Draugai be privalumų: Europa būgštauja dėl kylančios populizmo bangos

Italijos miestelis Rozinjano Maritimas už savo egzistavimą turėtų dėkoti įspūdingam chemikalų gamybos kompleksui, įsikūrusiam ant jūros kranto į vakarus nuo Florencijos. Miestelio pradinė mokykla pavadinta kompanijos įkūrėjo Ernesto Solvay vardu. Fabrikas yra didžiausias regiono darbdavys, o baltutėliai it atogrąžų salose paplūdimiai – fabriko išmetamų kalcio ir kalkių atliekų rezultatas – pritraukia saulės ieškančius turistus, kurie šurmuliuoja jau šimtą metų skaičiuojančios gamyklos masyvių aušinimo bokštų šešėlyje.

Tačiau šį rojų dabar temdo debesys. Praėjusiais metais „Solvay SA“ į Rozinjano fabriką, kuris yra vienas seniausių Belgijos motininės gamyklos filialų, investavo papildomus 120 mln. eurų, siekiant pagerinti energijos vartojimo efektyvumą ir aplinkosaugos standartus.

Šį mėnesį „Solvay“ Italijos regiono vadovas Marco Colatarcis susitiko su naujosios populistinės vyriausybės, pradėjusios dirbti birželio mėnesį, nariu aptarti būsimų investicijų. Tačiau pagrindiniai jo klausimai liko taip ir neatsakyti.

Pasak Colatarcio, vyriausybės atstovas nesiteikė pateikti garantijų, kad vyriausybė ketina apsaugoti tarptautinių bendrovių investicijas Italijoje – ypač tokių kaip „Solvay“, kurių verslas daugiausia remiasi energetika. Kalbant konkrečiais pavyzdžiais, vyriausybė vis dar svarsto TAP gamtinių dujų vamzdyno pratęsimo projektą, nors šis jau užsitikrino milijardinį finansavimą ir žada sumažinti energijos sąnaudas.

„Naujosios vyriausybės energetikos politika gali turėti neigiamos įtakos mūsų konkurencingumui“, – perspėjo Colatarcis. Jis mano, kad tokia koalicijos pozicija – tai įrodymas, kad į pramonės rūpesčius nežiūrima rimtai.

Panašiai svarstoma ne tik Italijoje: bendrovės visame pasaulyje kovoja su vis labiau nenuspėjama politine aplinka. Nors pati demokratijos prigimtis reiškia, kad į valdžią ateina ir išeina skirtingo charakterio vyriausybės, populizmo ir kraštutinio dešiniųjų nacionalizmo augimas poliarizuoja rinkėjus, kursto politikos neapibrėžtumą ir skambina korporatyvinio pavojaus varpais nuo JAV iki Brazilijos ir skersai išilgai Europą.

„Populizmas peni baimę, užuot pasiūlydamas realių sprendimų, – teigia Pierre'as Gattaz'as, „BusinessEurope“, Briuselyje veikiančios lobistų organizacijos, atstovaujančios 34 pasaulio šalių įmonėms, prezidentas. – Tai kelia grėsmę ne tik pramonei, bet ir visam mūsų ekonominiam ir socialiniam modeliui.“

„Tautinių tvirtovių kūrimas – kelias į vargą ir skurdą“

Jungtinės Karalystės bendrovės bando susidoroti su abejonėmis dėl „Brexit“ sandorio, o tuo metu Vokietijoje pasigirsta įspėjimų dėl kraštutinio dešiniojo populizmo keliamos grėsmės verslui.

„Siemens“ generalinis direktorius Joe Kaeseris savo darbuotojus ragina pasisakyti prieš ekstremizmą, teigdamas, kad rytų Vokietijoje rugpjūčio pabaigoje kilusios nepasitenkinimo migrantais riaušės daro žalą šalies įvaizdžiui visame pasaulyje. Tai tema, kurią išvystė Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas – save skelbiantis pagrindiniu kovotoju su populizmu, – praėjusią savaitę per televizijos pranešimą paraginęs tautą dėti visas pastangas kovai su artėjančiais „neramiais laikais“, nes Europa rizikuoja nesąmoningai nukrypti į ekstremizmą.

Italijoje politinė suirutė nėra naujiena – po Antrojo pasaulinio karo šalis pakeitė kokias 65 vyriausybes. Tačiau dabartinė koalicija, kurioje susijungė prieš establišmentą nukreiptas „Penkių žvaigždučių judėjimas“ ir su migracija kovojanti „Lyga“, pasižymi radikalesnėmis politinėmis nuostatomis nei jų pirmtakai. „Penkių žvaigždučių judėjimas“ imponuoja skurdžiau gyvenančiai pietinei Italijos daliai: jis deklaruoja aplinkos apsaugą, švarią energiją ir stiprų pasipriešinimą stambiems infrastruktūros projektams. „Lygos“ rinkėjų pagrindą sudaro smulkūs ir vidutiniai verslininkai turtingesnėje šiaurinėje dalyje.

Šie neišvengiami prieštaravimai pradeda atsispindėti ir politikoje. Neskaitant netikrumo dėl dujotiekio, kilo dvejonių ir dėl greitųjų traukinių projekto, žinomo kaip „TAV“ ir turinčio sujungti Italiją su Prancūzija, palengvinant komercinius mainus tarp Turino ir Liono, antrojo pagal dydį Prancūzijos miesto. Italijos vyriausybė šį projektą irgi atidėjo svarstymui, pabrėžusi, kad 10 mlrd. eurų investiciją sunku pateisinti.

