Turkijos prezidentui Recepui Tayyipui Erdoganui nusprendus atverti sienas, maždaug 300 tūkst. gyventojų turinčiame rajone tarp jaunų afganistaniečių, iraniečių ir asmenų iš Vidurio Azijos šalių nuvilnijo jaudulio banga, o abiejose pasienio pusėse propagandos mašina ėmė dirbti kaip pašėlusi.
Turkija pareiškė, kad išvyko daugiau nei 100 tūkst. žmonių, tačiau, panagrinėjus sienos kirtimo duomenis, pasidaro neaišku, kiek asmenų iš tikrųjų pasiekė Europą, o kiek įstrigo niekieno žemėje palei Graikijos ir Bulgarijos sienas. Atėnai teigė sustabdę masinį sienos kirtimą, o Tarptautinė migracijos organizacija (TMO) nurodė gerokai mažesnį migrantų skaičių, nei pateikė Turkija.
Realybė pasienyje neatitinka kalbų. R. T. Erdoganas panaudojo itin delikačią kortą laikotarpiu, kai populistai skalambija varpais apie Europą užplūsiančius sergančius migrantus siaučiant koronavirusui. Pagrindinės Europos Sąjungos (ES) šalys, įskaitant bloko ekonomikos variklį Vokietiją, nenori leistis jo apkvailinamos ir laukia, kol paaiškės, kad Turkijos prezidentas blefuoja. Visgi aukščiausio rango diplomatai susitiks Briuselyje naujajai krizei spręsti.
Graikija sureagavo į savo kaimynės ir regioninės konkurentės aršius žodžius pasinaudojusi ES sutarčių ypatingos padėties sąlyga ir mėnesį atsisakė priimti prašymus suteikti prieglobstį. Šalies pareigūnai kalba apie „invaziją“. Neva apie 150 tūkst. žmonių yra pasiruošę šokti į valtis ir plaukti į Lesbo salą, bet Turkijos pakrantėje esantys „Bloomberg“ reporteriai pastebėjo tik nedideles šeimų grupeles.
„Pas mus atvykdavo šeimos iš Sirijos, tačiau pastaruoju metu daugiausia sulaukiame jaunų vyrų“, – sakė Georgios Arabatzakis, kaimelio Marasia seniūnas.
Kaimelis stovi ant palei Graikijos ir Turkijos pasienį tekančios Evro upės kranto. „Vietiniai pabėgėliams duodavo vandens ir maisto, bet dabar viskas primena invaziją“, – pridūrė jis.
Nepaisant augančios įtampos, sekmadienį buvo aišku, kad situacija kol kas nė iš tolo nepanaši į 2015 m. pabėgėlių krizę, kai Europą pasiekė beveik milijonas žmonių. Tuomet kilo didelis nepasitenkinimas pabėgėliais, pakeitęs žemyno politikos veidą.
Kai Turkija per dieną neteko didžiausio karių skaičiaus per pastaruosius dešimtmečius, kovodama su Rusijos remiamomis Basharo al Assado pajėgomis Sirijos šiaurės vakaruose esančiame Idlibo regione, R. T. Erdoganas pagrasino vėl užversti Europą pabėgėliais iš Sirijos.
Ar jis gali tai padaryti – jau kitas klausimas. Turkija savo žinioje turi bene daugiausia migrantų pasaulyje – daugiau nei 3,5 mln. sirų. R. T. Erdoganas sakė, kad šimtai tūkstančių žmonių iš Idlibo jau patraukė Turkijos link ir kad jų skaičius gali viršyti 2 mln. Vis dėlto kiti duomenys rodo, jog Turkija dar neatsikratė pabėgėlių naštos – kol kas beveik nematyti ženklų, kad sirai bando prasibrauti į Europą.
Zeytinburnu gyvenantis 45-erių metų amžiaus taksistas Emre, paprastai vežiojantis turtingus Vidurio Rytų šalių turistus po Stambulą, sakė, kad pastaruoju metu savo baltu „Mercedes“ daugiausia vežioja jaunus afganistaniečius. Jie maždaug už 125 lirų (25 JAV dolerių) mokestį vyksta į Edirnės miestą, iš kurio tikisi patekti į Graikiją.
