Dešimtmečius vykdyta ydinga energetikos politika, vidaus degimo varikliais varomų automobilių nuosmukis ir vangus perėjimas prie naujų technologijų kelia didžiausią grėsmę šalies klestėjimui nuo tada, kai Rytų ir Vakarų Vokietijos susivienijo. Tačiau, priešingai nei 1990 m., politinei klasei trūksta lyderystės, kad būtų sprendžiamos struktūrinės problemos, kurios kėsinasi į šalies konkurencingumą.
„Mes, kaip visuomenė, buvome naivūs, nes viskas atrodė gerai, – „Bloomberg“ sakė BASF SE generalinis direktorius Martinas Brudermülleris. – Bet problemų tiesiog prisikaupė. Mūsų laukia permainų laikotarpis; nežinau, ar visi tai supranta.“
Nors Berlynas praeityje sugebėjo įveikti krizes, kyla klausimas, ar jis gebėtų įgyvendinti ilgalaikę strategiją. Panašu, kad nelabai. Kanclerio Olafo Scholzo sudaryta koalicija, vos tik sušvelnėjo energijos stygiaus pavojus, sugrįžo prie smulkmeniškų kivirčų – nuo skolos ir išlaidų iki šilumos siurblių bei greičio apribojimų.
Tačiau įspėjamuosius signalus tampa vis sunkiau ignoruoti. Nors O. Scholzas sausio mėnesį „Bloomberg“ sakė, kad Vokietija šiemet kaip nors išgyvens Rusijos energijos krizę nenugrimzdama į recesiją, ketvirtadienį paskelbti duomenys rodo, jog šalies ekonomika traukiasi jau nuo spalio mėnesio ir per pastaruosius penkis ketvirčius plėtėsi tik du kartus.
Ekonomistai mano, kad Vokietijos ekonomikos augimas ateinančiais metais atsiliks nuo likusio regiono, o Tarptautinis valiutos fondas apskaičiavo, kad šiemet jos ekonomikos augimas bus menkiausias tarp visų G-7 šalių. Nepaisant to, O. Scholzas ir toliau kalba optimistiškai.
„Vokietijos ekonominės perspektyvos yra kuo puikiausios“, – sakė jis žurnalistams Berlyne po naujausių ekonomikos rodiklių paskelbimo. Išlaisvindami rinkos jėgas ir mažindami biurokratiją, „mes sprendžiame iškylančius iššūkius“.
Visgi yra rizika, kad naujausi skaičiai pasirodys ne atsitiktiniai, bet pranašaujantys artėjantį nuosmukį.
Vokietija pradeda suprasti nemokanti tvariai tenkinti savo pramoninės bazės energijos poreikių; pernelyg priklausoma nuo senamadiškos inžinerijos; stokojanti politinio ir komercinio gyvybingumo, kad persiorientuotų į sparčiau augančius sektorius. Struktūrinių iššūkių visuma rodo, kad Europos galios centrui, pratusiam prie nuolatinio gerbūvio, teks pabusti iš saldaus sapno.
Tiesa, neskaitant tokių pramonės gigantų kaip „Volkswagen AG“, „Siemens AG“ ir „Bayer AG“, šalyje veikia tūkstančiai mažesnių įmonių, o konservatyvūs vokiečių išlaidų įpročiai suteikia tvirtesnį fiskalinį pagrindą, nei gali pasigirti kitos šalys, ir tai leis palaikyti būsimą transformaciją. Vis dėlto Vokietija neturi daug laiko.
Neatidėliotinas ir svarbiausias vokiečiams kylantis uždavinys – pertvarkyti savo energetiką. Nebrangi elektros energija – kertinė pramonės konkurencingumo sąlyga, tačiau dar prieš nutraukiant rusiškų dujų tiekimą Vokietijoje elektros kainos buvo vienos didžiausių Europoje. Jei nepavyks stabilizuoti susidariusios situacijos, gamintojai vienas po kito gali nuspręsti bėgti iš šalies.
Reaguodamas į susirūpinimą, Berlynas siekia iki 2030 m. apriboti elektros kainas kai kurioms daug energijos naudojančioms pramonės šakoms, pvz., chemijos pramonei – šis planas mokesčių mokėtojams gali kainuoti net 30 mlrd. eurų. Tačiau tai būtų tik laikinas lopas, nes, kalbant apie energijos tiekimą, Vokietijos padėtis yra tikrai desperatiška.
Šį pavasarį sustabdžiusi paskutinius branduolinius reaktorius ir išsikėlusi tikslą iki 2030 m. laipsniškai atsisakyti anglies, šalis pernai įdiegė apie 10 gigavatų vėjo ir saulės energijos pajėgumų – t. y. perpus mažiau, nei reikia klimato kaitos tikslams pasiekti.
O. Scholzo administracija siekia iki 2030 m. pridėti dar apie 625 mln. saulės baterijų ir 19 tūkst. vėjo turbinų, tačiau pažadai paspartinti jų įdiegimą nuo kelerių metų iki kelių mėnesių kol kas nedavė rezultatų. Artimiausiu metu tikimasi, kad paklausa ženkliai išaugs, nes bus elektrifikuojama viskas – pradedant šildymu ir transportu, baigiant plieno gamyba ir sunkiąja pramone.
