aA
Praėjusių metų gruodį Kanados farmacijos bendrovės vadovas ir jo žmona buvo pasmaugti savo namuose. Iki šiol neaišku, kas tą padarė ir kodėl, bet visi turi savo teorijų.
© Vida Press

Nusikaltimo vieta

Praėjusių metų gruodžio 15 d. du nekilnojamojo turto agentai atvyko į erdvų modernų namą šiauriniame Toronto pakraštyje. Juos lydėjo sutuoktinių pora, kurie planavo įsigyti 12 000 kv. pėdų (1115 kv. metrų) namą Senosios kolonijos kelyje, 50, neseniai įtrauktą į parduodamų namų sąrašą, – už jį buvo siūloma palyginti nedaug – 7 mln. Kanados dolerių. Su penkiais miegamaisiais, devyniomis voniomis, sporto sale, sauna, teniso kortais ir požemine parkavimo aikštele, numatyta šešiems automobiliais, tai buvo viena įspūdingiausių privačių nuosavybių gatvėje, kurioje rikiavosi ir daugiau įspūdingų statinių. Pardavėjai, 75-erių metų farmacijos pramonės milijardierius Barry Shermanas ir jo 70-ies metų žmona Honey ten gyveno daugiau nei du dešimtmečius, bet ruošėsi statyti namą arčiau miesto centro.

Shermanai tą dieną neplanavo būti namuose. Buvo vėlyvas rytas, ir namo ūkvedė, ateinanti du kartus per savaitę, tvarkė kaip įprasta namus, o kita moteris laistė augalus. „Ekskursija“ po namus prasidėjo nuo šešiakampio vestibiulio su sietynu ir juodomis grindų plytelėmis bei erdvios virtuvės, skendinčios natūralioje šviesoje iš didžiulio į oranžeriją išeinančio lango virš kriauklės. Rūsyje B. Shermano agentas žadėjo parodyti dar šį tą neįprasto: baseiną su sūkurine vonia, – nepaprastai patogu mieste, kur žiemiški orai užsitęsia kone iki balandžio.

Baseinas buvo įrengtas greta garažo galinėje namo dalyje, į jį galima patekti iš rūsio ilgu siauru koridoriumi. Agentas, ėjęs pirmas, juos ir rado. Barry ir Honey, santuokoje išgyvenę daugiau nei keturiasdešimt metų, rasti šalia vienas kito prie namuose įrengto baseino ant grindų, abiejų aukų kaklai buvo apvynioti odiniais diržais, o pastarieji dar pritvirtinti prie baseiną supančių turėklų. Jie rasti kabantys ant diržų pusiau sėdimoje pozoje.

Barry Shermanas
Barry Shermanas
© AFP / Scanpix

Barry, stambaus sudėjimo garbanotais pražilusiais plaukais, buvo pasodintas ištiestomis į priekį, tvarkingai sukryžiuotomis kojomis. Honey, šviesiai trumpai apkirptais plaukais, sportiško sudėjimo, buvo susmukusi ant šono, regis, gavusi stiprų smūgį į veidą. Jie buvo apsirengę ir vilkėjo iki pečių nuleistais apsiaustais, vienas iš diržų, regis, buvo išsegtas iš Barry kelnių. Sunku buvo nuspėti, kiek ilgai jie jau buvo mirę.

Kone per kelias valandas žinia apie jų mirtį pasklido visoje Kanadoje ir buvo karščiausia naujiena. Barry Shermanas buvo „Apotex Inc.“, privačios generinių vaistų gamintojos, pirmininkas. Šią bendrovę verslininkas įkūrė aštuntojo dešimtmečio viduryje. Dabar ši įmonė garsiausia šalies vaistų gamintoja – jai priskiriamas kas penktas Kanadoje išrašomas vaistų receptas, ir yra viena iš nedaugelio stambaus kapitalo šalies įmonių, kuri niekada nebuvo perimta užsienio konkurentų.

Praėjusių metų gruodžio mėn. „Bloomberg Billionaires Index“ duomenimis, B. Shermano turtas buvo vertinamas 3,6 mlrd. JAV dolerių, jis buvo aštuonioliktas turtingiausias žmogus Kanadoje. B. Shermanas ir Honey buvo vieni iš dosniausių šalies filantropų, remiantys kultūros bei švietimo institucijas, skurdo mažinimo programas plėtojančias organizacijas.

Kanados aukštuomenė nėra didelė, ir visi, kas jai priklausė, pažinojo B. ir H. Shermanus, jau vien dėl jų entuziastingo lėšų rinkimo valdančiajai liberalų partijai. Šalies premjeras Justinas Trudeau buvo vienas iš maždaug 6000 žmonių, kurie dalyvavo gedulingose pamaldose, surengtose praėjus savaitei po jų nužudymo. Prie kapo skambėjusiose ilgose jausmingose kalbose gražūs prisiminimai buvo persmelkti kvapą gniaužiančios beprasmybės. Kas galėjo trokšti jų mirties? Kam trukdė šie du žmonės, kurių „humaniškumas buvo beribis“, Toronto mero Johno Tory žodžiais? Kaip nutiko, kad aukščiausiam elitui priklausanti sutuoktinių pora, galinti sau leisti bet kokią apsaugą, sulaukė tokios kraupios gyvenimo atomazgos?

Tyrėjams – policijai ir grupei privačių detektyvų, kuriuos pasamdė keturi suaugę poros vaikai, – pastaruosius dešimt mėnesių tyrusiems šią bylą, šis nusikaltimas atrodo pilnas prieštaravimų. Policija nerado jokių įsilaužimo įrodymų, o iš to, kaip buvo nužudyti Shermanai, buvo galima spėti apie grynai asmeninius žudiko motyvus. Oficiali abiejų sutuoktinių mirties priežastis buvo „mirtinas kaklo užveržimas“, tai yra pasmaugimas laidu ar diržu – skausminga, kraupi mirtis. Akivaizdu, kad žudikas troško matyti juos kenčiančius. Ir vėlgi, tas faktas, kad nusikaltimo vieta buvo palikta stebėtinai tvarkinga, rodo, kad padirbėta profesionalų. Sutuoktinių draugai ir bendradarbiai pažėrė įvairiausių teorijų – apie konkuruojančius vaistų gamintojus, dantį griežiančius buvusius darbuotojus ir Rusijos–Izraelio gangsterius, bet, kadangi nė vienas jų nepateikė konkrečios informacijos, tai tebuvo tušti spėliojimai.

