JAV prezidento Donaldo Trumpo sprendimas išvesti iš Sirijos apie 2 tūkst. ten esančių amerikiečių karių, didžiąja dalimi pakurstė ugnį. Nors toks sprendimas atveria kovos lauką Sirijos lyderio Basharo al-Assado Rusijos bei Irano sąjungininkams, jis kartu paskatino Izraelį paskelbti, jog jis triuškina Irano pozicijas, faktiškai provokuodamas Teheraną imtis atsakomųjų veiksmų. Kai kurie analitikai perspėja apie galimą konfrontaciją tarp abiejų šalių, kuri gali įžiebti regioninį karą Libane bei Irake.
Tuo pat metu islamistų ekstremistai inscenizavo „miniatgimimą“. Jie nusitaikė į JAV ir kurdų pajėgas ir netikėtai laimėjo pastarąjį mūšį Idlibe, galbūt tuo pakurstydami Damasko bei Rusijos puolimą. Tuo tarpu grėsminga turkų ataka galėtų paskatinti Sirijos kurdus kreiptis pagalbos į B. Assadą ir jo tarptautinius partnerius.
„Mums nederėtų savęs apgaudinėti ir sakyti, jog karas baigtas“, – kalbėjo Londono ekonomikos mokyklos tarptautinių santykių ekspertas Fawazas Gergesas.
„Pagrindiniai mūšiai baigėsi. Bet tiesa ta, jog strateginė bei politinė kova dėl Sirijos, vykdoma pagrindinių regioninių jėgų“, stiprėja ir plečiasi, sakė jis pridurdamas: „Mano nuomone, dabar yra pavojingiausias etapas per visą Sirijos konfliktą“.
Žemiau pateikiami įvykiai, į kuriuos ypač verta atkreipti dėmesį:
IZRAELIS
Izraelis jau seniai žadėjo neleisti Iranui kurti priešakinės bazės Sirijoje ten, iš kur ji galėtų atakuoti žydų valstybę. Bet aplinkybėms kardinaliai pasikeitus, dabar šalis atvirai svarsto savo operacijų ten galimybes, po daugelio metų tylos ar miglotų oficialių pareiškimų.
Planuojamas Jungtinių Valstijų karių iš Sirijos išvedimas reiškia, kad Izraelis gali prarasti stipriausią atramą prieš Irano pajėgas ir regiono tarpininkus, – bet būtina atsižvelgti ir į tai, kad šiuo metu Iranas yra susilpnintas JAV sankcijų.
Besitraukiantis karo vadas Gadis Eisenkotas leidiniui „The New York Times“ (NYT) sakė, kad per pastaruosius dvejus metus Sirijoje buvo smogta tūkstančiams Irano taikinių ir kad Izraelio operacijoms sulaukiama D. Trumpo administracijos palaiminimo. „Mes stipriai remiame Izraelio pastangas neleisti Teheranui paversti Siriją dar vienu Libanu, – sausį Kaire kalbėjo JAV valstybės sekretorius Mike'as Pompeo, turėdamas galvoje Libane veikiančią įtakingą Irano remiamą grupuotę „Hezbollah“, vieną pagrindinių Izraelio priešininkių.
Didesnės rizikos negali ir būti. Šiuo konkrečiu momentu Iranas nesuinteresuotas suteikti Izraeliui pagrindo pradėti alinantį karą, bet karas „kyla kartais dėl apsiskaičiavimo, dėl nežinomų kintamųjų, dėl nenuspėjamų, bet lemiamų įvykių, turinčių pasaulinio masto katastrofiškų padarinių, dėl lemtingos kibirkšties“, sakė F. Gergesas. Didžiausia grėsmė Sirijoje „yra Izraelio-Irano karas, kuris gali lengvai peraugti į didelio masto regioninį konfliktą“.
IDLIBAS
Maskva ir Ankara pernai rugsėjį pasiekė deeskalavimo susitarimą, leidusį išvengti potencialaus Damasko pajėgų puolimo prieš Idlibą, kuris būtų sukėlęs dar vieną pabėgėlių bangą į Turkiją, - čia prieglobstį jau susirado beveik 4 mln. pabėgėlių. Bet paskaičiavimai pasikeitė gruodį, po to, kai kovotojai, susiję su „al Qaeda“, įsiveržė ir išplėšė miestą iš Turkijos remiamų opozicijos jėgų.
Turkijos užsienio reikalų ministras Mevlutas Cavusoglu užsiminė, kad jo šalis galbūt galėtų pritarti Rusijos remiamai ribotai Sirijos operacijai dėl Idlibo susigrąžinimo Sirijoje. Tokia politika būtų visiška priešinga politikai, kurią įprastai vykdo Ankara, per visą karą rėmusi Sirijos opozicines pajėgas. Dabar, kai vis labiau panašu, kad Sirijos režimas greitu metu žlugs, Turkijos derybinė galia gana ribota, ir atrodo, kad geriausia priemonė, kokios galėtų griebtis Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas, – daryti spaudimą Rusijos prezidentui Vladimirui Putinui, kad šis atsižvelgtų į Turkijos interesus.
