Valdžios priimti sprendimai turės įtakos ne tik ateinančių ketvirčių augimo perspektyvoms, bet gali ištisiems metams suformuoti centrinių bankų politiką ir netgi jų kredibilumą.
Finansinės institucijos į „Covid-19“ krizę įžengė neįprastoje politinėje situacijoje, kokios nebuvo nuo pokario laikų: smarkiai apkarpius palūkanų normas. Sumažinę skolinimosi išlaidas arti ar netgi žemiau nulio ir įgyvendinę milžiniškas obligacijų pirkimo programas, dabar centriniai bankai kone maldauja vyriausybių įsikišti.
Jei nesulauksime agresyvių fiskalinių paskatų, kyla pavojus, kad ekonomikos iš krizės išlips su giliais randais, kurie ilgainiui apsunkins augimą. Tokiu atveju centriniai bankai negalės atsitiesti ir pasirengti naujam šokui ar recesijai. Šiuo metu pinigų ir fiskalinė politika tarpusavyje yra glaudžiai susijusios.
„Tai neabejotinai naujas režimas – pasaulinėje ekonomikoje paprasčiausiai nėra pakankamai paklausos, o pinigų politika negali jos sugeneruoti“, – teigė Torstenas Slokas, Niujorko „Apollo Global Management Inc.“ vyriausiasis ekonomistas.
Federalinio rezervų banko pirmininkas Jerome’as Powellas, kartu su Europos centrinio banko prezidente Christine Lagarde ir Anglijos banko valdytoju Andrew Bailey ketvirtadienį pasisakysiantis kasmetiniame ECB forume, yra vienas iš tų, kurie bando atkreipti dėmesį į ilgalaikės žalos riziką.
„Kyla reali šių dalykų grėsmė, – praėjusią savaitę surengtoje spaudos konferencijoje kalbėjo J. Powellas, turėdamas omenyje dar daugiau įmonių bankrotų ir užsitęsusių, įgūdžiams kenkian
ių nedarbo laikotarpių riziką. – Mes atsigausime tvirčiau, jei sulauksime bent šiek tiek daugiau fiskalinės paramos, kai jos reikės.“
Didžiosios Britanijos politikos formuotojai pabrėžė dvejopų veiksmų galią kovo 11 d., kai Anglijos banko kritinis palūkanų normų sumažinimas buvo paskelbtas likus kelioms valandoms prieš vyriausybei pristatant savo išlaidų planus, ir pažymėdami jų tęstinio koordinavimo svarbą.
Net ir skatindami fiskalinį bendradarbiavimą, centrinių bankų vadovai neprarado budrumo ir siekia išsaugoti savo nepriklausomybę. Šiaip ar taip, visame pasaulyje nuo Europos iki Japonijos jiems dar prieš kelis dešimtmečius buvo suteikta autonomija, nes buvo pripažinta, kad reikia atriboti pinigų kūrimą nuo politinių impulsų.
Ką sako „Bloomberg“ ekonomistai…
„Centriniai bankai nori fiskalinio dominavimo pranašumų – partnerio kovoje palaikant ekonomiką – be reputacijos išlaidų.“ – Stephanie Flanders
A. Bailey praėjusią savaitę aiškiai nurodė riziką.
„Visiškai įmanoma turėti koordinuotą politiką ir aiškiai suvokti Anglijos banko nepriklausomybės svarbą“, – lapkričio 5 d. žurnalistams sakė Anglijos banko vadovas.
Nepaisant to, auganti valstybės skolos našta ateityje reikštų, kad pinigų politikos sugriežtinimas kainuotų dar brangiau, o tai savo ruožtu apribotų centrinių bankų veiksmų laisvę.
Jau dabar JAV vyriausybės obligacijų pajamingumo padidėjimas šią savaitę, kurį iš dalies paskatino investuotojų optimizmas dėl efektyvios koronaviruso vakcinos perspektyvų, sustiprino lūkesčius dėl tolesnio Federalinio rezervų banko vykdomo turto pirkimo iki šių metų pabaigos.