Nuo pat pirmųjų pranešimų aš ėmiau nuosekliai domėtis šia byla. Užaugau Toronte ir nors nesu religingas miesto žydų bendruomenės narys, ja didžiuojuosi. Shermanai ir jų įtaka joje buvo justi visada. Jų sūnus Jonathonas su manimi lankė tą pačią vidurinę mokyklą, tik maždaug metų skirtumu, o mūsų tėvai buvo gerai pažįstami. Mano tėvas, taip pat vardu Barry, dešimtajame dešimtmetyje atstovavo liberalų partijai Parlamente, o „Apotex“ aukojo lėšų jo kampanijai. Vėliau mano tėvai kartkartėmis bendravo su Shermanais įvairiuose labdaros bei visuomeniniuose renginiuose. Iš pradžių nelabai norėjau rašyti apie jų žūtis, nes man ši tema buvo pernelyg asmeniška, susijusi su artimais žmonėmis.

Vis dėlto, kai po ilgų kankinančių savaičių atsakymų nebuvo sulaukta, nebegalėjau ilgiau šios istorijos ignoruoti ir užsisakiau bilietą į Torontą.

Aš maniau, kad rašydamas apie Barry Shermano gyvenimą, rašysiu apie pasaulį, kurį pažinojau. Ir nors, taip, jis buvo patyręs Kanados politinio bei verslo elito atstovas, kartu buvo ir savotiškas finansinis laidas tarp orios dalykinių konferencijų ir pokylių rutinos ir mažiau malonaus pasaulio. B. Shermanui ta riba tarp dviejų pasaulių galėjo būti stebėtinai trapi, sunkiai apčiuopiama. Kartais ta riba jam apskritai neegzistavo.

Shermanų laidotuvės
Shermanų laidotuvės
© Vida Press

Kaip tampama milijardieriumi

Vieną dieną, kai Shermanas buvo dešimties, jo tėvas, Herbertas, nusivedė jį į savo kabinetą gamykloje Toronto centre ir pristatė prie darbo: liepė suskaičiuoti užtrauktukus po 20 ir sudėti į dėžutę. Kai jis baigė, kaip vėliau rašė B. Shermanas savo taip ir nepasirodžiusiuose memuaruose, jo tėvas „apstulbo pamatęs, kiek dėžučių užtrauktukų aš sudėjau, veikiausiai daugiau nei per tą patį laiką būtų sudėjęs bet kuris jam dirbantis darbuotojas“. Kai Herbertas ėmė tikrinti dėžutes, prisimena B. Shermanas, „aš labiausiai įsižeidžiau, kai jis suabejojo, ar aš tiksliai suskaičiavau“.

Tai buvo pirmi ženklai, liudijantys B. Shermano užsispyrimą ir išdidumą, kurie taip ir liko nepastebėti jo tėvo, jis netrukus mirė nuo širdies priepuolio. Nerangus, nesportiškas, linkęs ginčytis su savo religingais draugais dėl „kvailystės tikėti Dievą“, B. Shermanas buvo išskirtinių gabumų studentas. Jis studijavo inžinerinę fiziką Toronto universitete, nes, kaip jis rašė, „šis mokslas buvo laikomas sunkiausiu“.

Su vaistų pramone pirmą kartą jis susidūrė vasaromis dirbdamas vairuotoju Louisui Winteriui, savo dėdei, kuris vadovavo medicinos laboratorijai ir generinių vaistų platintojai, „Empire Laboratories“. Dažniausiai B. Shermanui reikėdavo surinkti šlapimo mėginius nėštumo testams. Vėliau jis tęsė doktorantūros inžinerijos studijų programą Masačusetso technologijų universitete; jis buvo Kembridže, kai išgirdo apie staigią L. Winterio mirtį. Įsitikinęs savo sėkme, jis pabaigė mokslus ir įsigijo savo dėdės bendrovę. Kaip tik tuo metu, kai uoliai mokėsi vaistų gamybos paslapčių, jis susipažino su Honey ir ją vedė. Honey – holokaustą išgyvenusios poros dukra – gimė priverstinių persikėlėlių stovykloje, o kiek vėliau visa jos šeima emigravo į Kanadą. Kai praėjo maždaug penkeri metai nuo tada, kai B. Shermanas įsigijo savo dėdės seną įmonę, jis nusprendė ją parduoti. Gautas pajamas jis skyrė pradiniam „Apotex“ kapitalui.

Generinių vaistų verslas remiasi viena paprasta prielaida: kai rinkoje atsiranda pigesnis, pagal cheminę sudėtį identiškas firminio gaminio pakaitalas, ligoniai turi turėti galimybę jį įsigyti. Tačiau prireikė nemažai laiko, kol šie pramonės produktai buvo iš esmės pripažinti. Iki devintojo dešimtmečio generinių vaistų taikymą ribojo gausybė taisyklių, saugančių patentų savininkus nuo konkurencijos ir leidžiančių kopijuoti tik labai nedidelę rinkos dalį. Situacija Jungtinėse Valstijose iš esmės pasikeitė 1984 metais, kai Kongresas priėmė aktą, dar vadinamą Hatch-Waxmano įstatymu, gerokai palengvinantį generinių vaistų patekimą į rinką. B. Shermanas, ryžtingai siekiantis atsiriekti dalį didžiausios pasaulyje farmacijos rinkos, buvo vienas iš tų, kurie agresyviai naudojosi šia sistema, demonstruodamas savo ypatingą sugebėjimą įžvelgti pažeidžiamas vietas firminių vaistų patentuose.

„Apotex“ buvo viena iš pirmųjų įmonių, kuri pagamino generinę AZT, pirmojo vaisto ŽIV infekcijai gydyti, versiją; vėliau ji rinkai pasiūlė populiariojo antidepresanto „Prozac“ kopiją.

Jau apie dešimtojo dešimtmečio vidurį B. Shermanas buvo vienas iš garsiausių Kanados verslininkų, 2000 metais pirmą kartą įtrauktas į „Forbes“ sudaromą milijardierių sąrašą. Nors jį dažnai buvo galima išvysti labdaros renginiuose drauge su Honey, kuri turėjo didelį bičiulių ir draugų ratą, B. Shermano socialiniai įgūdžiai buvo riboti. Iš tikrųjų, jis nelabai mokėjo palaikyti įprastą aukštuomenės sluoksniui lengvą pokalbį, jis buvo tikrų tikriausias darboholikas, kuriam džiaugsmai bei malonumai, regis, mažai rūpėjo.

