Per vakarienę Marselio uostamiestyje, kur abu prezidentai gardžiavosi jūrų ešeriais, buvęs Europos centrinio banko (ECB) vadovas apsikeitė nuomonėmis su Prancūzijos prezidentu, tapusiu agresyviausiu Europos Sąjungos integracijos šalininku. Rugsėjo 2 dieną laikrodžiams mušant vidurnaktį, padavėjai pasirodė nešini gimtadienio tortu, kurį užsakė E. Macronas. Patarėjai, laukiantys nuošalyje, kol jie baigs pokalbį, džiaugsmingai pasveikino jubiliatą.
Susitikimas tete a tete – ženklas, kad nuo vasario, kai M. Draghi tapo Italijos ministru pirmininku, tarp abiejų vadovų užsimezgė glaudus ryšys. Angelai Merkel ruošiantis atsistatydinti iš Vokietijos kanclerės pareigų po maždaug šešiolikos metų valdymo, šie du vyrai turi galimybę užpildyti jos paliktą spragą ir įgyti daugiau įtakos ES politikai visose srityse – nuo ekonomikos iki gynybos.
M. Draghi beveik dešimt valandų praleido dvišaliuose susitikimuose su E. Macronu – ilgiau nei su bet kuriuo kitu Didžiojo dvidešimtuko (G20) šalių lyderiu, ir jie neoficialiai susitarė kalbėtis prieš svarbiausius aukščiausiojo lygio susitikimus, kad suderintų pozicijas, teigė su situacija susipažinę šaltiniai.
„M. Draghi ir E. Macronas iš tikrųjų sutaria dėl Europos integracijos, įskaitant fiskalinę sąjungą, – sakė Nathalie Tocci, Harvardo Kenedžio mokyklos vizituojanti profesorė ir Romos tarptautinių reikalų instituto direktorė. – Tai jų atskaitos taškas, kuris skatina abiejų vadovų suartėjimą. Šiuo klausimu jie galėtų būti naujuoju galios centru po Angelos Merkel, ir tai gali apimti kitas su ekonomika susijusias sritis, tokias kaip „žalioji“ darbotvarkė ir skaitmeninės technologijos.“
Abu lyderiai sutaria, kad ES pinigų politika turėtų likti ekspansinė ir ateinančiais metais. Be to, jie siekia, kad A. Merkel įpėdinis, greičiausiai socialdemokratas Olafas Scholzas, taip pat pritartų šiai nuostatai, sakė vyriausybės pareigūnai, paprašę neskelbti jų pavardžių.
Kaip teigia N. Tocci, kuri taip pat yra ėjusi ES užsienio politikos vadovės Federicos Mogherini patarėjos pareigas, užsienio politikos fronte M. Draghi grąžino Italiją prie tradiciškesnės euroatlantinės pozicijos, ir tai, savo ruožtu, gali paskatinti didesnį Italijos ir Prancūzijos aktyvumą.
Abiejų lyderių požiūris į Kiniją ir Rusiją taip pat sutampa, be to, jie vis labiau sutaria Libijos klausimu. Per vieną iš jųdviejų pirmųjų susitikimų jie sumanė surengti konferenciją, kurioje būtų aptarti būdai, kaip stabilizuoti Šiaurės Afrikos šalį, sakė vienas Eliziejaus rūmų pareigūnas.
Ruošiantis perimti pirmininkavimą ES, E. Macronui prireiks visokeriopos pagalbos, nes jis yra susipriešinęs su kitais Europos lyderiais.
Žinoma, E. Macronas ir M. Draghi neturės scenos vieni sau, su Lenkija, kaip pagrindine žaidėja probleminėje rytinėje bloko dalyje, ir Nyderlandais, nepritariančiais fiskalinio dosnumo strategijai. O. Scholzo ir jo naujosios koalicijos partnerių vadovaujama Vokietija gal ir nepasižymės A. Merkel orumu, bet ji tikrai sieks įsitvirtinti Europos lygmeniu.
