Pasauliui pradėjus atsigauti po koronaviruso pandemijos, kainų augimo židinių pastebima daug kur: nuo panaudotų automobilių iki pjautinės medienos kainų. Tai pakurstė skolinimosi kainos augimą didžiausių ekonomikų finansinėse rinkose iki daugiamečių aukštumų. Nors dauguma centrinių bankų laikosi nuomonės, kad didesnis augimas yra laikinas, kai kurie ekonomistai neslepia susirūpinimo.
Tarp tokių ekonomistų yra ir R. Bootle‘as, bendrovės „Capital Economics“ įkūrėjas ir 1996 metų knygos “The Death of Inflation: Surviving and Thriving in the Zero Era” („Infliacijos mirtis: išlikimas ir klestėjimas nulinėje eroje“) autorius. Jau tada jis tvirtino, kad pasibaigė dešimtmečius trukusi sistemingai aukštų palūkanų normų era.
Nors jis dar nemato grįžimo į tokią erą ženklų, duodamas birželio 2 dieną interviu naujienų agentūrai „Bloomberg“, R. Bootle‘as tvirtino, kad pasaulis yra atsidūręs ties dar vienu lūžio slenksčiu.
Pokalbis dėl aiškumo buvo sutrumpintas ir paredaguotas.
Dešimtajame dešimtmetyje jūs nurodėte, kad prasideda nauja infliacijos era. Ar manote, kad dabar prasideda dar viena esminių pokyčių banga?
Rogeris Bootle‘as: Tenka pripažinti, prasideda esminiai pokyčiai. Tai nereiškia, kad grįšime prie aštuntojo ir devintojo dešimtmečio stiprios infliacijos sąlygų. Bet, mano nuomone, mes mažų mažiausiai priartėjome prie kriptodefliacinio laikotarpio, kurį liudijome pastaruosius kelerius metus, pabaigos.
Defliacijos pavojus praėjo, ir rizikos akivaizdžiai pakrypo kita kryptimi. Kiek sparčiai kils infliacija ir kiek ilgai, tai diskusijų klausimas. Bet aš beveik neabejoju, kad pokyčiai bus esminiai.
Kokias bendresnes tendencijas prognozuojate?
Reikia atskirti du pagrindinius poveikius, tada įvertinti strategiją, taigi būtina stebėti tris dalykus. Pirmiausia iškyla pasiūlos klausimas: sąnaudų veiksniai ir instituciniai veiksniai. Vėliau globalizacija, profsąjungų griūtis ir konkurencijos suintensyvėjimas – visi šie dalykai, kurie, kaip aš maniau, veikė tarsi atvirkštinis naftos kainų šokas, sukėlė seriją kainų mažėjimo šokų. Kai kurie iš šių dalykų gali atsirasti ir ateityje ir tęstis kurį laiką, tam dar yra erdvės. Tačiau aplinkybės pasikeitė, ir rizikos pakrypo visiškai kita linkme.
Ar yra kokių konkrečių sričių, keliančių susirūpinimą?
Jeigu man tektų statyti sumą už vieną vienintelį veiksnį, lemsiantį kainų augimą artimiausiais metais, sakyčiau, tai būtų aplinkosauginis akcentas, ypač siekiant nulinės emisijos į aplinką tikslo. Šis veiksnys pirmaus pagal poveikį ištisinei serijai sąnaudų ir kylančių kainų visoje ekonomikoje.
Antrasis elementas – paklausa. Eroje prieš žemą infliaciją buvo įprastas dalykas, kai politikos formuotojai ir akademikai ignoravo institucinių veiksnių pasiūlos pusę kaip gana nesvarbų aspektą – viskas remiasi į pinigus, ką galima už juos įsigyti. Jei pažvelgsime į paklausos veiksnius, atsiveria gana ryškus paveikslas. Mes žengiame į laikotarpį, kai paklausa taps stipri. Dėl COVID-19 paklausa buvo užgniaužta. Yra žmonių, turinčių daug pinigų.
Ar manote, kad politikos formuotojai pradeda jausti tam tikrą nusiraminimo jausmą?
Nesu tikras, ar nusiraminimas yra tinkamas žodis. Manyčiau, čia veikiau pastebimas pernelyg didelis optimizmas infliacijos klausimu, bet dėl dviejų priežasčių. Pirma, kad ji nekils taip smarkiai. Ir antra, jeigu ji ir kils, jie sugebės ją suvaldyti.
Politikos formuotojai yra natūraliai linkę palikti vienokį ar kitokį klausimą ramybėje ir manyti, kad viskas susistyguos. Aš iš tikrųjų manau, kad išvada turėtų būti priešinga. Dėl kylančių pavojų šiame pasaulyje, dėl smarkiai kylančių palūkanų normų, jie turėtų patys, jokių aplinkybių nestumiami, pradėti anksčiau stabdyti palūkanų normų didėjimą, kad priartintų palūkanų normas prie kiek normalesnio lygio.
Kaip manote, kiek aukštai gali pakilti infliacija Jungtinėje Karalystėje?
Infliacija ten greičiausiai iškart pakils iki 3 proc., galbūt šiek tiek daugiau. Kai kas mini net dviženklius skaičius – aš nemanau, kad toks scenarijus tikėtinas. Mūsų prognozės kol kas siekia tik tiek. Bet jeigu palūkanų normos nebus mažinamos, yra tikimybė, kad infliacijos lygis įsitvirtins sistemoje ir iš tiesų suformuos pagrindą tolesniam kilimui.
Matome kylančias diskusijas dėl to, ar mūsų laukia grįžimas prie aštuntojo dešimtmečio tipo infliacijos. Ar manote, kad toks palyginimas būtų tinkamas?
Ne, nederėtų lyginti situacijos su aštuoniasdešimtaisiais. Jeigu paanalizuotume ilgesnio laikotarpio infliacijos istoriją, – o aš patyrinėjau Jungtinės Karalystės duomenis, siekiančius 13-ąjį amžių, – matysite, kad niekada nebuvo tokio ilgo infliacijos laikotarpio, koks buvo aštuoniasdešimtaisiais.
Taip, pasitaiko infliacijos protrūkių, paprastai po daug žemesnių palūkanų normų galiojimo ar net defliacijos ciklo. Aštuoniasdešimtieji buvo ypatingi. Pirmiausia, pradžią davė gana aukštas bazinis infliacijos lygis. O vėliau kilo keletas sukrėtimų, du naftos kainų šuoliai. Pinigų ir fiskalinės politikos kursai buvo nepaprastai švelnūs. Ir visa tai vyko infliacijai palankiame institucinių nuostatų kontekste – labai stiprios profsąjungos, aukštas valstybinės nuosavybės lygis šioje ir daugelyje kitų šalių.
Artimesnis palyginimas būtų su šeštuoju ir septintuoju dešimtmečiu, iki infliacijos kilimo spiralės septintojo dešimtmečio pabaigoje. Nuo tada išgyvenome ilgą, užsitęsusį, kaip tuo metu atrodė, gana aukštos infliacijos laikotarpį – tik vėliau supratome, kad ji nebuvo aukšta.
