JT vertinimu, iki 2050 m. – metų, kai vis ilgėjantis valstybių sąrašas turėtų panaikinti savo indėlį į klimato kaitą, – pasaulio gyventojų skaičius sieks 9,7 milijardus, o 2100 m. jau viršys 11 milijardų. Spaudimas pagaminti daugiau maisto ar bent jau užsidirbti daugiau pinigų iš žemės ūkio verčia tautas valyti miškus ir pelkes dirbamai žemei plėsti ir nukreipti negausų gėlą vandenį auginti derlių dykumoje. Bet ar tikrai to reikia? Galbūt galėtume padidinti maisto pasiūlą, sykiu išsaugodami brangius laukinius išteklius?
„Bloomberg Green“ išbandė mintinį eksperimentą: turint omenyje Žemės gyventojų skaičių ir kiekvieno iš jų tipiškai suvalgomą maisto kiekį, ar galėtume juos visus išmaitinti naudodami dabartinę žemės ūkio infrastruktūrą? Atsakymas pasirodė esąs „taip“ – ir dar daugiau. Bent jau hipotetiškai galėtume išmaitinti dviejų Žemių gyventojus neišvalydami nė vieno naujo žemės aro. Ir štai, kaip tai padaryti.
Šiandien planetoje gyvena apie 7,8 milijardus žmonių, ir kiekvienam iš jų reikia vidutiniškai 1,4 kilogramo maisto per dieną, neskaičiuojant vandens. Tai reiškia, kad jiems visiems išmaitinti reikės maždaug 3,7 milijardų tonų maisto per metus.
Šiuo metu pasaulis kasmet pagamina maždaug 4 milijardus tonų maisto, tačiau apie 1,3 milijardo tonų nukeliauja į atliekas, praneša JT Maisto ir žemės ūkio organizacija. Viename tarptautiniame tyrime, kurį organizavo Edinburgo universiteto mokslininkai, šis skaičius buvo dar didesnis, o tai reiškia, kad net 44 proc. žemės ūkio produkcijos taip niekada ir nesuvartojama.
Besivystančios tautos iššvaisto tiek pat maisto, kiek ir išsivysčiusios – skiriasi tik švaistymo pobūdis. Turtingose šalyse daugiau kaip 40 proc. švaistymo įvyksta mažmeninės prekybos ir vartotojų lygmenyse. Nors kai kurie bando apriboti nuostolius, išdalydami baigiantį galioti maistą skurdžiau gyvenantiems žmonėms, saugos reikalavimai dažnai palieka restoranams mažai pasirinkimo, kaip tik išmesti nesuvalgytą maistą.
Skurdesnėse šalyse, kur namų ūkiai švaisto kur kas mažiau, JT apskaičiavimais, daugiau nei 40 proc. derliaus nuostolių įvyksta tarp laukų ir parduotuvių lentynų. Pavyzdžiui, Indijoje daugiausiai nuostolių įvyksta per patį derliaus nuėmimą, o švieži produktai dažnai supūva pakeliui į pardavimo vietas dėl vėlavimų transportuoti ir šaldytuvų trūkumo. Pasaulinių geografinių duomenų teikėjo „Esri“ tyrimai rodo, kad jei atsižvelgsime į iššvaistytą netinkamai dirbamos žemės potencialą, vos 30–50 proc. to, ką galėtume užauginti, patenka į mūsų skrandžius.
Daugiausia potencialios naudos suteiktų efektyvesnis žemės dirbimas, pavyzdžiui, mechanizuojant, geriau parenkant sėklas ir pasėlius, patobulinant drėkinimą. Šioks toks švaistymas ir neefektyvumas vis tiek bus neišvengiami – menkas derlius, kenkėjai, blogi orai ir logistikos sunkumai tėra netobulos sistemos funkcijos. Tačiau – tobulame pasaulyje, derinant „Esri“ apskaičiavimus su JT ir kitų agentūrų maisto švaistymo rodikliais, – galėtume pasigaminti 9 milijardus tonų maisto per metus – arba 2,4 karto tiek, kiek mums reikėtų išmaitinti kiekvienam planetos žmogui.
