Maždaug pastarąją pusę amžiaus Izraelis iš gana skurdžios šalies išsivystė į vieną iš 25 turtingiausių valstybių pasaulyje, vertinant jos ekonominius rodiklius pagal pajamas vienam gyventojui. Izraeliui tokius rezultatus pasiekti daugiausia padėjo prekybos plėtojimas, integravimasis į pasaulio ekonomiką, šalies ekonomikos liberalizavimas ir didžiulės investicijos į technologijų sektorių bei startuolius, dažnai pasitelkus vyriausybės paramą.
Izraelis vis dar susiduria su kai kuriomis problemomis, susijusiomis su gyvenimo lygiu bei sąlygomis ir pajamų nelygybe, tačiau šis klasikinis neoliberalizmo pavyzdys – bent jau ekonomikos sferoje, – didžiąja dalimi veikia, kaip ir tikėtasi.
Net keista, kiek daug neoklasikinės ekonomikos pamokų – tiek mikroekonomikoje, tiek makroekonomikoje, – atsispindi Izraelio istorijoje.
Nuo maždaug 1973 iki 1985 metų Izraelio infliacijos rodiklis vienu metu buvo itin aukštas, viršijantis 400 proc. Taip nutiko dėl pernelyg švelnios pinigų politikos. Palaipsniui toks greitas pinigų spausdinimas pareikalaudavo vis mažiau vyriausybės pajamų, nes Izraelis prisitaikė prie infliacijos ir mėgino ją įveikti, pasitelkdamas mažiau grynųjų ir sudarydamas sutartis, denominuotas užsienio valiutomis.
Infliacija liovėsi būti naudinga makroekonomikos požiūriu – netgi atsižvelgus į surenkamas vyriausybės pajamas, – ir Izraelis pajudėjo link žemesnės infliacijos modelio ir fiskalinio potencialo, taip siekdamas užsitikrinti ilgalaikį šalies augimą.
O kaipgi 2008–2009 m. finansinė krizė? Na, Izraelyje galiojo gana gerai parengtas bankų reglamentas, tad šaliai pavyko išvengti duobių kreditavimo istorijoje ir nekilnojamojo turto pertekliaus, kaip tai nutiko Airijoje, Islandijoje, Jungtinėse Valstijose.
Izraelis suprato, kad šalies eksportą nusmukdė pasaulinė recesija, tačiau į tokius iššūkius šalis sureagavo kuklia fiskaline ekspansija ir itin stipria anticikline pinigų programa, – dažnai sėkmingai (dar kartą žr. į A. Razino ataskaitą). Ekonomistas Stanley‘is Fischeris vadovavo Izraelio centriniam bankui nuo 2005 iki 2013 metų, ir jis laikomas vienu iš garsiausių pagrindinės makroekonomikos krypties praktikų.
Ekonomistai linkę laikytis gana palankaus požiūrio į imigraciją, netgi į gana didelio masto. Maždaug dešimtmetį, griuvus Sovietų Sąjungai ir po griūties, Izraelis priėmė didelius srautus sovietinių žydų, taip padidindamas darbinio amžiaus gyventojų skaičių apie 15 procentų.
Tyrimai parodė, kad šis antplūdis padėjo Izraelio ekonomikai ir kad keleri prisitaikymo metai nepakenkė bendrajam izraeliečių atlyginimų lygiui. Taip, darbo jėgos pasiūla buvo didesnė, bet kartu buvo daugiau vartotojų, ir daugiau pridėtinę vertę kuriančių žmogiškųjų išteklių. Toks stambaus masto darbo jėgos judėjimas davė puikių rezultatų ir jo padariniai tiksliai atitinka neoklasikinius modelius.
Pagal dabartinę Izraelio vandentvarką, kuri sulaukia didelės paramos iš vyriausybės, aukštos kainos ir tiksliai apibrėžtos nuosavybės teisės skatina laikytis gamtosaugos reikalavimų ir taupiai naudoti išteklius. Svarbu pažymėti, kad Izraelio gyventojų skaičius nuo 1964 iki 2013 metų faktiškai išaugo keturgubai, bet vandens vartojimas vargiai kilo. Izraelis tapo pasaulio lydere vandens tiekimo problemų sprendimo srityje, ir šalis ilgainiui tapo sudėtingų vandens valdymo sistemų eksportuotoja.
Vienas iš kontroversiškiausių dabartinės Izraelio politikos klausimų yra didelis būrys religingų izraeliečių, kuriems apmokamos Toros studijos ir kurie dėl studijų atleidžiami nuo karinės tarnybos. Aš nemėginu vertinti, ar – tiek teologiniu, tiek ir politiniu pagrindu, – tokia politika yra teisinga ar klaidinga. Noriu tik pastebėti, kad tokia praktika yra klasikinis pavyzdys, iliustruojantis, kaip veikia mikroekonomika.
Ekonominių temų apžvalgininkui viena iš lengviausių skilčių yra apie tai, kaip makroekonomika mus nuvylė arba kaip mikroekonomika neužfiksuoja viso žmogus elgsenos sudėtingumo. Įtikinami argumentai, bet tokie straipsniai dažnai nemini sėkmingų taikomosios ekonomikos atvejų. Juose dažnai neatsižvelgiama į pavyzdžius, kai ekonominis pagrindimas pasiteisino, arba nesiteikiama lyginti tokius atvejus su nesėkmėmis.
Tad kitą kartą, kai skaitysite straipsnį, kritikuojantį neoklasikinę ekonomiką, stabtelėkite ir susimąstykite – prisiminkite ir panagrinėkite Izraelio atvejį.
