Prekybos karams temdant pasaulinę augimo perspektyvą, o skolinimosi kaštams pasiekus žemutinę ribą, centriniai bankai skundžiasi, kad vieni patys negali išsklaidyti negandos debesų. Tiek Federalinės rezervų sistemos pirmininkas Jerome'as Powellas, tiek Europos centrinio banko prezidentas Mario Draghi ragina vyriausybes skirti biudžeto lėšų bankų gelbėjimui.

Rinkos duoda žalią šviesą. Vyriausybėms skolintis retai kada buvo taip pigu – daugeliu atvejų joms sumoka investuotojai, nes pajamingumas neigiamas. Visi ekonomistai, įskaitant Tarptautinio valiutos fondo atstovus, sutinka, kad be fiskalinės paramos tikriausiai neišsiversime.

Kyla klausimas: kurios finansų ministerijos turi galimybių padėti, o kurios tik klausosi skundų?

Fiskalinę paskatą analizuoti sunkiau, nei monetarinę. Čia įsijungia daugiau instrumentų, o mokesčiai ir išlaidos paskirstomi nacionaliniu ar vietiniu lygmeniu, tad sunkiau viską suvesti į vieną skaičių. (Be to, skirtingi skaičiavimai gali duoti skirtingus rezultatus – šiame straipsnyje naudosime TVF pateikiamus duomenis). Didesnė painiava – viena iš priežasčių, kodėl fiskalinė politika, nors ir neatsiejama nuo ekonominės perspektyvos, sulaukia mažiau dėmesio nei centriniai bankai.

Toliau pateiksime svarbiausių pasaulio ekonomikų fiskalinės situacijos apžvalgą: ką vyriausybės daro – ir ką jos žada daryti.

JAV: Nusiteikę palankiai – bet aklavietėje?

2018 m. biudžeto balansas: -4,3 proc. BVP (deficitas)

2019 m. prognozė: -4,6 proc.

Valdant prezidentui Donaldui Trumpui, JAV sušvelnino savo fiskalinę politiką. Mokesčių mažinimas ir išlaidų didinimas – netradicinis sprendimas pastarąjį dešimtmetį augusiai šalies ekonomikai. Praėjusiais metais tai išties sukėlė augimo krizę, kuri dabar nyksta. Dėl tokio sprendimo JAV šiek tiek supanašėjo su Japonija, kuri tą pačią krizę išgyveno keleriais metais anksčiau – deficitas viršija 4 proc. BVP, ir prognozuojama, kad tas pats laukia artimiausius dešimt metų.
Donaldas Trumpas

Panašu, kad rinkoms D. Trumpo paskata patiko. Prezidento problema ta, kad šio triuko jis nebegalės taip lengvai pakartoti. Jo atstovaujama Respublikonų partija šiais metais prarado Kongreso kontrolę, taigi ir teisę manipuliuoti valstybės pinigais.

Norint didinti Amerikos išlaidas, pirmiau turi būti padidintos skolos lubos, o čia jau neišvengsi politinių kivirčų. Paskutinis ką tik buvo išspręstas susitarimu, kuris sustabdo viršutinę skolos ribą dvejiems metams ir neleidžia didinti išlaidų. Tačiau demokratams, pasiryžusiems įveikti D. Trumpą kitų metų prezidento rinkimuose, gali nesinorėti melžti ekonomiką tokiais būdais, kurie jam galėtų išeiti į naudą.

Ką sako „Bloomberg“ ekonomistai

Šiuo metu Vašingtone fiskalinis vanagas – retas paukštis, o ekonominė paskata bet kuriuo atveju nėra pakankamai stipri, kad atlaikytų griežto taupymo politiką: šiaip ar taip, Federalinė rezervų sistema ekonomiką laiko pakankamai nusilpusia, kad pateisintų politikos atnaujinimą.

Kažin, ar prieš 2020 m. rinkimus sulauksime papildomų paskatų, turint omenyje beveik neįveikiamą užduotį sukurti paketą, kuris įtiktų tiek Atstovų Rūmų demokratams, tiek Senato respublikonams.

– Carlas Riccadonna, „Bloomberg Economics“

Euro zona: Vokietija sako „nein“

2018 m. balansas: -0,6 proc. (deficitas)

2019 m. prognozė: -1 proc.

Euro zonos biudžeto politika verčia į amerikiečių diskusijas žiūrėti su šypsena.

