Šitoks iššaukiantis požiūris tvyro atokioje gyvenvietėje, laikomoje Europos Sąjungos gimimo vieta. Šioje saloje, į kurią iš Neapolio keltu teks plaukti dvi valandas, Italijos fašistinės diktatūros metais režimui pasipriešinęs Altiero Spinellis buvo išsiųstas į tremtį, o 1941 m. išleido tai, kas tapo žinoma kaip Ventotenės manifestas.
Ant cigaretinio popieriaus ranka rašytas manifestas, kurį Altiero Spinellis parengė drauge su kitu aktyvistu Ernesto Rossiu, ragino sukurti „didingiausią darinį“, kokio žemynas nematė per ištisus šimtmečius: „laisvą ir vieningą Europą“, kuri užkirstų kelią konfliktams ir neleistų nuslysti į totalitarizmą, kuris būdingas tautinėms valstybėms. Karui pasibaigus A. Spinellis pradėjo kampaniją už Europos integraciją ir yra laikomas dabartinės Europos Sąjungos steigėju.
Tačiau šiandien jo palikimas sulaukia negailestingos kritikos. Nacionalistai nuo Paryžiaus iki Budapešto meta iššūkį pamatinėms ES vertybėms ir kvestionuoja bloko pagrįstumą. Maža to, A. Spinellio europietiška vizija trypiama jo paties tėvynėje – vienoje iš šešių ES steigėjų.
Populistinė vyriausybė, pradėjusi eiti pareigas šių metų birželį, nepaklūsta Europos Sąjungos biudžeto taisyklėms, kaltina ES, kad ši paliko italus pačius kapanotis iš imigrantų krizės ir nuolat užsipuola Briuselį, kad šis esą bando surišti Italijai rankas. Pagal „Eurobarometro“ apklausą, paskelbtą spalio 17 d., jeigu dabar Italijoje būtų surengtas „Brexit“ pobūdžio referendumas, vos 44 proc. italų balsuotų pasilikti Europos Sąjungoje – tai mažiausias procentas tarp visų ES narių.
Ciro Alleatis, laivų nuomos bendrovės savininkas, dar prisimenantis, kaip nešė urną su A. Spinellio pelenais į salos kapinaites, tvirtina, jog europietiško solidarumo svajonė jau seniai praeitis. „Kuo ilgiau Italija liks Europos Sąjungoje, tuo ilgiau mus dusins Briuselis, Vokietija ir Prancūzija“, – sako jis.
Romano Prodis, buvęs Europos Komisijos pirmininkas, dvi kadencijas išbuvęs Italijos ministru pirmininku, teigia, kad pasikeitusią Italijos poziciją – nuo steigėjos iki pagrindinės ES kritikės – galima sieti su Europos Komisijos (ES vykdomosios institucijos) įgaliojimų perdavimu Europos lyderiams; šis pokytis sutapo su ekonomine ir euro zonos krize po 2008 m. Tuo metu priimti sprendimai atvėrė prarają tarp šiaurės ir pietų, ir leido dominuoti stipriausioms valstybėms, ypač Vokietijai, kuri su įsiskolinusiomis valstybėmis linkusi nesismulkinti.
„Italija atsidūrė tarp silpniausių valstybių“, – sako R. Prodis. Dabar, kai šalies ekonomikos augimas žemesnis už vidutinį, nedarbo lygis siekia maždaug 10 proc. (lyginant su euro zonos 8 proc.), o įsiskolinimų kalnas nusileidžia tik krizės nusiaubtos Graikijos skoloms, „italai jaučiasi tapę svetimų sprendimų aukomis“, - tvirtina jis.
Šis viktimizacijos jausmas pastebimas visoje Europoje, rinkėjams vis labiau linkstant prie natyvistinių ir protekcionistinių partijų – Švedijoje, Lenkijoje, Austrijoje ir, žinoma, Jungtinėje Karalystėje, kur antiimigrantiškos nuotaikos, kaip manoma, nulėmė 2016 m. „Brexito“ rezultatus. Skepticizmas lydi ir artėjančius gegužės mėnesio Europos Parlamento rinkimus, kuriuose greičiausiai susirems liberalai, atstovaujami Prancūzijos prezidento Emmanuelio Macrono, ir nacionalistai, tokie kaip Vengrijos ministras pirmininkas Viktoras Orbanas.