Slidinėjimo klube, kur Shermanai žiemos savaitgaliais veždavosi savo vaikus, paprastai jį galėdavai rasti namelyje, palinkusį virš storos šūsnies dokumentų. Jo šeima gyveno pasiturimai, ir B Shermanas buvo įpratęs per daug nesiafišuodamas išrašyti čekius tiems „Apotex“ darbuotojams, kurie susidurdavo su finansiniais sunkumais. Bet savo reikmėms jis išlaidavo santūriai, – pavyzdžiui, automobilius vairuodavo tol, kol jie kone subyrėdavo, įskaitant ir traškantį braškantį „Ford Mustang“, kurio atsisakė tik tada, kai vienas bičiulis susirūpino, kad į automobilio saloną gali patekti anglies monoksido.

Aukščiausiam elitui priklausiusi pora sulaukė kraupios baigties: žudikas troško matyti juos kenčiančius
© Reuters / Scanpix

Generinių vaistų verslas primena antagonizmo sklidiną žaidimą „kas ką“, ir kai kurie B. Shermano konkurentai siaurame privačiame rate jam negailėjo necenzūrinių žodžių. Farmacijos bendrovių, gaminančių firminius vaistus, kuriuos jis ketino kopijuoti, požiūris į jį buvo daugiareikšmis – nuo minimalaus pakantumo iki atviro pykčio. Pasak dviejų šaltinių, kartą dešimtajame dešimtmetyje Vokietijos „Bayer AG, įtikinta, esą B. Shermanas pažeidinėja jos patentus, pasamdė privačius tyrėjus, kad įkalbėtų „Apotex“ darbuotojus teikti jiems informaciją, ir net siūlė pakišti nelegalių narkotikų į jo automobilį. („Bayer“ vėliau oficialiame pareiškime kategoriškai paneigė tokias prielaidas, pareiškusi, kad „niekada neragino nei darbuotojų, nei išorinių paslaugų teikėjų išgauti informaciją nusikalstamomis priemonėmis“, ir kad jeigu ir buvo griebtasi kokių nors „nelegalių metodų“, tai vyko be įmonės žinios ar sutikimo).

Vis dėlto daugybė verslininkų nepripažįsta kompromisų. B. Shermanas ypač išsiskyrė savo įpročiu į savo verslo reikalus įtraukti veikėjus, kurie niekada nebūtų pageidaujami milžinės „Pfizer Inc.“ priimamajame. Vienas iš tokių pirmųjų pavyzdžių – bandymas investuoti į jachtų nuomos įmonę.

Kaip vėliau išsiaiškino B. Shermanas, nebuvo jokių jachtų, viso labo „priedangų bendrovės“. Vėliau B. Shermanas tapo didžiausiu „Nutrition for Life International Inc.“ akcininku; šios daugiapakopės vitaminų papildų bendrovės agresyvios rinkodaros šalininkas Kevinas Trudeau buvo dukart teistas nusikaltėlis, mėgdavęs kartoti: „Su tokia patirtimi versle kaip mano, aš galiu išspręsti visas problemas (K. Trudeau, beje, neturintis jokių sąsajų su Justinu Trudeau, šiuo metu kali JAV kalėjime).

„Jis visada žmoguje įžvelgdavo tai, kas geriausia. O tai ne visada pasiteisindavo“

Jau paskutiniais savo gyvenimo metais B. Shermanas susisaistė su dar vienu teistu sukčiumi Shaunu Rootenbergu, kuris kūrė internetinę viktoriną. B. Shermanas, sutikęs investuoti, vėliau teisme tvirtino, kad jo lėšos dingo. Remiantis teisine medžiaga, B. Shermaną su Sh. Rootenbergu suvedė Myronas Gottliebas, kartu su kitais verslininkais įsteigęs teatrų prodiusavimo įmonę, kuri žlugo per vieną garsiausių juodosios buhalterijos skandalų; M. Gotliebas ir Sh. Rootenbergas susipažino kalėjime. B. Shermaną taip pat siejo ilga artima draugystė ir verslo reikalai su garsiu Toronto restoranų savininku, energinių gėrimų propaguotoju ir mažo biudžeto filmų režisieriumi Franku D‘Angelo.

B. Shermano kolegos mėgino patarti jam būti atsargesniam, bet bergždžiai. B. Shermaną, regis, džiugino minios gerbėjų, kurie gviešėsi atsiriekti gabaliuką jo turtų. „Jis visada žmoguje įžvelgdavo tai, kas geriausia, – sakė vienas jo artimas draugas, nepanoręs būti įvardytas. – O tai ne visada pasiteisindavo“.

Viena vertus, B. Shermanas buvo nepaprastai dosnus tiems, kurie, jo nuomone, jį palaikė, kita vertus, – ryžtingai apsisprendęs bausti tuos, kurie jam priešgyniavo. Jis buvo vienas iš daugiausiai besibylinėjančių verslininkų per visą Kanados istoriją, vienu metu kartais figūruodavęs net 50-yje ieškinių – daugelis jų buvo būtini norint užsitikrinti generinių vaistų kūrimą, bet daug būta ir tokių, kurie su tuo niekaip nesusiję.

Viena garsiausių bylų užsitęsė vos ne dešimtmetį ir tapo Johno Le Carré‘o romano „The Constant Gardener ‚“ („Ištikimas sodininkas“) įkvėpimo šaltiniu. Ji prasidėjo dešimtajame dešimtmetyje, kai Toronto universiteto hematologė Nancy Olivieri vadovavo klinikiniams „Apotex“ įmonės vaistų, skirtų talasemijai, genetinei kraujo ligai gydyti, tyrimams. Atlikusi tyrimus, mokslininkė, priėjo prie išvados, kad preparatas gali būti neveiksmingas ir nesaugus ligoniams. Bendrovė pagrasino paduoti N. Olivieri į teismą, jei ši paviešins savo susirūpinimą, ir, remiantis vėliau atlikta Kanados nacionalinės universiteto federacijos dėstytojų apklausa, apskundė mokslininkę jos viršininkams, pažėrusi gausios kritikos dėl jos darbų kokybės. Diskusijos dėl „Apotex“ finansinės aukos universitetui, kuri būtų per visą jo istoriją didžiausia, buvo nutrauktos, o N. Olivieri nušalinta iš klinikinės hemoglobino gamybos sutrikimų programos direktorės pareigų. (Galiausiai preparatas buvo patvirtintas Jungtinėse Valstijose ir Kanadoje. Vėlesnių patikrinimų metu buvo iškelta prielaida, kad N. Olivieri veiksmai buvo teisingi; teisinis ginčas tarp jos ir „Apotex“ buvo išspręstas.)

