Ši šalis, turinti daugiau nei 1,3 mlrd. gyventojų, pradeda ilgą, kelių etapų rinkimų procesą (rezultatai paaiškės ne anksčiau kaip gegužės mėnesio pabaigoje). Politikai, siekiantys būti išrinkti, turėtų pripažinti, kad sąlygos analogiškiems neramumams egzistuoja, ir kad geriausias būdas jų išvengti – skatinti augimą bei galimybes per šalies ekonomines reformas.
Deja, iki šiol rinkiminės kampanijos susitelkia į kitus dalykus. Šalies premjeras Narendra Modi priminė rinkėjams apie savo neseniai išsakytą griežtą poziciją dėl Pakistano, pažadėdamas apsaugoti Indiją tiek nuo vidaus, tiek nuo išorinių priešų. Opozicinė Kongreso partija iškėlė save kaip vargšų gelbėtoją, pažadėdama užtikrinti minimalias bazines pajamas skurdžiausiai gyvenantiems miestiečiams. Abi pusės nedaug ką turėjo pasakyti apie ekonominį augimą, be kurio daugelis kitų ambicingų tikslų yra tiesiog beprasmiai.
Indijos „demografinis dividendas“ – auganti šalies gyventojų populiacija yra viena jauniausių pasaulyje, – nėra amžinas. Atskirais vertinimais, jo poveikis ekonominiam augimui gali pradėti silpti nuo 2030 metų. Jeigu Indijai nepavyks užtikrinti darbo vietų su padoriu uždarbiu, iš kurio įmanoma pragyventi, bei galimybėmis pakilti karjeros laiptais, jos menkai išsilavinęs jaunimas, – beje, čia dominuoja vyrai, – bus linkęs į tam tikrus autoritarinius protestus, supriešinusius bei suskaldžiusius kai kurias kitas visuomenes.
Prieš penkerius metus N. Modi triumfavo per rinkimus, pažadėjęs, kad Indijos ekonomika įjungs aukštesnę pavarą. Jo ataskaita buvo prieštaringa. Didžiausio pagyrimo nusipelnė jo pristatytos dvi plataus masto, drąsios reformos; prekių ir paslaugų apmokestinimas šalies mastu ir naujas bankroto kodeksas. Nepaisant vienokių ar kitokių sunkumų, šios reformos galiausiai turėtų padėti ekonomikai labiau suklestėti. Naujoji kelių bei geležinkelių infrastruktūra, ypač kaimo vietovėse, taip pat žada proveržį. Kitos naujos programos, nuo tualetų statybos iki banko sąskaitų atidarymo bei neturtingų šeimų aprūpinimo dujų balionais, jau vienareikšmiškai pagerino šalies gyventojų gyvenimą.
Tačiau praėjus vos metams nuo savo kadencijos pradžios, N. Modi sulaukė kaltinimų iš Kongreso lyderio Rahulo Gandhi, jo pagrindinio varžovo, esą šis valdo vyriausybę turtingiesiems, ir jis atsisakė dviejų esminių ekonominių reformų: planų peržiūrėti žemės įsigijimo bei darbo įstatymus. Ryškiausia jo iniciatyva – valiutų reforma 2016-aisiais, – patyrė fiasko. Neseniai vyriausybė pradėjo keisti prekybos politikos liberalizavimo kryptį, varžėsi su Kongresu žadėdama paramą ūkininkams ir sulaukė įtarimų dėl dokumentų klastojimo, – taip tikėtasi nuslėpti silpnus augimo bei darbo rinkos duomenis.
Po penkerių metų Indija tikisi permainų, kurias N. Modi žadėjo 2014 metais. Pokyčiai turėtų prasidėti nuo Indijos gamybos, ypač eksporto sektoriaus: nė vienas kitas sektorius negali sukurti milijonų stabilių, pradinių pozicijų. Be abejonės, erdvės augimui yra: Indijos pasaulinio prekių eksporto dalis siekia vos 1,7 proc. bet to nenutiks, jeigu nebus įgyvendintos žemės bei darbo reformos, idant Indijos bendrovės galėtų plėstis. Mažesnės importo kliūtys, paprastesnės reguliavimo taisyklės, tobulesnė infrastruktūra ir žemesni įmonių mokesčiai – visa tai labai svarbu, norint paskatinti investicijas, padidinti produktyvumą ir leisti gamintojams dalyvauti pasaulinėse tiekimo grandinėse.
Didesnės galimybės pritraukti kapitalą – taip pat labai svarbi sąlyga. Privačių investicijų apimtys nedidelės, nes valstybiniai bankai, kurie sudaro 70 proc. bankininkystės sektoriaus, neskolina. Pastangų juos rekapitalizuoti ir patobulinti jų valdymą nepakako. Vyriausybė privalo paskatinti privačių bankų augimą ir labiau remtis gerai reguliuojama privačia kapitalo rinka.
N. Modi savo žadėtų tikslų ligi galo neįgyvendino. Faktiškai jis labai stengėsi, kad valstybė taptų našesnė ir mažiau korumpuota – savaime suprantama, pagirtinos pastangos, – bet ne mažiau galinga. Indijos vyriausybė nuolat persitempusi, iškėlusi sau daugybę uždavinių bei tikslų, ir jai būtina juos išdėlioti pagal svarbą. Ji neturėtų vadovauti tokioms verslovėms kaip „Air India Ltd.“ ar diktuoti kainas žemės ūkio rinkose.
Ji neturėtų kontroliuoti gausybės nuostatų, kurių pagrindinė funkcija – išlaikyti pareigūnų užimtumą. Lėšas būtina nukreipti į pagrindines viešojo sektoriaus paslaugas, įskaitant sveikatos priežiūros ir švietimo sistemas, taip pat teismų santvarkai patobulinti bei kariuomenei modernizuoti. Ypatingą dėmesį reikia skirti pastangoms skatinti moteris dalyvauti darbo rinkoje, nes jos čia užima nedidelę dalį, kuri tolydžio mažėja.
Indijoje vienas buvęs planavimo pareigūnas yra pareiškęs, kad yra „pasiektas tvirtas konsensusas dėl silpnų reformų“. Vis dėlto Indijai labai svarbu pasiekti tvirtą konsensusą dėl keleto stiprių reformų. O norint pasiekti tokį sutarimą, būtina vengti nesantaiką sėjančios retorikos ir šališkos pagiežos. Indijos lyderis artimiausius penkerius metus turėtų susitelkti į tikrus šalies priešus: skurdą, nedarbą, nelygybę ir per plačiai užsimojusios valstybės nesugebėjimą vykdyti pagrindines savo funkcijas.