Europa jaučiasi supančiota dar prieš imdamasi fiskalinių veiksmų, nes be Europos centrinio banko nėra jokios valdžios institucijos, kuri galėtų nustatyti mokesčius ir leisti lėšas žemyno vardu, o atskiriems nariams trūksta lankstumo, kadangi jie negali patys spausdinti savo valiutos. Be to, pati galingiausia ES šalis, Vokietija, yra apsėsta subalansuoto biudžeto idėjos.
Angela Merkel

Ką sako „Bloomberg“ ekonomistai

Pirmą kartą per daugelį metų euro zona sušvelnino savo fiskalinę politiką, bet ne pernelyg. Kai kuriose šalyse, pavyzdžiui, Vokietijoje, yra nemaža fiskalinė erdvė, ir prasidėjus naujai recesijai diskusijos dėl vyriausybės išlaidų gali smarkiai įkaisti.

Naujoji ECB prezidentė Christine Lagarde bandys įtikinti politikos formuotojus, kad negalima kliautis vien monetarine politika. Vis dėlto euro zonos politikai galiausiai gali užkirsti kelią bet kokiam reikšmingam piniginės pravėrimui.

– Davidas Powellas, „Bloomberg Economics“

Sprendimai dėl biudžeto priimami nacionaliniu lygmeniu, nors į šį procesą gali įsikišti ES centrinės valdžios institucijos, siekdamos sumažinti deficitą. Iš trijų didžiausių euro zonos ekonomikų viena taiko paskatas; kita apie tai nė nesvajoja; o trečioji desperatiškai trokšta tai daryti, bet jai tai buvo uždrausta.

Prancūzija: „Geltonųjų liemenių“ nuopelnai

2018 m. balansas: -2,6 proc. (deficitas)

2019 m. prognozė: -3,3 proc.

Nepaisant euro zonos nuosmukio, prezidento Emmanuelio Macrono mokesčių mažinimas reaguojant į „geltonųjų liemenių“ protestus pakylėjo Prancūzijos ekonomiką. Ši paskata siekia maždaug 17 milijardų eurų, arba 0,5 proc. BVP. Ir tai neskaitant vienkartinės paramos verslui šiais metais, kilusios dėl mokesčių kreditų pokyčių.

Kažin, ar Prancūzija bus ta, kuri euro zonoje pirmoji atleis diržus. Kadangi valstybės skola jau siekia 100 proc. BVP, nacionalinis auditorius įspėjo, kad E. Macrono dosnumas sugriovė visas pastangas atstatyti viešuosius finansus po paskutinės pasaulinės krizės ir nepaliks daug vietos taisymui, jei ištiks dar viena.

Prancūzija nuo kitų metų planuoja vėl imtis taupymo strategijos, mažindama išlaidas ir panaikindama pelno mokesčio lengvatas, kad deficitas sumažėtų iki 2,1 proc. BVP. Prancūzai tikisi, kad Vokietija perims fiskalinių paskatų estafetę, ir pasiūlė susitarimą, vadinamą „augimo sutartimi“. Kol kas Berlynas į tai nieko neatsakė.
Emmanuelis Macronas

Vokietija: Sėkmingas balansas

2018 m. balansas: +1,7 proc. (perteklius)

2019 m. prognozė: +1,1 proc.

Pačios Vokietijos vyriausybės pateikiami skaičiai rodo, kad valstybės biudžetas subalansuotas nepriekaištingai jau šeštus metus iš eilės – toks, kokio reikalauja konstitucija, kai nėra recesijos. (TVF paskaičiavimu, Vokietijos biudžetas turi perteklių.)

Nulinis deficitas buvo kanclerės Angelos Merkel vyriausybės skiriamasis ženklas, ir greičiausiai jo nebus lengvai atsisakyta net ir niūrėjant ekonominėms nuotaikoms šalyje bei augant išoriniam spaudimui. Kai analitikai skaičiuoja, kurios šalys turi „fiskalinę erdvę“, dažniausiai sąrašo viršuje puikuojasi Vokietija – į ją pirmiausia ir nukreipti ECB vadovo Mario Draghi vis garsėjantys reikalavimai suteikti nors šiokią tokią paramą išlaidoms.

Tačiau Vokietijos vyriausybė į tokius raginimus nereaguoja. Viešas argumentas yra toks, kad dabartinės ekonominės problemos nėra ypatingai sunkios ir bet kuriuo atveju globalios pačia savo prigimtimi. O iš tiesų finansų ministerija nerimauja, kad šalis netrukus sulauks žymaus ekonomikos sulėtėjimo – ir kartoja mantrą apie tai, jog Vokietija privalo išsilaikyti paviršiuje, kad galėtų ištraukti iš nuosmukio save pačią, o gal ir visą Europą.