„Turime pagalvoti, kurios pramonės šakos pajėgs susidoroti su didesnėmis energijos kainomis, o kurios ne, ir tada sutelkti dėmesį į ateitį“, – interviu „Bloomberg TV“ sakė „Siemens“ generalinis direktorius Rolandas Buschas.
Deja, realybė tokia, kad Vokietija dėl palyginti neilgos pakrantės ir saulės stygiaus turi ribotas galimybes pasigaminti pakankamą kiekį švarios energijos. Todėl šalis siekia sukurti didžiulę infrastruktūrą importuoti iš Australijos, Kanados ir Saudo Arabijos vandenilį – pasitelkdama technologiją, kuri dar nebuvo išbandyta tokiu mastu.
Be to, Vokietijai dar reikės paspartinti aukštos įtampos tinklų, jungiančių jūrų vėjo jėgainių parkus šiaurėje su daug energijos reikalaujančiomis gamyklomis ir miestais pietuose, įrengimą. Šalyje nėra pakankamai saugyklų, kad būtų galima užtikrinti, jog šalis sugebės atlaikyti tiekimo trikdžius.
„Vokietijai reikia visų partijų susitarimo dėl atsinaujinančios energijos infrastruktūros plėtros spartos“, – sakė Berlyno DIW tyrimų instituto energetikos ekonomikos profesorė Claudia Kemfert. Po 2025 m. vyksiančių nacionalinių rinkimų „naujos politinės konsteliacijos gali ir vėl sustabdyti energetinę pertvarką, o tai nebūtų gerai Vokietijai kaip verslo šaliai“.
Naujovių antplūdis
Panašu, kad galingiausia Europos ekonomika turi gerai finansuojamą ir nusistovėjusią sistemą, generuojančią idėjas Vokietijos pažangumui palaikyti. Išlaidos moksliniams tyrimams ir plėtrai yra ketvirtos pagal dydį pasaulyje ir atsilieka tik nuo JAV, Kinijos ir Japonijos. Pasaulio patentų biuro duomenimis, maždaug trečdalis Europoje pateikiamų patentų gaunama iš Vokietijos.
Visgi didžioji dalis inovacijų galios sutelkta didelėse kompanijose, tokiose kaip „Siemens“ ir „Volkswagen“, ir nukreipta į nusistovėjusias pramonės šakas. Nors smulkieji gamintojai vis dar klesti, naujų startuolių skaičius Vokietijoje mažėja – priešingai nei kitose išsivysčiusiose šalyse, kur stebimas augimas, rodo EBPO duomenys.
Priežastys – perteklinė biurokratija (įmonių registracija dažnai vyksta popierine forma) ir kultūriškai nusistovėjęs nenoras rizikuoti. Finansavimas – taip pat dažna problema. „DealRoom“ duomenimis, rizikos kapitalo investicijos Vokietijoje 2022 m. sudarė 11,7 mlrd. dolerių, palyginus su 234,5 mlrd. dolerių JAV. Vokietija taip pat vargsta su sudėtinga akademine sistema ir neturi nė vieno universiteto, kuris patektų į 25 geriausių „Times Higher Education“ universitetų reitingą.
Patentų duomenys rodo, kad Vokietijos gebėjimas išlikti pirmaujančia ekonomika nyksta. Remiantis naujausiu „Bertelsmann Stiftung“ atliktu tyrimu, 2000 m. šalis buvo viena iš trijų pirmaujančių pagal pasaulinio lygio patentus 43-ose iš 58 pagrindinių technologijų kategorijų, tačiau 2019 m. šią poziciją ji jau užėmė mažiau nei pusėje sričių.
Niekur kitur Vokietijos technologinis pranašumas nėra toks akivaizdus kaip automobilių sektoriuje. Tokios markės kaip „Porsche“ ir BMW tapo vidaus degimo variklių eros pasididžiavimu – tačiau elektromobiliai Vokietijoje vis dar sunkiai skinasi kelią. „BYD Co.“ Kinijoje aplenkė VW ir tapo geriausiai parduodama automobilių marke praėjusį ketvirtį. Svarbiausias jos pranašumas buvo elektrinis modelis, kuris kainuoja maždaug trečdalį VW ID3 kainos, tačiau gali pasigirti didesniu nuvažiuojamu atstumu ir galimybe prisijungti prie trečiųjų šalių sukurtų programų.
Didelė dalis Vokietijos gerbūvio ir socialinės santvarkos priklauso nuo gyvybingo gamybos sektoriaus, kuris siūlo gerai apmokamas darbo vietas darbininkams. Tačiau dėl šios stiprybės kyla pavojinga priklausomybė nuo užsakymų ir žaliavų iš užsienio rinkų – visų pirma Kinijos. Kaip ir kitos demokratinės šalys po Rusijos invazijos į Ukrainą, Berlynas šiuo metu bando atsikratyti priklausomybės nuo Azijos supergalybės, tačiau didžiausios Vokietijos kompanijos nebūtinai paiso politinių sprendimų.
