Šiek tiek daugiau nei prieš dešimtmetį Briuselio konkurencijos sargai turėjo prižiūrėti didžiulę finansinę paramą, kurią valstybės dalijo griūvančiai bankų sistemai gelbėti.

Kreditų krizei grasinant sugriauti pasaulio ekonomikas, ES ėmėsi priemonių užtikrinti paskolų srautų atsinaujinimą, tačiau taikydama griežtas konkurencijos sąlygas ir remdama bankus pinigais, kuriuos mokėjo mokesčių mokėtojai.

Anuomet „visi žinojo, kad bankininkams per gerai mokama“, teigia Karelas Lannoo, Briuselyje įsikūrusio Europos politikos studijų centro vadovas. Šį kartą, pasak jo, ES žino, kad turi elgtis atsargiau, nes didžiojoje bloko ekonomikos dalyje įmonėms tenka kabintis į gyvenimą „turint pinigų vos vienam ar dviem mėnesiams“.

ES konkurencijos komisarė Margrethe Vestager praėjusios savaitės gale pristatė pataisytas taisykles, kurios vyriausybėms padės lengviau įsigyti didelius akcijų paketus kompanijose, kurių verslą sužlugdė karantinas, parklupdęs iki šiol klestėjusias pramonės šakas. Skatindamos verslą grąžinti valstybei paskolintus pinigus, taisyklės imituoja paramą bankams – jokių dividendų, jokio akcijų atpirkimo ir užmokesčio įšaldymas bei draudimas išmokėti premijas aukščiausiems valstybės kontroliuojamų įmonių vadovams.

Tačiau jos nustato švelnų šešerių metų terminą, per kurį vyriausybės turėtų sumažinti biržoje kotiruojamų kompanijų akcijų dalį, ir sulaiko įmones – bet ne galutinai – nuo M&A. Bankams tai reiškia pertrauką nuo absoliutaus M&A draudimo ir laisvesnius atmokėjimo valstybei terminus.

„Labai stebina“, kad pagalbos taisyklėse nėra jokios nuorodos į gelbėjamų firmų kredito reitingus. Tai „didžiulis skirtumas, palyginus su tuo, kas vyko prieš 10 metų“, kai valstybės paskolų ir garantijų kaštai buvo susieti su kredito reitingais, teigia Georges Siotis, Carlos III de Madrid ekonomikos universiteto docentas. „Tai iš esmės atveria duris reikšmingai valstybės paramai, vienodomis sąlygomis taikomai visoms įmonėms, esančioms fundamentaliai skirtingose pozicijose.“

COVID-19 privertė ES sušvelninti taisykles, kurios dažnai užkerta kelią didelėms valstybinėms subsidijoms, siekiant užtikrinti, kad kurios nors vienos Europos dalies firmos negautų nesąžiningos pagalbos iš savo vyriausybių. Nuo kovo mėnesio buvo patvirtinta daugiau kaip 1,9 trilijono eurų Europos vyriausybių finansinė parama kompanijoms; „Deutsche Lufthansa AG“ ir kitų dar laukia milijardai eurų. M. Vestager teigia suprantanti, kad daugeliui įmonių reikia kapitalo, tačiau jis turi būti teikiamas tam tikromis sąlygomis, kad būtų užtikrinta, jog mokesčių mokėtojai atgaus bent šiek tiek pinigų.

Šalių vyriausybių skubėjimas išgelbėti įmones panaikina dešimtmečius trukusį nusistatymą nesikišti į energetikos, telekomunikacijų ir transporto verslą. Jausdamos ES spaudimą, vyriausybės sušvelnino reguliaciją ir leido konkurentams mesti iššūkį silpnesnėms firmoms, tikėdamosi, kad stipresnė konkurencija paskatins inovacijas ir žemesnes kainas. Iš Europos Sąjungos reguliacijos švelninimo ypač išlošė oro linijų kompanijos: Airijos vežėjas „Ryanair Holdings Plc“ atėmė rinkos dalį iš tokių nacionalinių vežėjų kaip „Air France-KLM“ ir „Alitalia SpA“.

Margrethe Vestager

M. Vestager teigė, kad ji turi remti „vienodų sąlygų sudarymą, kad įmonės galėtų atsispirti ir išlipti iš šios krizės“. Tuo pat metu jai tenka atsakyti į vyriausybių reikalavimus leisti apipilti savo kompanijas pinigais – ir kuo greičiau.

Priešingai nei bankų krizės metu, naujosios ES taisyklės įspėja išgelbėtas kompanijas vengti „agresyvios komercinės plėtros“ ir „nebūtinos rizikos“. Tai švelnesnis reikalavimas nei vadinamasis kainų lyderystės draudimas, kuris neleido išgelbėtiems Nyderlandų bankams kovoti su konkurentais ir iš esmės privedė prie aukštesnių būsto paskolų normų.

Tačiau gelbėjimas gali tapti ilgalaike našta. Vokietijai taip ir nepavyko parduoti 15 proc. „Commerzbank AG“ akcijų, kurias jį įsigijo prieš dešimtmetį, ir dabar jai teks laukti, kol akcijų kainos išaugs keturis kartus, kad kompensuotų išlaidas. „Royal Bank of Scotland Group Plc“ tebėra Jungtinės Karalystės vyriausybės rankose, o Airija tebevaldo didelius akcijų paketus didžiuosiuose šalies bankuose.

Fiksuoti valstybės turimų akcijų išpardavimo terminai gali nesuveikti, nes „kol kas nėra aiški pandemijos ir su ja susijusios krizės trukmė, o atsigavimo kelias labai miglotas“, teigia „Oxera“ ekonomistė Nicole Robins.

Ji sako, kad vietoj to ES pasirinko „lankstesnes, tačiau svarbias valstybės pasitraukimo sąlygas, tokias kaip įsipareigojimas sutikti su restruktūrizavimo planu, jei yra svarstomas pasitraukimas – po šešerių metų biržoje kotiruojamoms kompanijoms arba po septynerių metų kitoms bendrovėms“.

Vadovams dar didesnį nerimą gali kelti tai, kad kol nebus atmokėta bent 75 proc. valstybinio akcijų paketo, jų atlyginimas „gruodžio 31 d. negali viršyti fiksuotos atlyginimo dalies“. ES taisyklėse taip pat teigiama, kad jiems „jokiomis aplinkybėmis“ negalima mokėti premijų arba kitų kintamųjų ar lyginamųjų atlyginimo elementų.

M&A operacijos taip pat bus ribojamos. Kol nebus grąžinta bent 75 proc. finansavimo dalis, didžiosios kompanijos negalės įsigyti daugiau kaip 10 proc. savo konkurentų, tiekėjų ar klientų akcijų. Tik „išskirtinėmis aplinkybėmis“ kompanijoms bus leidžiama įsigyti daugiau kaip 10 proc. kitų savo pramonės įmonių akcijų – ir tik tuo atveju, jei perėmimas pasirodys būtinas perimamos įmonės išsaugojimui.

Vis dėlto net ir tokios santykinai švelnesnės valstybės rekapitalizacijos sąlygos gali atbaidyti daugelį Europos kompanijų, kurios vengia būti įtrauktos į biržos sąrašus ir neturi galimybės patekti į komercinių popierių rinkas, kurios padeda finansuoti Amerikos kompanijas, sakė K. Lannoo.

„Dauguma verslų Europoje nori išlaikyti visišką kontrolę. Ir tai yra problema, – pridūrė jis, išvardydamas keletą regiono firmų, kurios yra valdomos vienos šeimos. – Jiems nesinori net svarstyti galimybės perduoti bet kokią kontrolę ar riziką.“