Straipsnio autorius siūlo šiuo klausimu jį vadinti skeptiku. Teherano režimas, su tokiu entuziazmu po nužudymo pasidavęs isterijai, greičiausiai paleidęs kelias raketas tikrai nenurims, o faktas, kad per atakas nežuvo nė vienas amerikietis, tikrai nepasotins kraujo ištroškusio Irano aukščiausioji lyderio Ali Khamenei.

Greičiausiai šios naktinės raketos – tik pirmoji salvė, kurią iššovė Ali Khamanei, žadėjęs „žiauriai atkeršyti“ amerikiečiams, pražudžiusiems jo mylimiausią smogiką. Paraginęs milijonus Irano žmonių išeiti į gatves, gedėti Q. Soleimani ir reikalauti keršto, aukščiausiasis Irano dvasinis vadovas pats save įstūmė į kampą.

Antradienio nakties atakas pavadinęs „antausiu Jungtinėms Valstijoms“, jis tikrai neapkvailins savo tautiečių ir nepaguos tų 56 žmonių, žuvusių kilus panikai laidojant Q. Soleimani, šeimų.

Tokio atsako nepakaks ir Irano interesus ginantiems maištininkams Irake, pastarosiomis dienomis per amerikiečių atakas netekusiems net kelių įtakingų lyderių, tarp kurių buvo ir Irako populiariųjų mobilizacijos pajėgų vado pavaduotojas Abu Mahdi al Muhandis.

Didžiausio dėmesio vertas Irano surengtų raketų etapo aspektas tas, kad raketų kilmė daugiau nei aiški – jos Irano (skirtingai nei atakų prieš naftos infrastruktūros objektus Saudo Arabijoje). Niekas net nebandė nuslėpti raketų kilmės ar apsimesti, kad jas galėjo paleisti tarpininkų vaidmenį atliekantys maištininkai, veikiantys savo iniciatyva. Ali Khamanei jau davė suprasti norintis, kad bet koks atsakas į Q. Soleimani mirtį būtų su Irano parašu. O šis asmuo duoto žodžio laikosi.

Tik tai nereiškia, kad ir kitos raketos bus paleistas iš Irano žemės. Nors Irano smogikams ir duota aiškių nurodymų susilaikyti nuo aktyvių veiksmų, kol Teheranas nesiryš pirmajam šūviui, jiems labai maga įrodyti savo atsidavimą ir pagarbą Q. Soleimani, tad laukia nesulaukia, kada galės keršyti ir patys. Tokia įžvalga itin aktuali kalbant apie „Hezbollah“ Libane, hučius Jemene ir „Hamas“ Gazoje.
Ali Khamenei neatsisako ir tradicinės Islamo Respublikos taktikos: anonimiškų atakų laivybos sektoriuje, raketinių atakų prieš tokias Jungtinių Valstijų sąjungininkes kaip Saudo Arabija, vakariečių grobimų, kibernetinės karybos ir nužudymų Europoje. Vilties, kad Iranas atsisakys tokių strategijų, praktiškai nėra.

Pasirodė pranešimų, jog tai, kad naktinė ataka apsiėjo be aukų, nebuvo atsitiktinumas – esą, Iranas apie raketas įspėjo Iraką, o pastarasis informavo Jungtines Valstijas. Greičiausiai tai buvo elementarus mandagumas, kurį Teheranas pademonstravo draugiškai jo atžvilgiu nusiteikusiam Bagdadui. Jeigu naujos atakos, nukreiptos prieš JAV piliečius ar interesus, bus vykdomos Iranui priešiškose teritorijose, tokių perspėjimų tikėtis nevertėtų.

Lygiai taip pat nesaugu manyti, kad D. Trumpas niekaip nesureaguos į Irano veiksmus. Tviteryje Jungtinių Valstijų prezidentas po atakų parašė „Viskas gerai“, tačiau tai tebuvo reakcija į faktą, kad Irano raketos nepareikalavo žmonių aukų, todėl jos nevertėtų vertinti kaip pasirengimo užmiršti nesutarimus.

Duodamas nurodymą nukauti Q. Soleimani, D. Trumpas davė suprasti esantis pasirengęs tiesiogiai bausti Iraną – ir bausti net ir už jo nurodymu veikiančius tarpininkus, o tai reiškia, kad bet kokia Irano maištininkų prieš amerikiečius surengta ataka gali baigtis išpuoliu prieš taikinius Irane.

Be to, menkai tikėtina, kad Jungtinės Valstijos baigė Irano interesus ginančių kovotojų vadų galvų medžioklę. Net jeigu daugiau tokio aukšto rango aukų ir nebus, Ali Khamenei vis tiek jaus pareigą reaguoti.

Dar vienas įdomus su antradienio nakties raketine ataka susijęs dalykas – Iranas net nebandė apsimesti paisantis Irako suvereniteto. Tai leidžia daryti išvadą, kad Islamo Respublika svarsto atsisakyti praktikos naudotis tarpininkų arabų paslaugomis žudant tuos pačius arabus – tai gana rizikingas taktikos pasikeitimas, juo labiau, kai daug irakiečių, libaniečių ir kitų arabų labai piktinasi Irano kišimusi į jų šalių reikalus.

Greičiausiai Ali Khamenei sumaniai suskaičiavo, kad Irako valdžia pernelyg nerūstaus dėl atakų. Tai buvo saugus ėjimas, puikiai suprantant, kad dauguma Irako politikų, dėkingų Teheranui, nepasipiktins Irano kariniais veiksmais savo valstybės teritorijoje, nes pasipiktino ir Q. Soleimani nužudymu.

Irako civiliai, kurių protestus užgožė pastarųjų savaičių įvykiai, neabejotinai piktinsis Teherano avantiūromis – juo labiau, jeigu paaiškės, kad per raketines atakas nukentėjo ar žuvo jų tautiečiai. Jų protesto akcijos tik taps dar nuožmesnės, o Ali Khamenei atsakys taip, kaip moka – brutalia jėga.

Taigi, užuot sumažinusios įtampą Irake ir Artimuosiuose Rytuose, Irano raketų atakos neabejotinai situaciją pavers dar sudėtingesne.