Šis darbas – ir su juo susijęs šioks toks finansinis saugumas – buvo pirmasis žingsnis į geresnį gyvenimą.

Viso to dabar nebeliko, nes Indija patiria didžiulį ekonominį stresą dėl užsitęsusio koronaviruso karantino. A. Kareemas neteko darbo ir gyvena savo kaime šiaurinėje Utar Pradešo valstijoje kartu su žmona ir dviem vaikais. Mažytės santaupos iš jo 9000 rupijų (119 dolerių) mėnesinės algos jau išeikvotos, o pinigai, kuriuos jis taupė knygoms ir mokyklinėms uniformoms, išleisti.

„Nežinia, kokia bus darbo situacija Delyje, kai sugrįšime atgal, – sako A. Kareemas. – Negalėsime gyventi alkani, todėl imsiuos bet kokio darbo, kokį tik rasiu.“

Prognozuojama, kad mažiausiai 49 milijonai žmonių visame pasaulyje atsidurs „visiškame skurde“ (turės išgyventi už mažiau nei 1,90 dolerio per dieną) – tokia bus ekonominio žlugimo dėl pandemijos pasekmė. Šioje statistikoje pirmauja Indija: Pasaulio bankas skaičiuoja, kad šiemet maždaug 12 milijonų jos piliečių bus išstumti į pačias paraštes.

Remiantis privataus sektoriaus ekspertų grupės „Center for Monitoring Indian Economy“ apskaičiavimais, vien per praėjusį mėnesį maždaug 122 milijonai indų buvo priversti išeiti iš darbo. Labiausiai nukentėjo padieniai darbininkai ir smulkiųjų įmonių samdomi darbuotojai. Tarp jų – keliaujantys prekeiviai, pakelės pardavėjai, statybų pramonės darbininkai ir daugelis kitų, kurie užsidirba pragyvenimui stumdydami karučius ir rikšas.

Ministrui pirmininkui Narendrai Modi, atėjusiam į valdžią 2014 m. su pažadu ištraukti neturtingiausius Indijos piliečius iš skurdo, pandemijos sukeltas nuosmukis reiškia didelę politinę riziką. Praėjusiais metais jis laimėjo netgi dar didesnę antrosios kadencijos daugumą, pasiremdamas populiariomis savo vyriausybės įdiegtomis socialinėmis programomis, kurios buvo tiesiogiai nukreiptos į neturtinguosius, pvz., dujų balionų maisto ruošimui tiekimas, elektros energija ir socialiniai būstai. Atsinaujinusio ekonominio skausmo mastas ir gylis tik padidins spaudimą jo vyriausybei, kol ji bando sugrąžinti šalies ekonomiką į vėžes.

„Didžioji dalis Indijos vyriausybės pastangų per kelerius metus sušvelninti skurdą gali būti paversta niekais vos per kelis mėnesius“, – teigia Ashwajitas Singhas, „IPE Global“, konsultacijų bendrovės, patariančios kelioms tarptautinėms pagalbos agentūroms, generalinis direktorius. Pažymėdamas, kad nesitiki, jog šiemet nedarbo lygis pasitaisys, A. Singhas pridūrė: „Daugiau žmonių gali mirti iš bado, nei nuo viruso.“

Desperatiški laikai

A. Singhas atkreipia dėmesį į Jungtinių Tautų universiteto tyrimą, kuriame vertinama, jog 104 milijonai indų gali atsidurti žemiau Pasaulio banko mažesnes vidutines pajamas gaunančiose šalyse nustatytos 3,2 dolerių per dieną skurdo ribos. Tai reikštų, kad skurde gyvenančių žmonių dalis šalyje pakils nuo 60 proc. (arba 812 milijonų) iki 68 proc. (arba 920 milijonų) – tokia situacija paskutinį kartą šalyje buvo matyta daugiau nei prieš dešimtmetį, teigia A. Singhas.

Pasaulio banko ataskaitoje nurodoma, kad Indija padarė reikšmingą pažangą ir beveik prarado savo ankstesnį statusą – šalies, kurios gyventojai skursta labiausiai. N. Modi įvesto karantino poveikis šią pažangą gali paversti niekais.