Italija: Mūšiai su Briuseliu

2018 m. balansas: -2,1 proc. (deficitas)

2019 m. prognozė: -2,7 proc.

Italija, kurios ekonomika jau seniai stagnuoja, tikisi paskatinti augimą padidindama deficitą, tačiau tai prieštarauja ES taisyklėms. Du kartus per šešis mėnesius šalis turėjo leistis į kompromisą dėl biudžeto tikslų, kad išvengtų milžiniškų baudų.

Vis dėlto populistinė Romos vyriausybė dar turi kozirių. Siekiama, kad kitais metais nereikėtų įgyvendinti jau numatyto pardavimo mokesčio padidinimo, tuo pačiu paspartinant pajamų ir pelno mokesčio sumažinimą – neliečiant pajamų rėmimo ir ankstyvo išėjimo į pensiją programų.

Norint išvengti dar vienos kaktomušos su Briuseliu, vyriausybei gali tekti apsvarstyti galimybę pašalinti daug skirtingų mokesčių lengvatų, kuriomis naudojasi įvairios grupės, o tai rinkėjų nepradžiugins. Be to, ji yra numačiusi ir porą kitų būdų, kaip padidinti pajamas – pavyzdžiui, iš valstybės valdomų kompanijų išspausti kuo daugiau dividendų ir toliau persekioti mokesčių vengėjus (šitaip buvo sulaukta atsiskaitymų iš UBS ir „Gucci“ mados imperijos).

Japonija: Mokesčių metas

2018 m. balansas: -3,2 proc. (deficitas)

2019 m. prognozė: -2,8 proc.

Japonijai gresia didelės biudžeto permainos: spalį siūloma padidinti pardavimo mokestį. Tam buvo rengiamasi ilgą laiką, ir, pasak vyriausybės, to nepavyks išvengti, jei norima sumažinti didžiausią pasaulyje valstybės skolą.

Tačiau artėjant numatytai datai, kai kurie politikos formuotojai pradeda piktintis. Jie tvirtina, kad Japonija jau anksčiau yra šitaip nusvilusi – per greitai atšaukdama fiskalines paskatas ir padidindama mokesčius, kurie vėl sugrąžino ekonomiką į recesiją. Kai kurie įstatymų leidėjai siūlo įvesti ne tik mokesčių didinimą, bet ir išlaidų skatinimą, kad užtikrintų, jog problema nepasikartos.

Japonija sugriežtino politiką po to, kai per penkerius metus, sekusius po finansinės krizės, šalyje buvo pasiektas didžiausias pasaulyje biudžeto deficitas – vidutiniškai beveik 9 proc. BVP. Japonijos pavyzdį dažnai cituoja Modernioji monetarinė teorija (MMT) – ekonominė mokykla, pasisakanti už aktyvų fiskalinės politikos naudojimą ir siekianti pademonstruoti, kad deficitas neprivalo sukelti infliacijos ar atbaidyti obligacijų pirkėjų. Šiuo metu Japonijoje vyksta gyvos diskusijos apie MMT, kurios gynėjai tvirtina, kad pardavimo mokesčio didinimas yra klaida.

Ką sako „Bloomberg“ ekonomistai:

Ministro pirmininko Shinzo Abe valdančiosios koalicijos pergalė aukštutinių rūmų rinkimuose sustiprins Sh. Abe planą spalio mėnesį padidinti pardavimo mokestį. Remiantis vyriausybės vertinimais, biudžetą tai gali papildyti maždaug 5 trilijonais jenų.

Tačiau didžioji dalis gautų pajamų bus skiriama nemokamam švietimui finansuoti ir mažas pajamas gaunantiems pagyvenusiems žmonėms šelpti, o ne siekiant sumažinti biudžeto deficitą. Tai bus trumpalaikis teigiamas poveikis augimui, bet neigiamai atsilieps Japonijos skolų trajektorijai ilgalaikėje perspektyvoje.

– Yuki Masujima, „Bloomberg Economics“

Jungtinė Karalystė: Galima atsipūsti?

2018 m. balansas: -1,4 proc. (deficitas)

2019 m. prognozė: -1,3 proc.