„Matote šiuos jaunus žmones, – rodydamas smakru kalbėjo jis. – Jie laukia naujienų iš savo draugų. Jeigu sužinos, kad kitiems pavyko, bandys ir patys. Jeigu ne, toliau lauks.“ Jis nuvežė vieną 11 asmenų šeimą į pasienį, paskui parvežė į Stambulą, kai jie sužinojo, jog niekaip negalės kirsti sienos.
Turkijos pareigūnų teiginių, jog nebus tikrinami iš šalies išvykstantys asmenys, prisiklausiusius migrantus pasitiko prie Evro upės laukianti Graikijos policininkų ir kareivių siena.
Taip pat prieš pabėgėlius buvo panaudotos ašarinės dujos. Padėtis pamažu virsta pavojinga ir nekontroliuojama.
18-os metų amžiaus afganistanietis mėlynėmis nusėtomis rankomis ir veidu Zabi Parsanas tvirtino, kad Graikijos saugumo pajėgos jį sumušė, kai bandė kirsti sieną, ir atėmė visus pinigus bei mobilųjį telefoną. Vaikinas autobusu grįžo į Stambulą, kur gyvena metus. Autobuso bilietą jam nupirko bičiuliai.
Turkijos pasienio pusėje, prie Pazarkule vartų, 39-erių metų amžiaus Muhammedas Aghramas, prieš keletą metų atvykęs į Turkiją iš Irano, dalijo duoną, kurią pats iškepė. „Mane nepaprastai stebina, jog čia tiek daug iraniečių, – aiškino vyras. – Labai noriu jiems padėti, todėl atvažiavau į šią vietą.“
Netoliese 18-os metų amžiaus Mouradas Mohammedas iš Etiopijos sakė metus gyvenantis Stambulo gatvėse ir negalintis susirasti darbo: „Išgirdęs apie atidarytą pasienį, daug negalvojęs nusprendžiau išvykti.“
Jaunuolis nurodė dar kelias dienas palauksiąs pasienyje ir grįšiąs į Stambulą, jeigu nepavyks kirsti sienos.
Sekmadienį kontrabandininkai patarinėjo minioms pamiršti kelią sausuma, į Europą vykti jūra ir išnaudoti ne tokią griežtą Turkijos pakrantės apsaugos tarnybos patikrinimų atlikimo tvarką bei grožėtis nuostabiais vaizdais.
Vienas į ketvirtąją dešimtį neseniai įžengęs pabėgėlių gabentojas sakė, kad valtimi plukdys 34 žmones; kelionė vienam asmeniui kainuoja 400–800 JAV dolerių. Tai gana kuklūs skaičiai, palyginti su 2015 m. migrantų krize. Vienu metu jo „verslas“ tiesiog klestėjo – kasdien išplaukdavo 200 valčių.
Zeytinburnu rajone 21-erių metų amžiaus Burakas ieškojo keleivių, kuriuos savo „Ford Transit“ galėtų nuvežti į pasienį, tačiau jau po truputį nuobodžiavo, nes norinčiųjų neatsirado.
Vaikinas atskleidė, jog į prie Evro upės stovintį kaimą Yenikarpuzlu, esantį maždaug už 300 kilometrų nuo Stambulo, nuvežė 30 žmonių, o parvežė 13 Nigerijos ir Senegalo piliečių, kuriems nepavyko patekti į Graikiją.
„Vakar du kartus suvažinėjau iš Stambulo į Edirnę ir atgal, bet daugelio žmonių bandymas kirsti sieną buvo nesėkmingas, – sakė jis. – Todėl dabar čia būriuojasi minia ir laukia gerų naujienų. Jeigu kas nors paskambins ir praneš, kad pasiekė Graikiją, jie kreipsis į mane ir prašys, kad nuvežčiau.“
Graikijos pasienio pusėje stovinčių miestelių gyventojai nėra pernelyg susirūpinę pastaraisiais įvykiais, bet užtat yra tvirtai įsitikinę, jog ES turi imtis veiksmų.
„Erdoganas atvėrė vartus, kad šantažuotų Europą, – teigė 65-erių metų amžiaus Thanassis Tseretis, sėdėdamas savo kavinėje Kastanieso miestelyje, esančiame už kilometro nuo pasienio. – Nėra lengvo sprendimo, tačiau Europos lyderiai privalo drauge jį rasti. Jie paliko mus vienus. Tai Europos sienos, ir jie leido Erdoganui su jomis daryti, ką panorėjus.“
