„Rand“ yra viena iš nedidelės, bet sparčiai augančios mokslinių tyrimų organizacijų, universitetų ir Europos vyriausybių (kol kas – bent vienos) grupės narių, pradedančių svarstyti geopolitines pasekmes pasauliui, kuriame dominuos žalioji energija. Akivaizdu, kad kadaise miglota idėja, jog atsinaujinanti energija galėtų išstumti iškastinį kurą, šiandien tapo visiems priimtina.
Praėję metai buvo lūžio taškas. Kinija, didžiausia pasaulio teršėja, pagaliau prisijungė prie kaskados valstybių ir kompanijų, nustatančių galutines anglies dvideginio emisijų atsisakymo datas. Europos Sąjunga pirmą kartą pagamino daugiau elektros energijos iš švarių nei taršių šaltinių. Joe Bidenas laimėjo JAV prezidento postą, į Baltuosius rūmus atsinešdamas ambicingus aplinkosaugos planus.
Praėjusį mėnesį kreipdamasis į Jungtinių Tautų Saugumo Tarybą, Jungtinės Karalystės ministras pirmininkas Borisas Johnsonas išjuokė tuos, kurie vis dar mano, kad klimato kaita yra „medžius glėbesčiuojančių tofu ėdikų nesąmonės“, netinkamos rimtai diplomatijai.
Kai kurie ekspertai netgi prognozuoja, kad eros, kurią apibrėžė nevienoda prieiga prie iškastinio kuro telkinių, pabaiga atneš saugumo dividendų, panašių į tuos, kurie buvo stebimi pasibaigus Šaltajam karui. Geriau pagalvojus, Saddamui Husseinui turbūt nebūtų didelės motyvacijos įsiveržti į Kuveitą ir užgrobti jo saulės parkų, kaip jis tai padarė 1990 m. dėl naftos gręžinių, kadangi Kuveito dykumos lopinėlis nebebus niekuo ypatingas. Pigiau būtų nusipirkti saulės modulių ir pačiam juos susimontuoti.
„Dabar kiekvienas gali tapti energetikos žaidėju, tokia yra atsinaujinančios energijos prigimtis“, – teigia buvęs Islandijos prezidentas Olafuras Ragnaras Grimssonas, pirmininkavęs tarptautinei energetinio perėjimo geopolitikos komisijai. O. Grimssonas žalią ateitį mato jau šiandien. Islandijos energijos derinį sudaro 85 proc. atsinaujinančios energijos, o visa šalies elektros energija gaunama iš švarių šaltinių. Paskutinį kartą, kai salų valstybė nesutarė su kita šalimi dėl išteklių, jodvi pjovėsi dėl žuvies.
„Reikia visiškai naujo geopolitinio modelio, negalima tiesiog imti ir sukišti atsinaujinančių energijos šaltinių į senąjį anglies-naftos modelį“, – teigia O. Grimssonas.
Kol nebus pasiektas atsinaujinančių energijos šaltinių dominavimas, nafta ir toliau iš paskos vilks ilgą ir destruktyvią uodegą. Maždaug tris šimtmečius prieiga prie iškastinio kuro formavo didžiųjų valstybių pakilimus ir nuosmukius. Gausios, sumaniai išdėstytos anglies kasyklos padėjo užkurti Didžiosios Britanijos pramonės revoliuciją ir išplėsti jos valdomą imperiją. Nafta ir dujos palaikė buvusios Sovietų Sąjungos karinę galią ir suformavo „amerikietiškąjį šimtmetį“, įskaitant JAV aljansus ir karinio jūrų laivyno dislokavimą.
„Mums dar toli iki pasaulio, kuriame dominuotų atsinaujinantys energijos šaltiniai“, – sako Andreasas Goldthau, vadovaujantis Erfurto Vokietijos universitete vykdomam projektui, kurio tikslas – išsiaiškinti galimus perėjimo prie švarios energijos sisteminius padarinius.
Atsisakius tokios fundamentalios pasaulinės tvarkos varomosios jėgos, pasekmių gali būti įvairių. Vladimiras Putinas gali stengtis išlaikyti Rusijos, kaip „energetinės supervalstybės“, kilimą. JAV skalūnų pramonės bumas kartu su Kinijos dominavimu atsinaujinančių šaltinių gamyboje galėtų apibrėžti didžiąsias XXI a. supervalstybių varžybas. Amerikos aljansų ir karinių bazių Artimuosiuose Rytuose prasmė susilpnės. Staigus naftos pajamų praradimas gali paskatinti Arabų pavasario pobūdžio sukilimus prieš pačias netvirčiausias naftos šalių autokratijas.