Didžioji Britanija kelerius metus po finansinės krizės skyrė didžiausio biudžeto deficito per visą istoriją (taikos metu) sumažinimui. 2010 m. į valdžią atėjus konservatoriams, deficitas siekė 10 proc. BVP; pernai jis sumažėjo iki šiek tiek daugiau nei 1 proc. – žemiausio lygio per 17 metų.
"Brexit"

Naujasis ministras pirmininkas Borisas Johnsonas ir iždo kancleris Sajidas Javidas, regis, ketina nusimesti taupymo pančius, žadėdami sumažinti pajamų mokestį ir skirti lėšų sveikatai, švietimui ir policijai. Tai yra dalis to, ką vyriausybė vadina ekonominiu „busterizmu“, kol ji ruošiasi spalio 31 d. „Brexit“ ir galbūt net visuotiniams rinkimams. „Bloomberg Economics“ prognozuoja, kad B. Johnsono mokesčių sumažinimas gali padidinti BVP 0,3 proc., tačiau visus privalumus nustelbs „Brexit“, jei nepavyks pasiekti susitarimo.

Ką sako „Bloomberg“ ekonomistai:

Po beveik dešimtmetį trukusio griežto taupymo, regis, atėjo metas pasireikšti Jungtinės Karalystės fiskalinei politikai. Naujasis ministras pirmininkas Borisas Johnsonas paskelbė 20 milijardų svarų (apie 1 proc. BVP) sumažinsiantis mokesčius ir pažadėjo padidinti išlaidas įvairioms reikmėms. Išpildyti šiuos pažadus bus kur kas sunkiau, jei JK išskris iš ES be susitarimo. Manome, kad po sunkaus „Brexit“ valstybės finansuose gali atsirasti 30 milijardų svarų skylė.

– Danas Hansonas, „Bloomberg Economics“

Kinija: Patyliukais švelninama

2018 m. balansas: -4,2 proc. (deficitas)

2019 m. prognozė: -4,5 proc.

Šiais metais Kinija ėmė aktyviai naudoti fiskalinius pabūklus ir sumažino mokesčius maždaug 2 trilijonais juanių (280 milijardų dolerių). Oficialus deficitas, kuris siekia beveik 4,5 proc. BVP, padengia tik dalį vyriausybės išlaidų, planuojamų 2019 m. Atsižvelgus į nebalansines išlaidas, faktinė deficito prognozė išauga bent iki 6,2 proc. BVP.

Tačiau visa Kinijos sistema veikia kitaip. Centrinis bankas neturi didelių pretenzijų į nepriklausomybę, o politiką kontroliuojantys vyriausybės pareigūnai gali paskatinti ekonomiką, į pasirinktus sektorius pumpuodami paskolas ir numatydami tiesiogines išlaidas. (Jie taip pat gali patirti spaudimą išlaidavimą sustabdyti). Taigi fiskaliniai skaičiai atspindi tik dalį tų veiksmų, kurių vyriausybė imasi ekonomikai kurstyti arba vėsinti.

Išlaidos padidino skolą, tačiau taip pat sušvelnino spaudimą Kinijos centriniam bankui, leisdamos Kinijos liaudies bankui šiuo metu susilaikyti nuo plataus masto lengvatų. Kol kas nežinia, kaip šių metų gausios fiskalinės paskatos atsilieps ekonomikai. Investicijų į infrastruktūrą augimas tebėra nedidelis, o nemaža dalis įplaukų iš vyriausybės obligacijų buvo panaudota rezervams, bet ne projektams, kurie galėtų generuoti pastovius pinigų srautus ar skatinti gamybą tiekimo grandinėje.
Xi Jinpingas

Ką sako „Bloomberg“ ekonomistai:

Susidūrusi su prekybos karo eskalacija ir augimo lėtėjimu vyriausybė pažadėjo užimti proaktyvią fiskalinę poziciją. Šiais metais ji jau sumažino mokesčius ir padidino vyriausybės obligacijų emisijos kvotą. Fiskalinę politiką vis dar galima panaudoti augimo stabilizavimui. Nors sunku tikėtis, kad vyriausybė padidins bendrąjį biudžeto deficitą, būtų galima padidinti vyriausybės obligacijų emisijos kvotą, o išlaidas skirti infrastruktūrai. Reguliacijų, pavyzdžiui, viešojo ir privačiojo sektorių partnerystės kontrolės sušvelninimas taip pat galėtų reikšmingai padidinti paklausą.