Kartais vien tik laimėti B. Shermanui neužtekdavo. Prieš pat savo žūtį verslininkas baigė bylinėtis su Louis Winterio vaikais, kurie tvirtino, esą B. Shermanas nuslėpė 1960 m. sutartį, pagal kurią, ieškovų tvirtinimu, jie turėjo teisę į 20 proc. „Apotex“ akcijų. B. Shermanas bylą laimėjo, ir gruodžio 6 dieną teisėjas nurodė L. Winterio vaikams sumokėti jam 300 000 Kanados dolerių (apie 230 000 JAV dolerių) teisinių išlaidų. Tą dieną, kai B. Shermanas su žmona buvo palaidoti, jo advokatai pateikė jo parengtą apeliaciją dėl dar didesnės sumos.

Aukščiausiam elitui priklausiusi pora sulaukė kraupios baigties: žudikas troško matyti juos kenčiančius
© AFP / Scanpix

Nenuginčijami faktai

Gruodžio tryliktosios popietę Honey Sherman atvyko į „Apotex“ būstinę, neaukštą biurų pastatą iš tamsiai žalio stiklo Toronto priemiestyje netoli judraus greitkelio. Po kelių dienų ji planavo keliauti į šeimos vasarnamį Floridoje, Barry turėjęs prie jos prisijungti kiek vėliau. Jos vizito „Apotex“ būstinėje tikslas buvo aptarti su statybininkais jų naujo namo statybas, Forest Hile, Naujosios Škotijos provincijos rajone, kurį ypač pamėgęs Kanados verslo elitas. Barry ne per labiausiai troško į jį kraustytis, bet Honey buvo pasiryžusi sukurti svajonių namus arčiau visuomeninio gyvenimo centro. Jų naujajame trikampės formos sklype kitados stovėjęs namas jau buvo nugriautas, tad statybos jau galėjo būti pradėtos.

Honey grįžo namo anksčiau už Barry, kuris dažnai užsibūdavo savo kabinete iki vėlumos. Tą vakarą bendradarbiai gavo iš jo eilinį elektroninį laišką dėl „Apotex“ kuriamo vaisto, kaip teigė vienas šaltinis, susipažinęs su laiško turiniu. Kitą dieną jis darbe nepasirodė, ketvirtadienį – taip pat, o tai buvo visiškai neįprasta. B. Shermanas atsisakė samdytis asmens sargybinį, vairuotoją ar asmeninį asistentą, išskyrus ilgametę įmonės sekretorę, jis prieš nieką neatsiskaitydavo ir pats spręsdavo, ką ir kaip jam veikti. Honey tą dieną taip pat niekas nematė.

Toronto policija sureagavo į 911 skambutį, gautą penktadienį 11.44 val. ryte. Iš pradžių jie pranešė tik trumpą žinutę: du žmonės rasti negyvi. Provincijos ministras vėliau tą dieną tviteryje patvirtino, kad mirusieji buvo sutuoktiniai Shermanai. Žurnalistams, susirinkusiems prie namo Senosios kolonijos kelyje, policija pranešė, jog nėra jokių požymių, kad į namus būtų įsilaužta ir kad jie neieško įtariamųjų. Šeštadienį Kanados žiniasklaida paskelbė, kad tiriama nužudymo-savižudybės versija, patikslindama, kad žmogžudystę galimai įvykdęs Barry Shermanas.

Sutuoktinių poros vaikus – 43-jų metų Lauren, 35-erių Jonathoną, 32-jų Alexandrą ir 27-erių Kaelen – šokiravo tokia prielaida. Vėliau tą pačią dieną jie paskelbė bendrą pareiškimą, tvirtindami, kad jų tėvų būdas „visiškai kertasi su gandais, sklindančiais žiniasklaidoje“, ir paragino policiją atlikti „išsamų ir objektyvų kriminalinio nusikaltimo tyrimą“. B. Shermano kaip galimo žudiko įvaizdis iš tiesų atrodė nesuderinamas, jau vien dėl jo fizinio pajėgumo. Kai kurie bičiuliai juodai juokavo, jog jeigu minėta nužudymo-savižudybės versija ir būtų įmanoma, atvirkštinė versija būtų buvusi labiau tikėtina.

Savo interesams atstovauti vaikai pasamdė Brianą Greenspaną, garsų Toronto kriminalinių bylų advokatą, kuris yra gynęs tokias garsenybes kaip Justinas Bieberis, Naomi Campbell. B. Greenspanas subūrė komandą iš buvusių atsistatydinusių policijos detektyvų, kuri atliko atskirą tyrimą ir kuri viešai ėmė neigti idėją, neva tas faktas, jog nėra įsilaužimo požymių – išdaužtų langų ar sugadintų užraktų, – liudija, kad Shermanai buvo vieni du mirties momentu. Be abejonės, galėjo būti kitų būdų įsibrauti į namus. Name buvo devyni įėjimai, o, kaip teigia poros bičiuliai, nebūtų nieko keista, jeigu Shermanai atidarytų laukujes duris paskambinus kokiam nors pašaliečiui. Be to, lauke buvo pašto dėžutė su skyreliu raktui, idant Shermanų nekilnojamojo turto agentas galėtų atsivesti klientus ir tada, kai šeimininkų nebūdavo namie. Stebina tai, kad vienintelė stebėjimo kamera name buvo įrengta baseino patalpose, bet pastarąjį kartą ji buvo įjungta gal prieš keletą metų.

Šeima taip pat pasamdė patologą, kad šis dar kartą atliktų kūnų skrodimą. Pasak šaltinio, susipažinusio su tyrimu, labiausiai tyrėjus nustebino siauros žymės ant abiejų aukų riešų – įrodymas, kad tam tikru metu jų rankos buvo surištos, nors jų mirties vietoje nerasta jokių virvių ar kitų rišimo priemonių. Be to, buvo atkreiptas dėmesys į keistą Barry kojų padėtį, – jos buvo sukryžiuotos taip, kad savižudybės versija atrodo vargiai tikėtina.

Anot šaltinio, privatūs tyrėjai pranešė policijai apie savo išvadą, esą nužudymas-savižudybės versija negali būti teisinga. Praėjus daugiau nei mėnesiui nuo tada, kai buvo rasti kūnai, policija oficialiai patvirtino tokią nuomonę. Sausio 26 dieną žmogžudysčių detektyvė Susana Gomes žurnalistams pranešė, kad policija dabar bylą traktuoja kaip „dvigubą tyčinę žmogžudystę“ ir kad „buvo konkrečiai kėsintasi tiek į Honey, tiek į Barry‘į Shermanus“. Paklausta, kas įtikino policiją prieiti tokią išvadą, S. Gomes atsakė: „Šešias savaites trukęs įkalčių rinkimas ir jų vertinimas“, nesutikusi pateikti išsamesnės informacijos.