Pasaulio banko ir CMIE vertinimai buvo paskelbti atitinkamai balandžio pabaigoje ir gegužės pradžioje. Nuo to laiko padėtis Indijoje tapo dar niūresnė, o žiniasklaidą tvindo sukrečiantys vaizdai žmonių, kurie desperatiškai bando pasiekti savo kaimus perpildytais autobusais, sunkvežimių priekabose ar net pėsčiomis arba dviračiais.

Čikagos universiteto Booth verslo mokyklos Rustandy socialinio sektoriaus inovacijų centras išanalizavo CMIE pateiktus balandžio mėnesio nedarbo duomenis, kurie buvo surinkti atlikus apklausas maždaug 5800 namų ūkių 27 Indijos valstijose.

Tyrėjai nustatė, kad labiausiai nukentėjo kaimo vietovės, o ekonominiai nepritekliai kilo dėl karantino, o ne dėl infekcijų plitimo. Daugiau kaip 80 proc. Indijos namų ūkių patyrė pajamų sumažėjimą ir daugelis nesugebės išgyventi be pagalbos, teigiama ataskaitoje.

Vyriausybė pažadėjo pigius kreditus ūkininkams, tiesiogines pinigines perlaidas skurstantiems žmonėms ir lengvesnę prieigą prie maisto programų – tačiau tai gali pagelbėti žmonėms, turintiems kokius nors asmens dokumentus, o daugelis neturtingiausiųjų jų neturi. Dabar, kai per šalį keliauja milijonai nuskurdusių indų, aprūpinimo maistu situacija yra tragiška – pranešama apie žmones, besirausiančius pūvančių vaisių krūvose arba valgančius lapus.

Griūvanti ekonomika

Tuo metu, kai smogė virusas, Indijos ekonomika jau ir taip augo lėčiausiu tempu per dešimtmetį. Kovo 25 d. įvestas karantinas dar labiau ją sukrėtė, sustabdydamas verslo operacijas ir vartojimą bei įstumdamas ekonomiką į jos pirmąjį metų trukmės susitraukimą per daugiau nei keturis dešimtmečius.

Situacija atrodo pakankamai grėsminga, kad priverstų šalį atsisakyti karantino, ką ji palaipsniui ir daro nuo gegužės 4 d., nors infekcijų skaičius auga. Remiantis Johnso Hopkinso universiteto duomenimis, šiuo metu Indija yra karščiausias Azijos koronaviruso taškas – infekcijų skaičius čia jau viršija 151 000.

N. Modi, kuris kritikuojamas dėl Indijos neturtinguosius ištikusios nelaimės, patikino, kad jo vyriausybė skirs 265 milijardus dolerių arba maždaug 10 proc. BVP, kad padėtų trečiajai pagal dydį Azijos ekonomikai ištverti pandemijos nuosmukį. Tačiau ekspertai sako, kad tik dalis tų lėšų taps tiesioginiu fiskaliniu stimulu – ir jų tikriausiai neužteks atlyginti visai žalai, kurią ekonomika patyrė per karantino laikotarpį.

„Didžiausią nerimą kelia vyriausybės reakcija, – teigia Indijos technologijos instituto Delyje ekonomikos profesorė Reetika Khera. – Epidemija dar labiau padidins esamą – jau ir taip didžiulę – Indijos nelygybę.“

Be to, ekonominės priemonės dar kurį laiką nepradės veikti, o pramonė greičiausiai nesugebės greitai atsitiesti dėl atsiradusio darbo jėgos trūkumo Indijos pramonės centruose.

O prasidėjus negailestingai indiškai vasarai, kaimų, kurie dabar tvarkosi su grįžtančiais migrantais darbininkais, laukia dar daugiau rūpesčių.

„Čia nėra nei gamyklų, nei pramonės, yra tik kalvos“, – sako Surendra Hadia Damoras, kuris pėsčiomis nuėjo beveik 100 kilometrų nuo Ahmedabado Gudžarato valstijoje prieš tai, kai savanorių organizacija nuvežė jį į jo kaimą gretimoje Radžastano valstijoje. „Galime išgyventi mėnesį ar du, o tada mėginti susirasti darbą netoliese – žiūrėsim, kaip čia bus.“