Italijos antiimigracinė „Lyga“ su Matteo Salviniu priešakyje – neabejotina V. Orbano šalininkė. M. Salvinis ir Luigis Di Maio iš „Penkių žvaigždučių judėjimo“, pasitelkę juos vienijantį euroskepticizmą, tapo netikėtais koalicijos partneriais po kovo mėnesį įvykusių rinkimų.
Vis dėlto Ventotenės meras Gerardo Santomauro nesimpatizuoja nei M. Salviniui, nei L. Di Maio ir kaltina juos pasinaudojus išpuoliais prieš ES kaip „masinio naikinimo ginklais“, siekiant išvengti „realių žmonių problemų sprendimo“. Jis pasisako už „Jungtines Europos valstijas“ su tiesiogiai renkamu Komisijos pirmininku, kad piliečiai jaustųsi tiesiogiai dalyvaujantys ES veikloje.
Tačiau 48-erių G. Santomauro, kuris vadovauja tarppartiniam aljansui su centro kairiąja Demokratų partija, Europos Sąjungai negaili ir kritikos. Šiais metais buvo atmestas jo prašymas skirti lėšų ir saloje įkurti centrą, kuris diegtų ES vertybes iš viso bloko suvažiavusiems moksleiviams. „Komisijos biurokratai pamiršta, kad už savo darbo vietas turėtų dėkoti A. Spinelliui, - apgailestauja jis. – ES dėl Ventotenės nepadarė nieko gero.“
Vulkaninė sala Tirėnų jūroje nuo seno glaudė tremtinius: senovės Romos imperatorius Augustas čia išsiuntė savo dukterį Juliją, bausdamas ją už svetimavimą. Kaligula į Ventotenę ištrėmė savo seserį, rezgusią prieš jį sąmokslą.
Trėmimo praktiką Benito Mussolinio valdymo laikais atgaivino fašistai. Mero kabinete kabo A. Spinellio nuotraukos ir pirštų atspaudai, paimti karo metų policijos, bei ranka rašytas raštelis, kuriame A. Spinellis įvardijamas kaip „nepataisomas ir fanatiškas griaunamasis elementas“. 2016 m. Vokietijos kanclerė Angela Merkel ir Prancūzijos prezidentas Francois Hollande'as kartu su tuometiniu Italijos premjeru Matteo Renziu lankėsi Ventotenėje, kur padėjo atminimo vainiką A. Spinelliui.
Praeities ryšiai nebūtinai tampa dabarties galimybėmis, ir tiesa ta, kad Ventotenės pasaulis traukiasi. Salos populiacija nesiekia nė 700 nuolatinių gyventojų, iš kurių tik 200 ten gyvena ištisus metus, nes turizmas ir žvejyba kenčia ilgametės recesijos poveikį. Saloje veikia greitosios pagalbos skyrius, bet nėra ligoninės, o paaugliai, norėdami baigti mokslus, turi persikelti į žemyną.
20-metė Chiara Pennacchio, sugrįžusi į salą dirbti šeimos valdomame viešbutyje, praėjusį kartą balsavo už Demokratų partiją, tačiau dar nėra apsisprendusi, kam atiduos savo balsą ateinantį gegužės mėnesį. „Italija apleista, tačiau turime keisti ES iš vidaus“, – teigia Ch. Pennacchio. Jos draugė, 23-ejų Gloria Giglio, galvoja balsuoti už „Penkių žvaigždučių judėjimą“, „bet tik tuo atveju, jeigu jie neišves Italijos iš ES“.
Europos Parlamento rinkimai Ventotenėje sulaukia ypatingo rezonanso: A. Spinellis dirbo EP nariu iki pat savo mirties 1986 m., O Parlamento rūmai Briuselyje pavadinti jo vardu.
23-ejų Gianluigi Musella gimė Ventotenėje ir tapatinasi su ES idealu, kokį regėjo A. Spinellis, bet ne su realybe. Vasarą virėju, o žiemą mūrininku dirbantis vaikinas svarsto persikelti į kitą pasaulio kraštą, kur tikisi rasti pastovų darbą. „Europa mums, jauniems žmonėms, turėtų reikšti ateitį, tačiau didesnė tikimybė, kad darbo rasime Australijoje, – sako jis. – Man Europos Sąjunga yra A. Spinellis, bet ne Briuselis.“