Toks trumpas pranešimas iki šiol yra paskutinė esminė atnaujinta versija iš Toronto policijos, – toks slaptumas neįprastas net Kanados policijai, kuri dažnai šykšti informacijos. Detektyvas, vadovaujantis tyrimui, Brandonas Price‘as atsisakė komentuoti; spalio 19 d. atstovė spaudai „Bloomberg Businessweek“ sakė, kad policija neturinti jokios naujos informacijos.

Šiame beviltiškame vakuume Shermanų byla įgauna „Žmogžudystės Rytų eksprese“ pobūdį, kai įtariami visi. Per daugiau nei keturiasdešimt generinių vaistų pramonės metų B. Shermanas savo konkurentams kainavo milijardus dolerių. Jo audringas konfliktas su pusbroliais, Winteriais, taip pat buvo plačiai žinomas. Tačiau ypač dviprasmiškų spėlionių daugeliui sukėlė B. Shermano trauka neapdairiems finansiniams santykiams.

Ponas „geležinis kumštis“

„Jie suš..kti nusikaltėliai, štai kas jie. Suš...kti bankai. Gangsteriai. O dar kalbama, kad italai gangsteriai“, – telefonu rėžė Frankas D‘Angelo ir greit padėjo ragelį.

Mes sėdėjome prie kampinio stalelio, nugara į sieną, itališkame restoranėlyje, įsikūrusiame Toronto „Ritz-Carlton“ viešbutyje. F. D‘Angelo paprašė susitikti ankstyviems pietums aptarti jo santykių su B. Shermanu, kuris maždaug penkiolika metų buvo jo pagrindinis finansinis rėmėjas. Jiedu kalbėdavosi kone kas dieną, ir F. D‘Angelo buvo vienas iš paskutinių žmonių, už „Apotex“ ribų, kuris kalbėjosi su B. Shermanu. Antradienį vėlų vakarą jie aptarinėjo reikalus telefonu. Tai buvo įprastas, savo turiniu niekuo neišsiskiriantis pasišnekučiavimas.

„Jis buvo mano geriausias draugas. Jis buvo man kaip brolis, – kalbėjo jis, sunkiai rinkdamas žodžius. – Ir aš jį išdaviau, susimoviau, nes negalėjau jam padėti. Aš, ponas „geležinis kumštis“, nebuvau ten, tada, kai jam manęs reikėjo labiausiai. Tai mane žudo. Net sunku įsivaizduoti, ką jis išgyveno“.

Tada padavėjas, priėjęs įpilti jam „Brunello“ vyno, patarė, kad vynas turėtų kelias minutes pakvėpuoti. „Kliedesiai, – atkirto F. D‘Angelo, pakėlęs taurę prie lūpų. – „Brunello“ ir „Amarone“ skonį pažinau dar su motinos pienu“. Tai buvo maždaug 11.30 val. dienos.

F. D‘Angelo vilkėjo žalius margo rašto šilkinius marškinius, užleistus ant apkarpytų džinsų. Į kairę ausį po plonyčių juodų plaukų kupeta buvo įsisegęs auskarą su deimantu, ant abiejų rankų pirštų mūvėjo masyvius žiedus. Jis užsakė maisto ir netrukus ant mūsų stalo jau puikavosi dubuo su kalnu „Caprese“ salotų ir didelė lėkštė su vytintu itališku kumpiu, saliamiu ir ispanišku „Manchego“ bei sūriu su trumais. Ir dar vienas butelis vyno.

Abu vyrai susipažino 2000 metų pradžioje. F. D‘Angelo vertėsi sulčių prekyba ir kartą išgirdo, kad B. Shermanas planuoja uždaryti vieną iš jam priklausančių moderniausių sulčių koncentratų gamybos įmonių. (B. Shermanas investavo į gamyklą, paragintas žydų ortodokso finansininko Stepheno Mernicko, kuris kažkada mėgino įgyvendinti 65 mln. dolerių „PTL Club“ įsigijimo sandorį). F. D‘Angelo nuvyko susitikti su B. Shermanu į „Apotex“, ir milijardieriui patiko naujasis pagalbos prašytojas. Užuot tiesiog pardavęs jam sulčių gamyklą, B. Shermanas pasiūlė jam partnerystę, kartu su nedidele jam priklausančia alaus darykla. Iš pradžių F. D‘Angelo mėgino rasti įrangos pirkėjų už gerą kainą, o kai nepavyko, verslo partnerių porelė nusprendė verčiau tapti alaus magnatais.

Aukščiausiam elitui priklausiusi pora sulaukė kraupios baigties: žudikas troško matyti juos kenčiančius
© Reuters / Scanpix

Netrukus B. Shermanas tapo pagrindiniu F. D‘Angelo finansininku ir patarėju, prisiimdamas neregėtas rinkodaros kampanijas savo naujajam alaus prekės ženklui „Steelback“ ir kitai produkcijai, įskaitant energinį gėrimą „Cheetah Power Surge“. Dėl savo ypatingo gebėjimo vykdyti reklamos kampanijas, F. D‘ Angelo netrukus tapo kone Kanados įžymybe, jis neatsisakydavo vaidinti savo paties kurtose reklamose.

Tuo tarpu B. Shermano kolegoms iš „Apotex“ šią draugystę buvo sunku perprasti. „Kai kas šioje istorijoje vertė tik linguoti galvą, – vėliau man sakė buvęs įmonės reglamentavimo reikalų vadovas Bruce‘as Clarkas. – Ateidavai kai kada į darbą ir rasdavai jo kabinete F. D‘Angelo, už durų stovėdavo dėžės „Cheetah“ gėrimų. Kai susimąstai – pasaulinio lygio farmacijos bendrovė su pažangiausiomis technologijomis, aukštos kvalifikacijos darbuotojais, o vestibiulis užkrautas šio energinio gėrimo“.

Franko D‘Angelo pastangos nuėjo veltui, jis prarado daug pinigų, ir kai jo bendrovė „D‘Angelo Brands“ paskelbė bankrotą 2007 metais, ji B. Shermanui buvo skolinga per 100 mln. Kanados dolerių. B. Shermanas perėmė kontrolę, patikėdamas savo sūnui vadovauti bendrovei. Tačiau jis ir toliau finansavo F. D‘ Angelo rizikingus sumanymus, įskaitant ir jo filmų kūrimą bei prodiusavimą.

