Kiek anksčiau Briuselyje vykusiose derybose susirinkę finansų ministrai visgi nesugebėjo įveikti nesutaikomų nuomonių skirtumų, taip ir nepasiekę tikslo parengti priemonių paketą, skirtą iki metų pabaigos sustiprinti bendrąją valiutą. Jiems pavyko pasiekti tik nedidelę pažangą, paliekant svarbiausius techninius klausimus atvirus ir sutinkant tartis tik dėl likusių.

Tai kelia pavojų bendro Europos indėlių draudimo sukūrimo planui, kuris reikalingas tam, kad būtų stabilizuota finansų sistema ir sumažinta visuotinio indėlių atsiėmimo rizika, ir kuris jau seniai laikomas pagrindiniu trūkstamu Europos finansinės architektūros elementu. Labiau susietos bankininkystės sistemos euro zonoje tikslas – sumažinti bankų ir jų gimtųjų šalių tarpusavio priklausomybę.

Nors šie planai jau daugelį metų nejuda iš vietos – dėl valstybių nesutarimų, kalbant apie rizikos pasidalijimo būtinybę, – praėjusį mėnesį jie gavo naują impulsą po to, kai Vokietijos finansų ministras Olafas Scholzas leido suprasti, kad jo šalis yra pasirengusi kalbėti apie tokios schemos įgyvendinimą. Tačiau O. Scholzo pasiūlymas nesulaukė pakankamo palaikymo Berlyne, o jo sąlygos sukėlė pasipriešinimą Romoje.

Vokietija ir kitos panašiai mąstančios šalys tvirtina, kad prieš įgyvendinant bet kokią rizikos pasidalijimo schemą visos Europos bankai turėtų sumažinti riziką savo balansuose. Tuo tarpu Italijos pusę palaikančios valstybės nenori sutikti su niekuo, kas priverstų bankus atsiriboti nuo valstybės skolos arba priskirti jų turtui rizikos koeficientą, kuris nebūtų lygus nuliui.

Visus lūkesčius pasiekti susitarimą sužlugdė dar viena nesėkmė, kai reformai vadovavęs O. Scholzas pralaimėjo rinkimus vadovauti socialdemokratų partijai, sukeldamas abejonių dėl savo politinės ateities.

Strigusios reformos

Nuolatiniai nesutarimai dėl bankų sąjungos – dar vienas smūgis pastangoms užtikrinti, kad euro zona būtų geriau pasirengusi atlaikyti galimą finansinę suirutę. Prancūzijos prezidento Emmanuelio Macrono raginimas sukurti biudžeto instrumentą, kuris stabilizuotų regiono ekonomiką krizės metu, buvo sumenkintas kaip nereikšmingas įrankis, kuris tik padėtų šalims įgyvendinti reformas.

Dar vienu smūgiu bloko pastangoms sustiprinti eurą tapo ilgai planuoto Europos stabilumo mechanizmo, veikiančio kaip finansinė euro zonos ugniasienė, revizija, taip ir nesulaukusi galutinės žalios šviesos iš finansų ministrų. Šį kartą koją pakišo Italija, kurios parama pakibo po klaustuku, kai pasiūlymas tapo karštų diskusijų tema Romoje, įsmeigdamas pleištą tarp partnerių koalicinėje vyriausybėje.

Italijos pasipriešinimas buvo nukreiptas į reformų planų sąlygą, pagal kurią visos euro zonos valstybės narės turėtų išleisti obligacijas, susietas su tokiomis kolektyvinio ieškinio sąlygomis, kurios, pasak kritikų, supaprastintų skolų restruktūrizavimo prašymus. Trečiadienį ministrai iš principo sutarė dėl pagrindinių kolektyvinio ieškinio sąlygų aspektų, o techninis darbas bus tęsiamas ateinančiais metais.

Italijos parlamentas dėl šio klausimo ketina balsuoti gruodžio 11 d., prieš ES viršūnių susitikimą, kuriame turėjo būti pasirašytas naujasis Europos stabilumo mechanizmo susitarimas. Vietoj to kitą savaitę Briuselyje susitiksiantys lyderiai gaus laišką, kuris reziumuos pasiektą pažangą ir apibrėš dar neišspęstas problemas.