Yra dvi pagrindinės sritys, kuriose Vokietija neišnaudoja visų savo galimybių ir kurių padedama galėtų išplėsti savo ekonomiką: finansai ir technologijos.
Didžioji dalis vokiečių pinigų laikoma maždaug 360 viešojo sektoriaus taupomųjų bankų – vadinamųjų „Sparkassen“ („taupkasių“). Šias institucijas kontroliuoja vietos bendruomenės, todėl atsiranda galimų interesų konfliktų ir tuo pačiu silpsta šalies finansinė galia.
Du didžiausi į biržos sąrašus įtraukti Vokietijos bankai – „Deutsche Bank AG“ ir „Commerzbank AG“ – jau daugelį metų yra įsivėlę į nesutarimus, ir nors padėtis taisosi, jie vis dar per maži, lyginant su Volstrito kolegomis. Jų bendra rinkos kapitalizacija sudaro mažiau nei dešimtadalį „JPMorgan Chase & Co.“ rinkos kapitalizacijos.
Technologijų srityje didžiausias Vokietijos žaidėjas yra SAP SE, veiklą vykdantis nuo aštuntojo dešimtmečio ir kuriantis sudėtingą programinę įrangą, padedančią kompanijoms valdyti operacijas. Naujų nacionalinių čempionų horizonte lyg ir nematyti. Kurį laiką šį vaidmenį atliko skaitmeninių mokėjimų bendrovė „Wirecard AG“, tačiau ji žlugo po sensacingo apskaitos skandalo.
Prielaidos neatrodo perspektyvios. Vokietijai ypač trūksta investicijų į skaitmenines technologijas. Nepaisant infrastruktūros, kuri pagal fiksuotojo ryšio interneto greitį užima 51-ąją vietą pasaulyje, vertinant pagal ekonomikos dydį Vokietijos išlaidos jai buvo ketvirtos mažiausios tarp EBPO šalių.
„Dėl ilgus metus trukusių nepakankamų investicijų Vokietija šiandien atsilieka, – teigė „Bloomberg Economics“ vyriausiasis Europos ekonomistas Jamie Rushas. – Berlynui teks skirti daugiau lėšų ir supaprastinti infrastruktūros projektų įgyvendinimą.“
Siekdama paspartinti ilgai atidėliotą infrastruktūros diegimą, O. Scholzo administracija pristatė planą, pagal kurį ketinama iš pagrindų peržiūrėti šviesolaidinių kabelių ir mobiliojo ryšio infrastruktūros įrengimo planavimo procesą.
Vokietijai reikia spręsti susikaupusias problemas įgyvendinant ilgalaikę programą, tačiau tokia perspektyva atrodo abejotina. O. Scholzas laimėjo kanclerio rinkimus, sulaukęs mažiausio palaikymo per visą pokario erą, rinkėjams atsisakius tradicijos skirti aiškų mandatą arba socialdemokratams, arba krikščionių demokratų vadovaujamam konservatorių blokui.
Kadangi nedarnioje O. Scholzo trijų partijų koalicijoje nesibaigia nesutarimai, Vokietijoje tvyro nestabilumas, o kraštutinių dešiniųjų partija „Alternatyva Vokietijai“ jau pasinaudojo politiniu vakuumu ir kai kuriose apklausose užima antrąją vietą.
Senstant populiacijai kyla pavojus, kad susiskaldymas tik stiprės, supriešindamas patogiai gyvenančius pensininkus su jaunimu, nerimaujančiu dėl savo ateities. Įtampa kursto protestus, o valdžios institucijos, vykdydamos vienos klimato aktyvistų grupės tyrimą, šią savaitę atliko kratą 15-oje gyvenamųjų objektų visoje Vokietijoje.
Vokietijos pramonės bazė jau jaučia demografinių pokyčių padarinius. Neseniai atliktos apklausos parodė, kad 50 proc. įmonių sumažino gamybos apimtis dėl personalo stygiaus, o tai ekonomikai kainuoja iki 85 mlrd. dolerių per metus.
Šiemet daugiau nei 1 mln. vokiečių pasieks pensinį amžių – maždaug 320 000 daugiau, nei pilnametystę. Vokietijos darbo birža teigia, kad iki šio dešimtmečio pabaigos trūks net 500 000 darbuotojų – maždaug tiek žmonių gyvena Niurnbergo mieste, – o tai dar labiau padidins ekonominę įtampą.
Neseniai paskelbtoje ataskaitoje EBPO iššūkių mastą apibūdino negailestingai: „Dar nė vienos didelės pramoninės ekonomikos konkurencingumo ir atsparumo pamatai nebuvo taip sistemingai ardomi kintančio socialinio, aplinkosauginio ir reguliavimo spaudimo“.
Pasak „SAIS Europe“ profesoriaus Dana Allin, tai savo ruožtu paveiks visą žemyną. „Vokietijos ekonomikos būklė yra gyvybiškai svarbi platesnei Europos ekonomikai, bloko darnai ir solidarumui“, – teigė jis.