Nuo 2013 metų F. D‘ Angelo yra sukūręs aštuonis filmus, kuriuos didžiąja dalimi finansavo B. Shermanas. Vienas iš jų – siaubo drama „Sicilijos vampyras“ („Sicilian Vampire“, 2015 m.), kurioje F. D‘ Angelo figūruoja kaip režisierius, scenarijaus autorius bei aktorius („iš visų Franko kino juostų, „Sicilijos vampyras“ .... yra, be abejonės „frankiškiausias“, rašė „The Globe“ ir The Mail“ savo apžvalgose.) Pasak paties F. D‘Angelo, investavimas į kiną B. Shermanui atrodė mažos rizikos investicijomis: Kanada kino juostų gamybai taikė dosnias mokesčių lengvatas, ir vienos jų sėkmė galėjo padengti tuzino fiasko nuostolius.

B. Shermano lojalumo neprigesino ir F. D‘ Angelo susidūrimas su teisėsauga. F. D.Angelo 2009 metais buvo išteisintas dėl kaltinimų seksualine prievarta; po kelių savaičių prokurorai apkaltino jį trukdymu įvykdyti teisingumą, tvirtindami, kad jis susimokė su policijos seržantu, idant bylos nagrinėjimas pakryptų kita kryptimi. (Galiausiai kaltinimai buvo atmesti; seržantas Michaelas Rutigliano buvo apkaltintas daugiau nei dešimčia su korupcija susijusių nusižengimų per vieną sensacingiausių Kanadoje teisėsaugos skandalų, nors visi jie taip pat buvo atšaukti.)

F. D‘Angelo tikino yra tiek pat apstulbęs dėl Shermanų žūties, kaip ir bet kuris kitas, – ir kad jis su tuo neturįs nieko bendra. „Frankas D‘A Angelo? – mėgdžiojo jis tyrėją, peržiūrintį įtariamųjų sąrašą. – Blogiausias dalykas, kuris būtų galėjęs nutikti Frankui D‘Angelo, – Barrio mirtis“. Shermanas, sakė jis, buvo „mano elfas, keturlapis dobilėlis“. Tyrimui vadovaujantis detektyvas B. Price‘as šiais metais apklausė F. D‘Angelo ir , kaip tvirtina pats F. D‘Angelo, klausimai buvo „tipiškas mėšlas. Esu įsitikinęs, kad jis mėgino susidaryti įspūdį apie mano psichologinį profilį ir išsiaiškinti, ar turiu pagrindo meluoti“.

Detektyvas, kalbėjo toliau F. D‘Angelo, „tą patį klausimą man užduodavo tris ar keturis kartus, čia nuo jo nutoldamas, čia vėl prie jo grįždamas: „Kas, jūsų manymu, tai padarė?“ Iš kur, po velnių, man žinoti? Tu faras, tu ir išsiaiškink“.

Bet kaip ir visi, kurie buvo atsidūrę Shermanų orbitoje, F. D‘Angelo turėjo ir savo teorijas, kurias išsakė it koks mafijos krikštatėvis: „Manyčiau, kažkas pateikė Barry pasiūlymą, kurio jam buvo nevalia atsisakyti, o jis atsisakė“, – kalbėjo F. D‘Angelo. Pasak jo, neva kažkas reikalavęs iš B. Shermano bendradarbiavimo, jo pinigų, ar to ir to, o B. Shermanas atsisakęs patenkinti tokius reikalavimus. Ir „Honey taip pat turėjo žūti, nes kažkas manė, jog ji ryžtingai tam pasipriešins“.

Mes perėjome prie deserto ir dar vieno butelio vyno. „Pinigai, – drėbtelėjo jis, garsiai nusispjaudamas ant grindų. – Kad jie nusprogtų“.

Po kelių minučių mes drauge išėjome iš viešbučio. Kai jau susiruošėme atsisveikinti, F. D‘Angelo griebė mane už atvartų ir prisitraukęs prie pat savo veido sušvokštė: „Išaiškink tiesą dėl mano draugo. O jei ne, aš atvyksiu į Londoną ir tave susirasiu“.

Aukščiausiam elitui priklausiusi pora sulaukė kraupios baigties: žudikas troško matyti juos kenčiančius
© Reuters / Scanpix

Winterio versija

Žmogus, kuris turėjo neabejotinai svariausią priežastį konfrontuoti su B. Shermanu paskutiniais jo gyvenimo metais, buvo jo atstumtasis pusbrolis Kerry Winteris. K. Winteris ir jo brolis bei seserys – Louiso, pakvietusio B. Shermaną padirbėti į „Empire Laborotories“ laboratoriją septintajame dešimtmetyje, vaikai – pastarąjį dešimtmetį ištisai bylinėjosi su B. Shermanu teismuose tvirtindami, esą jis, pirkdamas „Empire“, nuslėpęs nuo jų sutartyje numatytą nuostatą, pagal kurią jie, įvykdę tam tikras sąlygas, turėjo teisę į 20 proc. laboratorijos akcijų. Jie nepaliaujamai tvirtino, kad „Apotex“ nebūtų atsiradusi be „Empire“ – ir būtent dėl to jiems turi priklausyti tokia pat „Apotex“ dalis ar lygiavertė piniginė suma.

Bet vėliau teisėjas atmetė jų reikalavimus nuspręsdamas, kad B. Shermanas pasielgęs tinkamai ir bet kokia tokia nuostata nustojusi galioti, jam pardavus „Empire“. Tokio teismo sprendimo paskelbimo data, kone prieš įvykdytas žmogžudystes, sustiprino įtarimų debesį virš visų bylos dalyvių galvos, – ir tai K. Winteris gerai suprato.

Pirmą kartą su K. Witneriu kalbėjausi balandį, kai telefonu pakviečiau jį susitikti Toronte. Iš pradžių kvietimą susitikti jis sutiko entuziastingai, bet kai vėliau mėginau patvirtinti mūsų susitikimo datą ir vietą, jis ėmė dvejoti. „Man buvo pareikšta, kad esu pagrindinis įtariamasis“, – pasakė jis bemaž atsiprašinėdamas ir paprašė skirti jam šiek tiek laiko, kad galėtų pasikonsultuoti su savo advokatu prieš įsipareigodamas duoti interviu. Po dviejų dienų jis parašė elektroninį laiką, kuriame siūlė papietauti didelėje „United Bakers“ valgykloje, esančioje žydų kvartale. Jis nurodė man adresą, nors galėjo ir nesivarginti – vaikystėje ten esu buvęs daugybę kartų ir skanavęs bulvinių blynų bei žirnių sriubos.