Ch. Lagarde, kalbėdama trečiadienį vykusioje virtualioje ECB konferencijoje, pabrėžė, jog turto pirkimas kartu su ilgalaikiu banko finansavimu yra tos priemonės, į kurias derėtų atkreipti dėmesį kilus naujai monetarinių stimulų bangai. Federalinio rezervų banko stebėtojai kitą mėnesį numato kiekybinio palengvinimo programos koregavimo galimybes.
„22-oji išlyga“ centriniams bankams yra tokia, kad kuo ilgiau jie išlaikys savo balansus išsipūtusius, o palūkanų normas beveik nulines, tuo didesnė rizika, kad jų galia bus laikoma ribota.
„Antrasis smuikas“
„Šiuo metu fiskalinė politika daro tai, ką turi daryti, o pinigų politika griežia antruoju smuiku, – pastebėjo Erikas Nielsenas, „UniCredit SpA“ grupės vyriausiasis ekonomistas. – Dauguma centrinių bankų valdytojų teigia, kad tai yra teisinga politika, bet kažkodėl man tai kelia abejonių.“
Kiekvienas centrinio banko valdytojas žino, kas nutinka, kai politinis atsakas nesugeba atkurti ilgalaikio ekonominio augimo: japonizacija.
Nuo tada, kai prieš du dešimtmečius priėmė nulinių palūkanų normų politiką, Japonijos centrinis bankas perėmė daugiau kaip 40 proc. šalies vyriausybės obligacijų rinkos, išpūsdamas balansą iki daugiau nei 138 proc. bendrojo vidaus produkto.
„Bloomberg“ tyrimas praėjusį mėnesį atskleidė, kad dauguma prognozuotojų nesitiki, jog Japonijos bankas sugriežtins savo politiką. Šios plačiai paplitusios prielaidos kaina: Japonijos centrinis bankas iš esmės prarado orientavimosi priemones. Pastaraisiais metais jo priimti patobulinimai, įskaitant įsipareigojimą viršyti 2 proc. infliacijos tikslą, nesukėlė pastebimos rinkos reakcijos.
Ryškios ribos
Japonijos banko kolegos yra pasiryžę užkirsti kelią įsitikinimui, kad jie tampa tik fiskalinių institucijų finansavimo agentūromis.
J. Powellas praėjusią savaitę nubrėžė ryškią pinigais finansuojamos fiskalinės politikos ribą, nepaisant to, kai Federalinis rezervų bankas kas mėnesį iš JAV iždo pasiima 80 milijardų dolerių.
„Mes taip nedarome – mūsų darbas kitoks, – kalbėjo J. Powellas, atsakydamas į klausimą lapkri
io 5 d. spaudos konferencijoje. – Mokesčių ir išlaidų rūpesčiai tenka žmonėms, kurie dalyvavo rinkimuose ir buvo išrinkti į valdžią. Taip ir turi būti.“
Federalinio rezervų banko pirmininkas taip pat pabrėžė, kad šiais metais pristatytos precedento neturinčios nepaprastosios padėties skolinimo programos, suteikusios paramą visiems, pradedant savivaldybėmis ir baigiant vidutinio dydžio įmonėmis, tėra laikinas susitarimas.
„Tai neturėtų būti nuolatinis dalykas, kai mes tampame tik dar viena federalinio finansavimo agentūra“, – pažymėjo J. Powellas.
„Bundesbank“ prezidentas Jensas Weidmannas savo kalboje lapkričio 5 d. tą patį pasakė kitais žodžiais. „Dabartinėje aplinkoje monetarinė ir fiskalinė politikos veikia darniai, – teigė jis. – Jų tikslai yra tarpusavyje suderinti. Tačiau neturėtume apsimetinėti, kad toks darnumas tęsis amžinai.“