Įmanoma padidinti pasaulio maisto pasiūlą ir nepasikliaujant patobulintu efektyvumu ar atliekų sumažinimu. Remiantis JT cituojamais tyrimais, atsakingiau naudojant trąšas ir teisingiau drėkinant, būtų galima atkurti net 2,2 milijardus arų nuskurdintos dirbamos žemės. Dalis tos žemės būtų panaudojama miškų atsodinimui, tačiau net ir tokiu atveju likusioji dalis galėtų mus aprūpinti 500 milijonų tonų maisto per metus.
Praverstų ir geresni valgymo įpročiai. Italijos mokslininkų atlikti tyrimai rodo, kad kasmet suvartojama net 140 milijonų tonų perteklinio maisto – tiek, kad būtų galima išmaitinti daugiau nei 270 000 žmonių. Dėl to atsiranda nutukimas ir lėtinės sveikatos problemos, tokios kaip aukštas kraujospūdis ir antrojo tipo cukrinis diabetas. (Žinoma, nukreipti visą tą maistą badaujantiems žmonėms būtų naujas rūpestis – ir nepaprastai sudėtingas.)
Ne visos valgomos kultūros keliauja į maisto lentynas – pavyzdžiui, beveik 600 milijonų hektarų žemės yra naudojama etanoliui skirtiems pasėliams auginti. Tai reiškia, kad didžiuliai kukurūzų, kviečių, ryžių, sorgo, cukranendrių, maniokų ir cukrinių runkelių kiekiai patenka į automobilių degalų bakus, o ne į žmonių skrandžius.
Perėjimas prie elektrinių ir vandeniliu varomų transporto priemonių galėtų iš šios rinkos perimti nemažą dalį produkcijos. Jei visa ta žemė vėl būtų atiduota maisto auginimui – gal ir per didelis užmojis, bet tebūnie, – galėtume išmaitinti dar 280 milijonų žmonių, rodo vienas Virdžinijos universiteto atliktas tyrimas.
Galiausiai yra maistas, kurį auginame savo valgomiems gyvūnams šerti. JT duomenimis, beveik pusė grūdų visame pasaulyje skiriama šerti gyvuliams. Gyvulininkystė nuo seno yra neatsiejama daugelio kultūrų dalis. Gyvuliai naudojami ne tik mėsai, bet ir vilnos ar pieno produktams, o daugelis galvijų, ypač besivystančiose šalyse, minta žole ar augalinėmis medžiagomis, kurių nevalgo žmonės. Vis dėlto bent perpus sumažinus mėsos vartojimą, žmonių mitybai atitektų ketvirtadalis visų pasaulyje užauginamų grūdų.
Bet koks čia aprašytų veiksmų derinys padidintų visame pasaulyje užauginamo maisto kiekį iki gerokai daugiau nei 7,4 milijardo tonų, reikalingų išmaitinti beveik 16 milijardų žmonių. Žinoma, tai tik bendri paskaičiavimai. Politika, ekonomika, kultūra ir komercija vaidina svarbų vaidmenį užtikrinant, kad jokia žemės ūkio sistema niekada nebus optimali.
Tačiau net išsikėlę realesnius atliekų mažinimo, nuskurdintos dirbamos žemės atgaivinimo ir maisto paskirstymo tikslus, turėsime daugiau nei pakankamai žemės, kad galėtume pasirūpinti mūsų sparčiai augančia pasauline šeima.
Ir tai ne vienintelė nauda, kurią galėtų atnešti geresnis žemės ūkio valdymas. Vien atrajotojai – avys, ožkos, karvės – sugeneruoja ne mažiau kaip 2,5 proc. visų šiltnamio efektą sukeliančių dujų. Mažiau jų valgytume – mažiau ir augintume, todėl išmetamųjų teršalų kiekis susitrauktų.
Tuo tarpu JT apskaičiavo, kad anglies ir maistinių medžiagų atkūrimas nuskurdintame dirvožemyje kainuotų santykinai racionalią 300 milijardų dolerių sumą. Ši žemė per artimiausius du dešimtmečius susiurbtų viso mūsų išmetamo anglies dvideginio ekvivalentą, o likusiai pasaulio ekonomikai tai nupirktų brangaus laiko pasiekti nulinių emisijų lygį.
