S. Lautenschlaeger ryžtingai pasisako prieš centrinio banko neseniai priimtą sprendimą atnaujinti kiekybinio skatinimo programą, - taip bankas tikisi įveikti sulėtėjimą ir sugrąžinti infliaciją prie tikslinio rodiklio. Bet vienas nuomonių išsiskyrimas negali paaiškinti tokio šokiruojančio apsisprendimo. Visada gali iškilti nesutarimų bet kurioje palūkanas nustatančioje institucijoje, ypač valiutų sąjungoje, tokioje kaip euro zona.
Tiesa, du kiti Vokietijai atstovaujantys ECB vykdomosios valdybos nariai anksčiau atsistatydino būtent dėl nesutarimų pinigų politikos klausimais: Axelis Weberis, „Bundesbank“ prezidentas, ir Juergenas Starkas, vyriausiasis ECB ekonomistas. Vis dėlto jų vaidmenys valdyboje buvo svaresni nei S. Lutenschlaeger (A. Weberis buvo rimčiausias kandidatas į ECB pirmininko postą), tad jeigu jie pajuto, jog jų požiūris nėra tinkamas, toks poelgis atrodo labiau suprantamas.
Šią savaitę nuskambėjusi naujiena apie S. Lautenschlaeger pasitraukimą veikiau atkreipia dėmesį į rimtą sumaištį ir įtampą centriniame banke. M. Draghio neseniai paskelbtas pinigų politikos paketas, kuriame taip pat numatytas palūkanų normos mažinimas ir lengvesnės skolinimo sąlygos bankams, pakurstė aštrius argumentus iš kelių euro zonos centrinių bankų valdytojų, tarp jų ir Nyderlandų bei Vokietijos. Susidaro įspūdis, kad ECB smarkiai susiskaidęs ir kad prireiks itin sumanios vadovybės, norint sugrąžinti ankstesnę pusiausvyrą banke.
Labiau nei kitos ekonomikos, euro zona tiesiog negali leisti sau turėti prastai funkcionuojantį centrinį banką. Investuotojai išmoko pasitikėti bendrąja valiuta, nes jie tiki, kad ECB yra pasirengęs daryti viską, ko reikia, jeigu situacija pakryptų netinkama linkme. Ch. Lagarde palaikė garsųjį M. Draghi pažadą, duotą 2012 metais, laikytis būtent tokios pozicijos. Per neseniai surengtą klausymą Europos Parlamente Ch. Lagarde teigė sieksianti, kad ECB išliktų „judrus“ ir kad tai yra būtina norint paskatinti atsigavimą. Neefektyviai veikianti vykdomoji valdyba sunkiai leistų patikėti tokiais patikinimais.
Christine‘a Lagarde turės sutelkti visus savo diplomatinius gebėjimus norint užtikrinti, kad taryba toliau neskils. Nors M. Dragis ECB vairą savo rankose laikė kompetentingai ir tvirtai, kartkartėmis jis palikdavo nuošalyje kai kuriuos savo kolegas, ypač kritinėmis akimirkomis. Ch. Lagarde gali tekti subalansuoti išskirtinai puikų vadovavimą su didesniu demokratiškumu.
Čia svarbus ir kitų valdybos centrinių bankininkų indėlis.
S. Lautenschlaeger turėtų pakeisti talentingas ekonomistas bei žmogus, nuoširdžiai norintis darbuotis euro zonos, kaip visumos, labui. Tas pats galioja ir Fabio‘ui Panettai, Italijos centrinio banko vadovui, kuriam pasiūlyta pakeisti Benoit Coeure šių metų pabaigoje, kai jo kadencija ECB vykdomojoje valdyboje baigs galioti. Nacionalinių bankų valdytojai turi turėti teisę viešai išsakyti savo nuomones bei požiūrius, kartu atmindami, jog jie dalijasi kolektyvine atsakomybe už ECB sprendimus.
ECB pirmininko pareigų perleidimas yra daug rizikingesnis nei daugeliui investuotojų atrodo. Belieka viltis, kad „įspėjamieji šūviai“, nuaidėję per pastarąsias kelias savaites, neišsirutulios į visuotinį karą.