K. Winteris atvyko vienas, lieknas, atrodantis jaunesnis nei 56-erių, vilkintis tamsiai mėlynus „Polo“ marškinėlius ir džinsus po kiek nuspurusia neperpučiama „Nike“ striuke. Jis užsisakė „Nicos“ salotų; aš likau ištikimas pagrindiniam valgyklos patiekalui, rūkytai lašišai su didriestainiu. B. Shermanui pardavus „Empire“, pradėjo pasakoti K. Winteris, visi keturi vaikai daugelį metų nebendravo su savo pusbroliu. Kai jie atnaujino ryšį 1988 metais, Kerry jau buvo priklausomas nuo kokaino; jo brolis Dana taip pat buvo narkomanas. B. Shermanas sureagavo dosniai, išrašydamas čekius ir finansuodamas sunkumų varginamos giminės verslo idėjas.

Kerry atsikratė kvaišalų priklausomybės, vedė ir įsidarbino namų statybos sektoriuje, tuo pat metu užmegzdamas su B. Shermanu giminiškus santykius. (Deja, Danos likimas buvo tragiškas, jis mirė nuo heroino perdozavimo 1995 metais.) Šeimai skirtos lėšos buvo įspūdingos; remiantis teismo medžiaga, vien Kerry per tuos visus metus gavo apie 8 mln. Kanados dolerių paramos.

Aukščiausiam elitui priklausiusi pora sulaukė kraupios baigties: žudikas troško matyti juos kenčiančius
© Reuters / Scanpix

„Kai padaviau jį į teismą, aš sudaužiau suknistą jo širdį“

B. Shermanas tapo mums tarsi antru tėvu, pasakojo K. Winteris, jis tarsi užpildė tuštumą, likusią po tėvo mirties. Bet galiausiai jam ir jo seserimis B. Shermano motyvai ėmė atrodyti įtartini. Jie ėmė domėtis „Empire“ pardavimo dokumentais ir įsitikino, kad jis jiems skolingas daug daugiau. „Barry Shermanas mane papirkinėjo, – kalbėjo K. Winteris pasinerdamas į prisiminimus. – Ėmiau jo neapkęsti“. Pirmą kartą Winteriai B. Shermaną į teismą padavė 2007 metais. B. Shermanas aktyvai tam priešinosi – nutraukė bet kokį pusbrolio ir pusseserių finansavimą ir padavė keletą atsakomųjų ieškinių, reikalaudamas grąžinti suteiktas lėšas. Kai aš padaviau jį į teismą, aš sudaužiau suknistą jo širdį“. (Jis su savo seserimis ir toliau bylinėjasi dėl Shermanų valdos, nors jų teisinės galimybės senka. Šių metų rugpjūtį apeliacija buvo atmesta.)

„Turėjau marias galimybių – ir motyvų – nužudyti Barry“, – pripažino K. Winteris. Jis dirbo darbų prižiūrėtoju statybos aikštelėse, kur „niekas manęs nestebi, niekas nekontroliuoja, kada aš į darbą ateinu ir kada iš jo išeinu. Darbo dieną pradedu ir baigiu kada tik panorėjęs. Pietauju, kada tik man šauna į galvą... Bet aš to nedariau. Tikra tiesa“. Gruodžio 13-osios naktį, pasakojo jis, „aš žiūrėjau „Peaky Blinders“. Man patinka „Netflix“. Ėjau į Anoniminių kokaino vartotojų susitikimą, kiekvieną trečiadienį ten einu“. Tas faktas, kad K. Winteris dar laisvėje, leidžia spėti, kad policija, apklaususi jį ne vieną kartą šiais metais, sutiko su jo alibi.

Jis įsitikinęs, kad tikrasis nusikaltėlis akivaizdus: pats B. Shermanas. Išgirdus naujieną, jo pirmoji reakcija buvo: „Negaliu patikėti. Pagaliau jis neištvėrė“. K. Winterio žodžiais, Shermanų santuoka smarkiai klibėjo, o jo pusbrolio apsimestinis gerumas maskavo polinkį į pykčio bei keršto protrūkius. „Kai jis prarasdavo savitvardą, namo lubos drebėdavo“, – pasakojo K. Winteris.

Jis atkartojo man savo tvirtinimus, paviešintus Kanados žiniasklaidoje, esą dešimtajame dešimtmetyje B. Shermanas, matomai nusivylęs savo santuokiniu gyvenimu, paprašė jo padėti jam nužudyti Honey. „Ar galėtum surasti kokį žmogų, kuris padėtų man ja atsikratyti?“ – anot K. Winterio, su tokiu prašymu į jį kreipėsi B. Shermanas. Jis tikina sureagavęs audringai: „Velnias! Barry prašo manęs, kad padėčiau nugalabyti jo žmoną!“ Vis dėlto K. Winteris pripažino kreipęsis į vieną pažįstamą iš nusikaltėlių pasaulio, bet vėliau B. Shermanas persigalvojo (B. Shermano vaikai teigia esantys „nepaprastai įskaudinti, šokiruoti ir įsiutę“ dėl K. Winterio pareiškimų, kuriuos jie pavadino „siaubingais ir visiškai nepagrįstais“.)

K. Winterio tvirtinimu, Shermanų paveldėtojai ir jų sąjungininkai darė policijai spaudimą, kad ši atsisakytų savo pradinės nužudymo-savižudybės versijos ir imtųsi apsimestinio tyrimo, idant būtų išsaugotas įtakingų ryšių turinčio filantropo vardas. Jis, su tylia sąmokslininko gaidele, užsiminė nerimavęs, kad „jie „mėgins neleisti jam kalbėtis su manimi“, galbūt uždėdami „antrankius ir apkaltindami mane dviguba žmogžudyste“. Kai norėdavo pabrėžti savo įžvalgas, trenkusias jam, anot jo paties, it žaibas, jis turėjo įspūdingą įprotį spragsėti pirštais ir prabilti falcetu.

