Per 1980-1988 metais vykusį karą su Iraku nebuvo nužudytas nė vienas Q. Soleimani savo įtakos svoriu bent iš tolo prilygstančių karo vadų. XXI amžiaus pradžioje nužudyti branduolinės programos mokslininkai (spėjama, kad pašalinti Izraelio užsakymu) režimui reiškė daug, tačiau tikrai nebuvo tokie svarbūs ir įtakingi kaip elitinių Irano revoliucijos gvardijos pajėgų galva.
Kai 1988 metais amerikiečių karo laivas numušė Irano „Iran Air 655“ lėktuvą, kilo panašaus masto pasipiktinimo banga, tačiau kariniai ir politiniai Q. Soleimani mirties padariniai pranoksta 290 žmonių žūties tame lėktuve pasekmes.
Taigi, tikrai nebūtų saugu teigti, jog dėl to, kad Iranas niekada nesivadovavo priesaikomis atkeršyti, to nedarys ir dabar, nors ir teigia, kad „nusikalstamos Jungtinės Valstijos privalo įsisąmoninti, kad už jų pralietą kraują bus atsakyta taip pat praliejant kraują“.
Irano reakcija į Q. Soleimani mirtį padės atsakyti į klausimą, be kurio nuo 1979 metų neapsieina nė viena diskusija Irano klausimu: ar Islamo respublika – racionalus veikėjas?
Daugybė protingų žmonių, tarp kurių tokie karybos specialistai kaip buvęs Jungtinių Valstijų ginkluotųjų pajėgų štabo pirmininkas generolas Martinas Dempsey, teigia, kad taip. Kiti užsienio politikos ekspertai laikosi kiek nuosaikesnės nuomonės, esą, Iranas racionalus, tačiau ne itin protingas: priešams taiko skirtingus prioritetus, tačiau šalies elgesys tų prioritetų kontekste netgi labai logiškas.
Straipsnio autorius įsitikinęs, kad Irano valdantysis režimas turi vos vieną ir labai aiškų prioritetą – jis suinteresuotas tik savo paties gyvastimi, egzistavimu. Aukščiausiasis Irano lyderis Ali Khamenei per tris dešimtmečius trunkantį valdymą ne kartą parodė, jog vienintelis jo tikslas – išlaikyti konkrečią ir gana keistą valdžios formą, jam suteikiančią kone absoliučią galią prieš šalies žmones ir tik labai menką atskaitomybę už savo veiksmus.
Ir viskas, ką jis daro gindamas šį savo interesą, gali būti nulemta tiek ideologijos, tiek jos logikos, tiek paranojos, tiek pragmatizmo.
Dar prie visos šios puokštės pridėkime Irano priešiškumą Izraeliui. Priešiškumas logiškai menkai paaiškinamas, nes šalis su Iranu neturi nei bendros sienos, nei konflikto istorijos, o greičiau abiem pusėms naudingą bendradarbiavimą, trukusį tol, kol, deja, Islamo respublika nenusprendė Islamo paversti kažkokiu siaubu. Jeigu Khamenei tikrai būtų pragmatiškas, jis paprasčiausiai ignoruotų Izraelį, tik kol kas ideologija ir noras jame matyti priešą to padaryti niekaip neleidžia.
Irano priešiškumas savo kaimynams arabams turi žymiai tvirtesnį pagrindą. Dauguma iš jų 1980-1988 metų kare palaikė Saddamą Husseiną.
Po tokio pažeminimo Irano režimas nusprendė, kad parama separatistams, veikiantiems arabų valstybių viduje, veiksmingai užkirs kelią tokio negarbingo scenarijaus pasikartojimui ateityje, ką pats Teheranas skambiai įvardijo „kaip gynybos politiką“.