Jeigu abu lyderiai norės paversti savo šiltus santykius konkrečiais laimėjimais, netrūksta sričių, nuo kurių būtų galima pradėti.
Italijos „Fincantieri Spa“ ir Prancūzijos „Chantiers de l'Atlantique“ sujungimo, siekiant sukurti pasaulinę laivybos milžinę, – dėl kurio abi vyriausybės susitarė 2018 metais, – buvo atsisakyta kiek anksčiau šiais metais, bent jau iš dalies dėl to, kad bendrovės nesugebėjo susitarti, kaip dirbti kartu.
Dar reiktų paminėti Italijos „Avio Aero“ ir Prancūzijos „Safran“, kurios varžosi dėl pelningos sutarties gaminti „Eurodrone“ variklius.
Šalių nuomonės dėl Užsachario Afrikos ryškiai skiriasi. Vienas diplomatas pagyrė reikšmingą Italijos įsitraukimą Prancūzijos vadovaujamose „Takubos“ pajėgose, kovojančiose su islamo ekstremistais, tačiau pabrėžė, kad Romos nenoras primesti sankcijų Malio chuntai apsunkina spaudimą. Pareigūnas taip pat užsiminė, kad E. Macrono ir M. Draghi laikosi skirtingo požiūrio dėl Etiopijos ir Somalio.
Santykiai tarp Italijos ir Prancūzijos ne visada buvo tokie sklandūs.
Koalicinė vyriausybė, suformuota po 2018 m. rinkimų Italijoje, išstūmė pagrindinę administraciją, palaikančią E. Macrono didesnės Europos integracijos viziją. Beveik iš karto prasidėjo nesutarimai.
Luigis Di Maio, tuometinis Italijos vicepremjeras, dėl Afrikos emigracijos kaltino Prancūzijos ekonominę politiką ir susitiko su „Geltonųjų liemenių“ protestų judėjimo nariais, taip skaudžiai įgeldamas E. Macronui.
Kitas Italijos vicepremjeras, vidaus reikalų ministras Matteo Salvini, dažnai ginčijosi su E. Macronu dėl migracijos, kartą pavadindamas jį „mandagiu jaunuoliu, kuris geria per daug šampano“.
Vienu metu iškilo pavojus, kad bus sužlugdytos brangios meno parodos, suplanuotos paminėti 500-ąsias Leonardo Da Vinčio mirties metines, – Italijos dailininkas mirė Prancūzijoje ir dalis jo garsiausių darbų, įskaitant Mona Lizą, yra saugomi Paryžiuje.
Prancūzai nuo seno linkę šiek tiek iš aukšto žiūrėti į italus, tačiau tai pasikeitė sulig M. Draghi atėjimu, sakė vienas diplomatas.
E. Macrono žavėjimasis M. Draghi buvo akivaizdus jau 2019 metais, kai jis pasakė kalbą, išlydint jį iš ECB vadovo posto. Prancūzijos prezidentas gyrė M. Draghi viziją, moralę ir intelektinį autoritetą, lygindamas jį su Konradu Adenaueriu, pirmuoju Vakarų Vokietijos kancleriu, ir Robertu Schumanu, kuris vadinamas vienu iš Europos tėvų.
Po asmeninio susitikimo Briuselyje šių metų birželyje, tarp jųdviejų ėmė megztis ryšys.
„Tas faktas, kad M. Draghi kilęs iš ekonomikos srities, reiškė, kad jam buvo lengviau įžiūrėti E. Macroną kaip natūralų partnerį, – sako N. Tocci. – M. Draghi į pasaulį žvelgia labiau per ekonominę, nei per užsienio politikos prizmę. E. Macrono akimis, M. Draghi yra tas, kuris ne tik nori atkurti santykius, bet ir turi tam įgaliojimų.“
