Lapkritį 1,9 proc. mėnesinis nuosmukis pramonės gamybos sektoriuje fiksuotas po 0,8 proc. nuosmukio spalį. Trečiąjį 2018 metų ketvirtį Vokietijos ekonomika, palyginti su ankstesniu ketvirčiu, susitraukė 0,2 proc., ir tai buvo pirmasis ketvirtinis susitraukimas nuo 2015 metų. Tad dabar kai kurie ekonomistai baiminasi, kad didžiausiai euro zonos ekonomikai gresia susitraukimas du ketvirčius iš eilės.
Savaime suprantama, tai būtų staigus nukrypimas nuo ilgalaikės tendencijos. Vokietijos automobilių gamintojai lėtai prisitaiko prie naujų emisijų testų, kurie nuo rugsėjo tapo privalomi, dėl to vėluoja gamyba. Šiltesnis nei prognozuota lapkritis pristabdė energijos gamybą. Be to, valstybės šventės sutapo taip, jog darbuotojams atsivėrė galimybės turėti papildomo laisvo laiko. Optimistai, įskaitant Vokietijos centrinį banką, laikosi nuomonės, kad šalies ekonomika vis dar yra geros būklės.
Būtų neteisinga priimti visus šiuos veiksnius kaip savaime suprantamą dalyką. Šalies ekonomika priklauso nuo eksporto, tad sulėtėjimas Kinijoje ir prekybos konfliktas tarp Jungtinių Valstijų bei Kinijos gali sukelti ilgalaikės žalos. Kitų didžiųjų euro zonos ekonomikų augimas gali taip pat springčioti, nes tęsiasi protestai Prancūzijoje bei netikrumas dėl politikos Italijoje. Visa tai gali dar labiau susilpninti Vokietijos eksporto paklausą.
Jeigu sulėtėjimas tęstųsi, Berlynas galėtų sau leisti paskelbti didelio masto fiskalinio skatinimo programą. Savo 2019 metų biudžete vyriausybė planavo, kad šiais metais valstybės skola nukris žemiau 60 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP), daug žemesnės ribos lyginant su 81 proc. pokriziniu piku. Vokietijos dešimties metų trukmės obligacijų pajamingumas priartėjo prie nulinio lygio, tad vyriausybės skolinimosi kaina realia verte yra žemesnė už nulį.
Bet kokiu atveju Vokietijai būtinos didesnės viešojo sektoriaus investicijos. Infrastruktūra jau daugelį metų netinkamai prižiūrima.
Ekspertų grupės „Bruegel“ vertinimu, Vokietijos viešojo sektoriaus kapitalo vertė nuo 2007 metų sumažėjo beveik septyniais milijardais eurų, nors šalies ekonomika išaugo beveik 30 procentų.
Vokietijos skatinimo priemonės taip pat kiek palengvintų spaudimą Europos centriniam bankui (ECB), kuris neseniai sustabdė pinigų politikos skatinimo priemones per grynųjų aktyvų pirkimus. Nemažai vokiečių pasisakė prieš kiekybinio skatinimo programą, tvirtindami, kad vykdant tokią politiką nesilaikoma centrinio banko mandato. Aktyvesnė fiskalinė politika sumažintų tikimybę, jog gali tekti atnaujinti aktyvų pirkimus.
Polinkiu į vadinamąjį fiskalinį konservatizmą galima paaiškinti tai, kad Vokietija dabar turi daugiau erdvės fiskaliniams manevrams, - bet tai būtų laikoma privalumu tik tuomet, jeigu fiskalinė erdvė būtų naudojama tuomet, kai to reikia. Didžiąją praėjusio dešimtmečio dalį Vokietijos ekonomika augo ir jos vyriausybė priešinosi raginimams daugiau leisti lėšų Europos labui. Užsitęsęs lėtėjimas pareikalautų permąstyti tokį požiūrį, o didesnės viešojo sektoriaus investicijos Vokietijoje padėtų ir likusioms valiutos sąjungos narėms. Daugeliui vokiečių tai gali nepatikti, bet vyriausybė pasielgtų išmintingai, jeigu parengtų tokį skatinimo priemonių planą, - dėl visa ko.