Rusijos užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas „yra pareiškęs, kad Rusija „apsvarstytų“ Turkijos interesus, bet tai nuskambėjo veikiau kaip diplomatine kalba ištartas „nieku gyvu“, - komentavo tarptautinės krizių grupės (Beirutas) Sirijos, Libano bei Irako projektų direktorius Heiko‘as Wimmenas. – Nesuprantu, kurių galų rusams turėti dar daugiau turkų kontroliuojamos Sirijos teritorijos“.
ISLAMO EKSTREMISTAI
D. Trumpas pernai gruodį paskelbė, kad JAV sausumos pajėgos bus išvestos iš karo nualintos Sirijos tvirtindamas kad džihadistų judėjimas „Islamo valstybė“ (IS) jau yra nugalėtas. Tačiau ekstremistų grupė pasiuntė kelias mirtinas žinutes apie vis dar tvyrantį pavojų. Sausio 21 dieną, antrą kartą per mažiau nei savaitę, IS mirtininkai sprogdintojai nusitaikė į JAV pajėgas, - per išpuolį amerikiečių aukų išvengta, tačiau penki JAV remiami kurdų kovotojai žuvo. Prieš savaitę per mirtiną išpuolį prieš JAV pajėgas Sirijoje keturi amerikiečiai žuvo ir trys buvo sužeisti.
Nors ekstremistų grupė didžiąja dalimi buvo numalšinta Sirijoje ir kaimyniniame Irake, amerikiečių karių išvedimas, kad ir vis dar nestabilioje aplinkoje, galėtų suteikti akstiną jai persigrupuoti arba net sukurti naujų frakcijų. Būtent tą padarė „Al-Qaeda“ po Jungtinių Valstijų ir jų sąjungininkų pajėgų invazijos į Afganistaną po 2001 metų rugsėjo 11-osios dienos teroro išpuolių Niujorke ir Vašingtone.
„Vadinamoji „Islamo valstybė“ (ISIS) nebegali kliautis formaliomis reguliariomis pajėgomis, jis vis dažniau griebiasi partizaninės taktikos ir atskirų teroro išpuolių, - sakė Anthony‘is Skinneris, Jungtinėje Karalystėje įsikūrusios prognozių bendrovės „Verisk Maplecroft“ direktorius Anthony‘is Skinneris. – Jungtinių Tautų (JT) ir Pentagono duomenimis, ISIS vis dar turi 20 000-30 000 narių Sirijoje bei Irake“.
KURDAI
Netikėtas D. Trumpo pareiškimas apie karių išvedimą sukėlė nerimą tiems, kurie jį suprato kaip Iranui adresuotą raginimą užpildyti vakuumą šiaurės rytinėje Sirijoje ir kaip kurdų sąjungininkų, kovojusių prieš „Islamo valstybę“, išdavystę. Bet Turkija tokį sprendimą sveikino. JAV pajėgų buvimas Sirijoje trukdė Ankarai pulti JAV remiamas kurdų pajėgas.
Neaišku, ar Rusija pritars turkų operacijai, nukreiptai į Sirijos teritorijos gilumą. Nesutarimai Vašingtone dėl karių išvedimo tvarkaraščio įstūmė Turkijos kariškius į aklavietę, bet R.T. Erdoganas pareiškė, kad Turkija užims kurdų kontroliuojamą Mandžibą Sirijos šiaurėje ir galiausiai perduos jį „jo tikriesiems šeimininkams“.
Kurdų grupuotės „Liaudies apsaugos daliniai“ (YPG) pajėgos, sunerimusios dėl JAV planuojamo pasitraukimo, ragino B. Assado vyriausybę ir Maskvą siųsti karius prie pasienio zonų, kurias Kurdų pajėgos ilgus metus kontroliavo, kad atremtų bet kokią turkų ataką. Pernai Turkija, per kampaniją šiaurės rytų Sirijoje įsikūrusio Afrino mieste, išvarė kurdų pajėgas ir civilius.
R. T. Erdoganas galėtų įtikti nacionalistams prieš kovą vyksiančius savivaldos rinkimus surengiant puolimą prieš kurdų pajėgas, bet galimas išaugusios įtampos su JAV poveikis šalies ekonomikai silpnina tokios operacijos „dividendus“, teigia A. Skinneris.
„Akivaizdu, kad YPG yra svarbiausias Turkijos prioritetas, – sakė A. Skinneris. – Bet Turkija aiškiai norėtų išvengti būtinybės pradėti karinę intervenciją į teritoriją, kur vis dar dislokuotos JAV pajėgos“.
Sunku įsivaizduoti, kad Turkija įsiveržtų be Maskvos sutikimo, ir Sirijos režimas nė nekrustelės iš vietos, „kol bus tikras, kad JAV nebešienaus jų iš oro“, sakė tarptautinės krizių grupės „International Crisis Group“ atstovas H. Wimmenas.
„Aš manyčiau, kad Vašingtonas iš tikrųjų nenori, kad susidarytų įspūdis, jog Iranas ir jo sąjungininkai žengia į vakuumą, atsivėrusį po JAV karių išvedimo, o leidus režimui įžengti į šią teritoriją, taip atrodytų, - sakė jis. – Galbūt kurdams pavyks pasiekti susitarimo su režimu, bet Damaskas iki šiol nepripažino kompromisų ir dabar yra dar mažiau pagrindo manyti, kad jis bus lankstus“.
