Daniel Moss. Kinijos ekonomikoje apdairumas yra dorybė (kol kas)

Jei tai apdairumas, mums jo reikia daugiau.

Kinijos Liaudies banko atsargus požiūris į spartų augimą leidžia vėl perimti vairą fiskalinei politikai. Tai taip pat sustiprina tendenciją, pastebimą ir kitose didžiosiose ekonomikose, kai centriniai bankai neša mažesnę naštą, lyginant su pastaruoju dešimtmečiu.

Ši tendencija buvo ryškiai pademonstruota šią savaitę, kai aukščiausio lygio pareigūnai nurodė, kad mokesčių mažinimas – šiuo metu tinkamiausia parama Kinijos plėtrai, kuri praėjusių metų pabaigoje ėmė svyruoti. Toks stimulas yra pagrįstas: pirmą kartą per bemaž tris dešimtmečius sumažėjo automobilių pardavimai, gruodžio mėnesį importas nukrito 7,6 proc., o gamyba susitraukė.

Pekinas mėgina naviguoti tarp slystančios žemyn ekonomikos gaudymo ir bandymo nepadaryti klaidos ir nepersistengti. Kas kelerius metus Kinija imasi serijos aktyvių paskatų, kurios palaiko plėtrą. Pats ryškiausias pavyzdys – 2008-2009 m. išlaisvinta infrastruktūra, prisidėjusi prie išaugusios skolos, su kuria institucijos vis dar bando tvarkytis. Jos tikrai nenori, kad tai pasikartotų.

Ir teisingai. Reikia suprasti, kad pareigūnai taip pat trokšta stabilumo ekonomikoje, kurios didžiausio klestėjimo dienos jau praeityje. „Bloomberg“ apklaustų ekonomistų nuomone, bendrasis vidaus produktas Kinijoje 2020 m. greičiausiai padidės 6 proc., lyginant su 6,9 proc. 2017 m.

Lėtėjant pasaulio ekonomikai, mažiausiai reikia, kad sustotų Kinijos plėtra. Valstybė, kurios superliatyvai jau seniai minimi kaip didžiausias ekonomikos pasiekimas, įvykęs per kelias kartas, savo apsukas lėtina pamažu. 2016 m. Kinija buvo atsakinga už daugiau kaip 36 proc. pasaulinio BVP; „KKR & Co.“ teigimu, dabar šis skaičius artimesnis 32 proc. Dar staigesnis nuosmukis būtų visiškai nepageidaujamas.

Polinkis naudotis fiskaliniais svertais nereiškia, kad Kinijos Liaudies bankas bėga nuo problemų. „Apdairumas“, kaip tai vadina pats bankas, nėra ženklas mesti irklus. Nepaisant asociacijų su taupymu, tai parodė centrinio banko norą palengvinti 2018 metų pabaigą. Idėja tokia, kad pinigų politika galėtų ir turėtų daryti daugiau – bet ne per daug.

Praktiškai tai reiškia: šiek tiek daugiau likvidumo, šiek tiek mažesni rezervo reikalavimai. Šie pavieniai žingsniai gali atrodyti menki, tačiau visi kartu jie daro poveikį. Be to, rezervo sumažinimas naujųjų metų proga buvo didesnio masto nei iki šiol.

Minkštas nusileidimas teoriškai skamba puikiai, tačiau praktikoje yra velniškai sunkiai įgyvendinamas. Tikėkimės, kad tai bus viena iš nedaugelio taisyklės išimčių.

Apdairumas ne visada yra dorybė. Bet duokime jam dar šiek tiek laiko.