Rugpjūtį sugriuvęs greitkelio tiltas šiaurės Italijos Genujos mieste atskleidė įtampą tarp korporatyvinės Italijos ir populistinės jos vyriausybės. Po katastrofos, nusinešusios 43 žmonių gyvybes, vyriausybė nutarė atšaukti anksčiau suteiktas nuolaidas greitkelių tinklą prižiūrinčiai kompanijai, kaltindama administraciją aplaidumu. „Atlantia SpA“ tvirtina visada veikusi visiškai skaidriai, tačiau ši konfrontacija dar labiau išgąsdino investuotojus, jau ir taip susirūpinusius dėl savavališkų vyriausybės veiksmų.

Nuo birželio mėnesio, kai koalicija pradėjo eiti pareigas, visur tvyranti bloga nuojauta pasireiškia išaugusiu pesimizmu įmonių lygmeniu; Italijos verslo pasitikėjimo indeksas per tris mėnesius iki rugsėjo nukrito maždaug 2 proc. Nuogąstavimus toliau didina savavališki vyriausybės pasiūlymai dėl kitų metų išlaidų, įskaitant tokių priemonių, kaip „piliečio pajamos“ neturtingiesiems, finansavimas. Toks biudžetas pažeidžia Europos Sąjungos taisykles ir grasina Romos ir Briuselio konfliktu. Dėl to ėmė svyruoti vyriausybės obligacijų pajamingumas, o namų ūkiams ir įmonėms išaugo skolinimosi išlaidos.

Italijos ministras pirmininkas Giuseppe Conte šią savaitę per interviu „Bloomberg“ pasakė, kad rinkos neramumai jo negąsdina, kadangi „Italijos ekonominiai pamatai yra absoliučiai tvirti“. Tačiau skambūs žodžiai menkai nuramina tokius, kaip Colatarcis iš „Solvay“. „Esame susirūpinę dėl konfrontacijos su Europos Sąjunga ir įvaizdžio, kurį kuriame už šalies ribų“, – teigia jis.

Tai, kas neramina „Solvay“, pastebima visoje Europoje: korporacijų lyderiams vis sunkiau rasti tinkamą atsaką populistinėms vyriausybėms, kurios keičia santykį su kompanijomis, ir populistinėms partijoms, kurios nustato politinių diskusijų toną.

Didelei Vokietijos daliai šią vasarą kadaise komunistiniuose šalies rytuose kilę smurtiniai anti–migracijos protestai tapo lūžiu, paskatinusiu įmonių vadovus staiga susirūpinti visuomenės reikalais. Be jau minėto pramonės milžinės „Siemens“ generalinio direktoriaus J. Kaeserio įspėjimo, esą tai gali atbaidyti kvalifikuotus darbuotojus iš užsienio, energetikos kompanijos RWE vyriausioji finansininkė Katja van Doren pareiškė, jog nacionalizmas pakenktų energijos tiekimui visoje Europoje, nes energetikos infrastruktūra „negali sustoti prie valstybės sienų“.

Timas Hoettgesas iš „Deutsche Telekom“ taip pat išreiškė susirūpinimą dėl „naujojo nacionalizmo“ augimo ir pridūrė, kad „anksčiau ar vėliau tai padarys didžiulę įtaką“ Europos ekonomikai.

Vis dėlto platesnis įmonių vadovų įsitraukimas dar vis lėtas – iš dalies nerimaujant, kad su vartotojais tiesiogiai susiduriančios įmonės gali sulaukti neigiamos nacionalistiškai nusiteikusių rinkėjų reakcijos. Bet kuriuo atveju, tai jokiu būdu nereiškia, kad populizmas tolygu verslo žlugimui.

Paimkime kad ir Lenkiją, kurios ekonomika auga beveik dvigubai greičiau nei ES vidurkis, nepaisant pasikartojančių valdančiosios partijos „Teisė ir teisingumas“ susirėmimų su bloku. Arba JAV, kurios akcijos pasiekė visų laikų aukštumas dėl mokesčių sumažinimo, kurį įgyvendino prezidentas Donaldas Trumpas, šią savaitę apibūdinęs save kaip nacionalistą.

Nors populizmo augimas kelia pavojų politinių sistemų stabilumui, tai, kad jis nėra vientisas subjektas su išgryninta ideologija, neleidžia tvirtinti, jog populizmas per se kenkia verslui, teigia Maria Demertzis, Briuselio ekspertų grupės „Bruegel“ direktoriaus pavaduotoja. „Kita vertus, nestabilumas, neišvengiamai kylantis dėl populizmo, iš tiesų gali kišti pagalius verslui į ratus, nes rinkos darosi nervingos, o nervingos rinkos veda prie save išpildančių pranašysčių.“

Italijos ministro pirmininko pavaduotojas Luigis Di Maio TAP dujotiekio klausimą palietė trečiadienį parlamento posėdyje, pareikšdamas, kad vyriausybė laukia „galutinės ataskaitos“, kurią pateiks aplinkos ministras. Pasak jo, „Italijos dujų kainų suderinimas su likusia Europos dalimi yra „struktūrinis reiškinys“, kurio reikėtų imtis gerinant tiekimą ir paklausą vidaus rinkoje“.

Tuo tarpu Colatarcis iš Rozinjano tikisi, kad vyriausybė galų gale išklausys jo prašymą dėl energetikos politikos. Jis sako, kad gamyklos išlikimą lemia tai, ar pavyks išsilaikyti augančio konkurencingumo aplinkoje.

„Tikimės, kad vyriausybė priims sprendimus, kurie bus palankūs Italijos pramonei“, – teigia Colatarcis. Tai – „mūsų ekonomikos augimo variklis“.