Po to, kai šiemet naftos kainos išaugo daugiau nei 30 proc. – dėl koordinuotų pagrindinių eksportuotojų tiekimo apribojimų ir paklausos sugrįžimo iš „Covid-19“ krizės gelmių, sekmadienį įvykęs raketų antskrydis, nutaikytas į pagrindinį Saudo Arabijos eksporto rezervuarą, pirmą kartą nuo 2020 m. sausio pakėlė etaloninę „Brent“ naftos kainą iki 70 dolerių už barelį ir dar daugiau.
Nors kainos jau vėl sumažėjo, poveikis infliacijai ir bendram pasaulio atsigavimui priklausys nuo to, kiek dar tęsis šis ralis.
Apžvelgsime keletą veiksnių:
Ką tai reiškia pasauliniam augimui?
Ekonomistams labiau rūpi aukštesnių kainų priežastis, o ne pati kaina. Didėjančios energijos sąnaudos kartu su stipria paklausa paprastai rodo tvirtą ir atsparų augimą, tuo tarpu šuolis, kilęs dėl sumažėjusio tiekimo, gali apsunkinti atsigavimą. „Morgan Stanley“ ekonomistų vertinimu, norint, kad pasaulinės naftos kainos pakiltų virš ilgesnio laikotarpio vidurkių, ji vidutiniškai turėtų siekti 85 dolerius už barelį.
„Platesniam kontekstui, pasaulinė naftos kaina paskutinį kartą viršijo ilgojo laikotarpio vidurkį 2005 m., tačiau stipraus pasaulinio augimo fone ekonomikos sugebėjo atlaikyti aukštesnių naftos kainų poveikį iki 2007 m., kai pasaulinio augimo tempas jau silpo, tačiau naftos kainos vis dar sparčiai kilo“, – praėjusią savaitę rašė banko ekonomistai.
O kaipgi infliacija?
Naftos kainų augimas stebimas pasaulinių infliacijos diskusijų, ypatingai įkaitusių per pastarąjį mėnesį, fone. Kylant obligacijų pajamingumui, investuotojai ir toliau kelia klausimus politikos formuotojams, įskaitant Federalinio rezervų banko pirmininką Jerome’ą Powellą, reikalaudami patvirtinti, kad šiemet infliacija negresia, net jei į pasaulinę ekonomiką pumpuojama trilijonai dolerių paskatų.
Tiek naftos, tiek maisto kaštai burbuliuoja, tačiau šios dvi pačios nepastoviausios vartotojų kainų kategorijos politikos formuotojų pernelyg nejaudina. Nors būstų ir puslaidininkių išlaidos taip pat pakilusios, visame pasaulyje vyraujanti tendencija – prislopintas kainų augimas.
„Kaip geri ekonomistai, stovime kažkur per vidurį: silpnos infliacijos era lyg ir baigėsi, tačiau tai dar nereiškia, kad už kampo tyko hiperinfliacija“, – kovo 5 d. ataskaitoje teigė „ING“ makroekonomikos vadovas Carstenas Brzeskis.
Ką tai reiškia centriniams bankams?
Nors energija yra reikšmingas vartotojų kainų matuoklių komponentas, politikos formuotojai dažnai sutelkia dėmesį į pagrindinius indeksus, kurie pašalina tokius nepastovius komponentus kaip nafta. Jei pasirodys, kad kainų augimas yra plataus masto ir pastovus, šios išlaidos atsispindės transporto ir komunalinių paslaugų kainose. Toks scenarijus centrinius bankus priverstų sumažinti paramą ekonomikai, nors kol kas pareigūnai ir toliau tvirtina, jog išaugęs nedarbas atsvers bet kokį infliacijos spaudimą.
Ką sako „Bloomberg Economics“…
Kylančių rinkų, kurių „infliacija nesiekia tikslo, kainų lūkesčiai stabilūs, valiutos susietos su žaliavomis, o realios palūkanų normos aukštos, naftos skatinamas kainų augimas gali per daug nepaveikti. Kitos rinkos tikriausiai arba padidins palūkanų normas (Brazilija ir Nigerija), arba susidurs su didesne palūkanų mažinimo tikimybe (Indija, Meksika ir Turkija), kad suvaldytų naftos pakurstytą kainų augimą“, – sako vyriausiasis kylančių rinkų ekonomistas Ziadas Daoudas.
Kas išlošia iš aukštesnių kainų?
Eksportuojančios šalys, įskaitant Saudo Arabiją, Rusiją, Norvegiją ir Nigeriją, džiaugsis verslo ir vyriausybės pajamų augimu, kuris padės sulopyti biudžetą ir pagerinti einamosios sąskaitos pozicijas, leisdamas padidinti atsigavimui numatytas išlaidas. Naftos gamintojų sąraše dominuoja besivystančios ekonomikos, todėl jos pajus stipresnį poveikį nei išsivysčiusios.
Kas pralošia?
Naftą vartojančioms valstybėms teks padengti aukštesnę energijos kainą, o tai gali pakurstyti infliaciją ir pakenkti jų atsigavimui. Besivystančios ekonomikos, kurios remiasi importuojama energija, gali pajusti spaudimą einamosios sąskaitos pozicijoms ir fiskaliniam deficitui. Tai gali paskatinti kapitalo nutekėjimą ir susilpninti valiutas, padėti pamatus infliacijai ir galbūt priversti vyriausybes ir centrinius bankus apsvarstyti palūkanų normų kėlimą, nepaisant lėto augimo. Tai pasakytina apie Turkiją, Ukrainą ir Indiją. Kinija, kaip didžiausia pasaulio naftos importuotoja, taip pat yra pažeidžiama dėl aukštesnių kainų.
Koks OPEC vaidmuo naujausiame kainų spurte?
Naftą eksportuojančių šalių organizacija ir jos sąjungininkai, įskaitant Rusiją, praėjusią savaitę priėmė šokiruojantį sprendimą tęsti produkcijos mažinimą. Saudo Arabija taip pat padidino kito mėnesio eksporto į JAV ir Aziją kainas, o tai liudija, kad, nepaisant išlaidų augimo, paklausa nemažėja. Gamintojų politika ir toliau išlieka agresyvi, nepaisant to, kad „Brent“ praėjusį mėnesį jau viršijo 60 dolerių už barelį – apytikriai vidutinį metinį lygį, kurio reikia, kad didžiausi kartelio gamintojai subalansuotų savo šiųmetinius biudžetus.
O kaipgi geopolitika?
Nepaisant išaugusios JAV produkcijos, naftos kaina tebėra glaudžiai susijusi su trapiais geopolitiniais santykiais Artimuosiuose Rytuose, kur įsikūrę dauguma pagrindinių pasaulio eksportuotojų.
Atsakomybę už sekmadienio išpuolį prisiėmė Jemeno hučių kovotojai, kuriuos remia Iranas. Šiuo metu J. Bideno administracija kaip tik pradeda peržiūrėti JAV santykius regione.
JAV neseniai atšaukė hučiams taikytą teroristų statusą ir paskelbė ataskaitą, kurioje buvo padaryta išvada, jog Saudo Arabijos karūnos princas Mohammedas bin Salmanas davė leidimą žurnalisto Jamalo Khashoggi nužudymui 2018 m. JAV gynybos vadas sekmadienį pareiškė, kad santykiai su Saudo Arabija greičiausiai bus „geri“, bet „kitokie“.