Pasak A. Goldthau, vienas dalykas, kurį mes žinome apie pereinamuosius laikotarpius, yra tai, kad „jie niekada, niekada nebūna linijiniai“. Prisiminkime po Šaltojo karo kilusius Jugoslavijos konfliktus arba perėjimą nuo planinės ekonomikos, kurį buvęs komunistinis blokas pradėjo devintojo dešimtmečio pabaigoje. Daugelis buvusių Sovietų Sąjungos respublikų, nuo Ukrainos iki Turkmėnistano, po 30 metų vis dar išgyvena neramumus arba yra užstrigusios, taip ir nepasiekusios rinkos demokratijos.
Be to, pereinamieji laikotarpiai nebūtinai baigiasi dailiai užrištu kaspinėliu. Kanados mokslininkas Vaclavas Smilas pademonstravo, kaip laikui bėgant mažėjo anglies vartojimas energijai gaminti: nuo 95 proc. 1900 m. iki vos 26 proc. šimtmečiu vėliau. Vis dėlto remiantis absoliučiais skaičiavimais, pasaulinis vartojimas išaugo nuo maždaug 800 milijonų tonų per metus 1900-aisiais iki apytikriai 5,5 milijardų tonų šiandien. Nors naftos nebūtinai laukia tas pats scenarijus, šis kuras greičiausiai degs kur kas ilgiau, nei norėtų dauguma klimato mokslininkų.
Sunku tikėtis sklandaus, spartaus energetinio pereinamojo laikotarpio dabartinėje konkurencingoje ir nacionalistinėje aplinkoje, teigia Eirikas Waernessas, Norvegijos valstybinio energetikos milžino „Equinor ASA“ vyriausiasis ekonomistas. Jis dalyvavo O. Grimssono komisijoje ir iš principo sutinka su jos optimistinėmis išvadomis. „Tam, kad perėjimas prie švarios energijos įvyktų iki galo, mums reikia palyginti geranoriško geopolitinio klimato, – sako E. Waernessas. – Turime sukurti tam tikrą dorybingą ratą.“
Nors švarios energijos šaltiniai bus prieinami visiems, kova vyks dėl to, kas pasipelnys iš produktų, naudojamų generuoti energijai. Saulės moduliai, vėjo jėgainės ir baterijos bus tokios paklausios, jog šalys jau dabar skuba užtikrinti, kad gaus savo pyrago dalį. Daugelis atsiliks.
Apie 60 proc. saulės modulių pagamina Kinijos kompanijos: kalbant apie naftą, OPEC šalys apie šitokią įtaką gali tik pasvajoti. Tai sukuria didžiulį komercinį pranašumą, tačiau prezidentui Xi Jinpingui nepavyksta jo taip paprastai panaudoti siekiant geopolitinių tikslų.
„Ko jūs nerimaujate? Nusipirkai, paleidi ir, kai jau turi, ką turi, niekas nebegali iš tavęs to atimti“, – sako Karen Smith Stegen, politikos mokslų profesorė iš Jacobso universiteto Brėmene (Vokietija), išnagrinėjusi 165 valstybių potencialą iš pereinamojo laikotarpio išeiti nugalėtojomis arba pralaimėtojomis.
Pasaulio nelygybė ir konkurencija greičiausiai bus susijusi su galimybėmis naudotis technologijomis ir finansais, standartų nustatymu ir svarbiausių žaliavų kontrole. Kinija valdo daugiau kaip 90 proc. kai kurių retųjų žemės metalų, reikalingų elektrinėms transporto priemonėms ir jūroje veikiančioms vėjo jėgainėms. Ji jau kartą panaudojo savo monopolinę galią, nutraukdama Japonijai tiekimą po 2010 m. konflikto netoli salų, kurias abi šalys laiko savo nuosavybe. Nuo to laiko Japonija sumažino iš Kinijos importuojamų retųjų mineralų dalį daugiau nei trečdaliu, kad apribotų savo priklausomybę nuo kinų.
Lapkričio mėnesį B. Johnsonas Glazge (Škotija) surengs COP26 klimato susitikimą, kuriame valstybės tarsis dėl būsimų taisyklių. Lyderiai norės įsitikinti, jog visi kiti daro savo dalį, kad sumažintų išmetamųjų teršalų kiekį, ir kad jų šalys neliks pralaimėtojomis.
Šie būgštavimai gali lemti tai, ką vokiečių ekonomistas Hansas-Werneris Sinnas pavadino „žaliuoju paradoksu“. Jis svarsto, kad perėjimas gali paskatinti naftos gamintojus – ypač tuos, kuriems naftos gavyba brangiau kainuoja arba kurie turi nedideles jos atsargas – pradėti pumpuoti kiek įmanoma greičiau, kol nesibaigė paklausa. Išaugusi pasiūla sustiprintų anglies dvideginio emisijas ir taip pat sumažintų naftos kainą, padėtų jai konkuruoti su atsinaujinančiais energijos šaltiniais ir sulėtintų perėjimą prie švaresnės energijos.