Tik po 2003 metais vykusios JAV vadovaujamos invazijos į Iraką pastarasis nebekėlė tokios grėsmės Iranui, o Teheranas gavo puikią progą perkrauti santykius. Tai būtų buvęs labai protingas ir naudingas sprendimas. Tik, deja, užuot priėmęs tokį racionalų sprendimą, Iranas pasirinko kenkti tiek artimiausiems kaimynams (Irakui ir Sirijai), tiek tolimesnėms teritorijoms (Jemenui).
Be to, būtent ideologija paverčia Khamenei nepakaltinamai priešišku Vakarams, ypač amerikiečiams, nors net ir menkas pragmatinis lankstumas režimui duotų didžiulės naudos. Racionalusis Aukščiausiasis Irano lyderis puikiai suprastų, kad Iranas galiausiai turėtų atsisakyti branduolinės, balistinių raketų ir separatistų programų, sugrįžti į pasaulio ekonomiką, uždirbti šimtus milijardų dolerių iš naftos eksporto ir įsigyti geriausių karinių gynybos sprendimų regione, o, kas svarbiausia, tokie pokyčiai iš jo neatimtų taip geidžiamos valdžios.
Tik bėda ta, kad šiuo atveju Khamenei apakinusi ideologija.
Tik grįžkime į čia ir dabar: racionalusis Khamenei be jokios abejonės suprastų, kad jo pažadas „skaudžiai atkeršyti“ už Q. Soleimani mirtį Iranui gali atnešti dar daugiau skausmo. Karas su Jungtinėmis Valstijomis labai brangiai kainuotų abiem pusėms, tačiau Teherano sąskaita būtų žymiai didesnė.
Tarpininkų vykdomos atakos, ką labai mėgsta Iranas, šiais laikais jau nebėra tokios saugios, kaip kad buvo anksčiau. Jungtinių Valstijų prezidentas Donaldas Trumpas, nukaudamas Q. Soleimani, pademonstravo, kad ką nors slėpti ir dangstytis nebėra prasmės – atėjo metas žaisti atviromis kortomis.
Khamanei dabar privalo suvokti, kad atakos prieš Amerikos taikinius Iranui padarys daugiau žalos nei atneš naudos.
Bet kokia ataka prieš Izraelį paskatintų destrukcinius veiksmus ne tik Irano žemėje, bet ir Libane – šalyje, kuri įvardijama kaip stipriausias Teherano įgaliotinis. Benjaminas Netanyahu, taip pat negalintis pasigirti įspūdingu politiniu kapitalu, greičiausiai nebandys išvengti konfrontacijos su Iranu. Ir gali būti tikras, kad sulauks visapusiško D. Trumpo palaikymo.
Jeigu agresijos sulauks taikiniai arabų valstybėse, pavyzdžiui, Saudo Arabijoje, minėtosios šalys liausis bandžiusios bet kokia kaina išlaikyti kiek įmanoma mažiau įtemptus santykius su Iranu. Bet koks bandymas blokuoti Hormūzo sąsiaurį bus labai skausmingas Irano sąjungininkams Irakui ir Katarui, be to, atkirs ir taip ribotą Islamo respublikos naftos eksportą.
Jeigu mąstytų racionaliai, Khamenei bandytų kontroliuoti savo sąjungininkus ir ramiai palauktų, kol laikas natūraliai nutildytų isteriją dėl Q. Soleimani žūties. Per tą laiką jis galėtų veiksmingai gerinti santykius su arabų valstybėmis, kurios, susiklosčius būtent tokioms aplinkybėms, noriai leistųsi į derybas.
Pasiekęs šių tikslų, aukščiausias Irano lyderis netgi galėtų atsargiai paieškoti kanalų, kaip rasti bendrą kalbą su Baltaisiais Rūmais.
Žinoma, tokiam scenarijui reikalingas ir sveikas Baltųjų Rūmų šeimininko požiūris ir gera valia. D. Trumpo grasinimai smogti kultūriniams Irano objektams taip pat atgraso Khamenei nuo minčių elgtis nuolankiau. Tik klausimas, ar jis kada nors bent svarstė taip elgtis.