Pigi nafta taip pat galėtų pakenkti nestabilių režimų biudžetams, kol jie rastų kitų pajamų šaltinių. Jungtinės Karalystės idėjų kalvės „Carbon Tracker“ vasario mėnesį atliktas tyrimas atskleidė, kad 40 vyriausybių, priklausomų nuo iškastinio kuro, pasiekus pasaulinius klimato tikslus gautų vidutiniškai 51 proc. mažesnes pajamas iš naftos ir dujų. Tai galėtų destabilizuoti vyriausybes ir trukdyti tokioms šalims kaip Nigerija ir Irakas kovoti su teroristinių organizacijų, kaip antai „Boko Haram“ ir „Islamo valstybė“, keliamomis grėsmėmis.
Praėjusį mėnesį Europos užsienio reikalų tarybos ataskaitoje buvo padaryta išvada, kad turtingos šalys turės padėti užkaišyti šias finansines skyles. Visų pirma, ES Žaliasis susitarimas galėtų turėti didžiulę įtaką ne tik planetos klimatui, bet ir regioninei geopolitikai. Blokas sukuria mažiau nei 10 proc. visų pasaulio anglies dvideginio emisijų, tačiau jo kaimynai, tokie kaip Alžyras, Azerbaidžanas, Rusija ir Turkija, yra priklausomi nuo Europos rinkos, nes ji superka didelę jų eksporto dalį. Daugelis šių šalių paleidžia į aplinką daug anglies dvideginio ir nerimauja dėl ES planuojamo anglies dvideginio sienos mokesčio.
Be to, nėra jokios garantijos, kad tautoms pačioms apsirūpinant energija sumažės konfliktų. Nafta – pasaulyje aktyviausiai parduodama žaliava, ir bet koks staigus paklausos sumažėjimas atsilieptų šioms interakcijoms. „Kiek mums žinoma, prekyba yra geras dalykas, – sako A. Goldthau iš Erfurto universiteto. – Kai valstybės yra viena nuo kitos priklausomos, joms kyla mažesnis apetitas konfliktams.“
Vyresnysis politikos tyrėjas Benjaminas Prestonas iš idėjų kalvės „Rand“ suskirstė pasaulį į tris kategorijas. Pirmoje kategorijoje yra tokios šalys kaip Islandija, jau pradėjusi perėjimą prie švaresnės energijos ir beveik neturinti ko prarasti. Antrajai kategorijai priskiriamos nuo eksporto priklausomos naftos valstybės, kurios prarastų daugiausiai.
Trečioji ir mažiausiai ištirta kohorta apima daugybę šalių, kurios yra tiek iškastinio kuro gamintojos, tiek vartotojos. Šie hibridiniai atvejai gundysis dekarbonizuoti savo pačių ekonomikas ir sykiu maksimaliai padidinti pajamas iš naftos, dujų ir anglies eksporto, teigia B. Prestonas. Šitoks derinys potencialiai gali paveikti tiek tarptautinę politiką, tiek pereinamojo laikotarpio trukmę.
Imkime kad ir Kiniją, kuri sumontavo daugiau saulės energijos modulių nei visas pasaulis kartu paėmus, tačiau dar gausiau eksportuoja anglimi kūrenamą energiją. Buvo atvejis, kai kinai tiesiog išardė senstančią jėgainę Hunano provincijoje, kad rekonstruotų ją Kambodžoje. Australija, dar viena sėkmingai saulės energiją generuojanti šalis, neseniai atidarė naują anglių kasyklą, skirtą tiekimui į Indiją, ir patvirtino dar vienos milijardo dolerių vertės Azijos rinkai skirtos kasyklos plėtrą.
Tuo tarpu JAV kažin ar skubės atsisakyti skalūnų pramonės, kuri daugiau nei dešimtmetį skatino jos ekonomiką. Harvardo universiteto energetikos geopolitikos iniciatyvos direktorė Meghan O’Sullivan pabrėžė, kad skalūnai JAV suteikia reikšmingą užsienio politikos laisvę. Papildoma pasiūla sumažino potencialų naftos kainų poveikį, kai Amerika įvedė sankcijas Iranui, blokuodama jo naftą pasaulinėje rinkoje.
Plečiantis atsinaujinantiems energijos šaltiniams, darbo vietos ir pajamos JAV ir kitose hibridinėse valstybėse vis labiau priklausys nuo kitų šalių sprendimų, ar toliau importuoti jų iškastinį kurą, teigia B. Prestonas iš „Rand“. Vargu ar tai paspartins taikesnę atsinaujinančios energijos ateitį. Mokslininko teigimu, visa esmė bus „sudaryti palankias sąlygas valstybėms, kurios yra priklausomos nuo iškastinio kuro, bet tuo pačiu neblokuoti perėjimo“.