Bet kad ir kokie įtartini galėtų atrodyti jo veiksmai, į jo žodžius verta įsiklausyti. Sunku suvokti, kaip įrodymai, kurie atrodė akivaizdūs grupei į pensiją pasitraukusių detektyvų, bylą tiriančių policininkų nesudomino. Be to, Shermanų šeima, be abejonės palaikė glaudesnius nei įprasta santykius su aukšto rango pareigūnais. Iškart po poros mirties miesto meras, konservatorius, susilaukė kritikos persakęs policijos vadovybei vaikų skundus dėl sklandančių spėlionių apie nužudymo-savižudybės versiją.

Vis dėlto sunku palaikyti pagrindinį K. Winterio argumentą: esą norėdamas išsaugoti milijardieriaus reputaciją didmiesčio policijos departamentas imtų simuliuoti vieną svarbiausių žmogžudystės tyrimų. Policijos kurso keitimą veikiau būtų galima paaiškinti klaidomis, ne sąmoningu nusikalstamu ketinimu.

Aukščiausiam elitui priklausiusi pora sulaukė kraupios baigties: žudikas troško matyti juos kenčiančius
© Reuters / Scanpix

Kolegos

B. Shermanas didžiąją darbo dienos dalį leisdavo „Apotex“ būstinėje. Jo automobilio vieta parkavimo aikštelėje buvo prie pat įvažiavimo. Kai lankiausi čia birželį, vieta vis dar buvo tuščia, užblokuota metaliniu užtvaru ir papuošta tik ką nuskintų ryškių gėlių puokštėmis. Biuro viduje prieš sekretorės rašomąjį stalą kabojo didelis plakatas su B. Shermano atvaizdu: iš plakato išdidžiai šypsodamasis žvelgė baltą laboratorijos chalatą vilkintis milijardierius.

Aš atvykau susitikti su Jacku Kay, kuris daugiau nei 30 metų buvo dešinioji B. Shermano ranka ir kuris šių metų sausį buvo paskirtas vyriausiuoju įmonės valdytoju. Jis darbavosi senajame B. Shermano kabinete, vos per kelis žingsnius nuo priimamojo. „Apotex“ steigėjas retai išmesdavo dokumentus, ir grupei teisininkų teko peržiūrėti ištisus kalnus ieškovo ir atsakovo pareiškimų, patentų paraiškų ir gausybę netvarkingai visur, kur įmanoma, suverstų atskirų raštų ir užrašų. Dabar visi paviršiai tvarkingi, ant stalo sudėta tik viena kita byla, ant lentynos išdėliota serija suvenyrinių vaistų buteliukų.

Kai paprašiau interviu su J. Kay, aš neužsiminiau apie savo ryšius su Shermanų šeima. Bet jis tą jau žinojo. „Jūs Barry sūnus, – vos tik man įėjus pareiškė jis. – Aš pažįstu jūsų tėvą“.

77-erių metų J. Kay lieknas, styrančiais retais žilais plaukais – gryna B. Shermano priešingybė, tiek fiziniu, tiek temperamento požiūriu. Įmonei „Apotex“ augant, jis aktyviau naudojosi klestinčio verslo materialiniais vaisiais nei jo daug ko atsisakantis partneris: jo automobilis, priparkuotas šalia buvusios B. Shermano vietos, buvo naujausio modelio rodsteris mersedesas su numeriu APO KAY. Buvusi jo darbo vieta taip pat buvo šalia B. Shermano, atskirta laukiamuoju su laboratoriniu stalu, prie kurio B. Shermanas atlikdavo kuriamų preparatų eksperimentus. Vyrai dažnai tiesiog iš darbo vietos šūkalodavo vienas kitam, o po darbo kartais susėsdavo draugiškai pasišnekučiuoti, dažnai religijos temomis. J. Kay pritarė B. Shermano ateizmui, bet nemanė, kad bičiuliui dera apie tai taip garsiai postringauti.

Tą dieną, kai Shermanai buvo nužudyti, J. Kay lankėsi Andrea Bocellio koncerte Niujorke. Jis iki šiol atrodė priblokštas to, kas nutiko, niekaip neįstengiantis suvesti galų šioje istorijoje. „Aš žinojau 99 proc. veiklos, kurioje dalyvavo Barry, ir iki šiol man netelpa galvoje, ką jie tokio padarė – Barry ar Honey, ar abu kartu, – kad išprovokuotų žmogų šitaip su jais pasielgti? – svarstė jis. – Galbūt jis buvo įsipareigojęs kažką padaryti tam žmogui, bet nepadarė; o gal tas žmogus buvo prisižadėjęs kažkam kitam ir todėl puolė apimtas įsiūčio“.

Aš pasiteiravau J. Kay, ar jis tikįs, kad kada nors tiesa paaiškės. „Ne, – atsakė jis. – Yra tik viena galimybė: kad kas nors bus nuteistas už nusikaltimą Toronte, o kai ateis metas paskelbti nuosprendį, jis pareikš: „Aš turiu informacijos“. Vienintelė viltis. Bet aš jau būsiu seniai miręs, kai tai nutiks“. Ir čia pat priduria: „Sėdžiu ir žiūriu į jo nuotrauką, ir mano mintis užlieja vakuumas“.

J. Kay nebuvo lengva normalizuoti situaciją „Apotex“ bendrovėje, ir ne tik dėl B. Shermano mirties. Didžiąją generinių vaistų pramonės dalį krečia krizė; viena vertus, pirkėjai reikalauja žemesnių kainų, kita vertus, aršūs konkurentai, daugiausia iš Indijos, sparčiai didina rinkos dalį. B. Shermanas niekad nesiskolino užsienio kapitalo, jis valdė per 90 proc. „Apotex“ akcijų – paketą, kuris perėjo jo vaikams, iš kurių nė vienas nedirba minėtame versle. Didžiuodamasis savo šaknimis, jis išlaikė daug daugiau įmonės gamybos Kanadoje, šalyje su aukštu pragyvenimo ir didelių atlyginimų lygiu, nei kiti mažiau sentimentalūs savininkai būtų tam pritarę.

Daugiau nei pusė visos „Apotex“ produkcijos pagaminama Toronto apylinkėse ar pačiame Toronte, viename iš brangiausių Šiaurės Amerikos miestų. Dalis produkcijos pagaminama gamybos patalpose, juosiančiose „Apotex“ būstinę, dar didesnė dalis – iš konvejerių, esančių per kelias mylias į vakarus, – šiose patalpose, už rusvai gelsvų betoninių sienų, per metus pagaminama 9 mlrd. tablečių.

Pasak J. Kay, šiuo metu jis bandąs sutvarkyti B. Shermano palikimą „palaikydamas įmonės augimą, kol paveldėtojai nuspręs, ką su tuo palikimu daryti“. Daugelis vaistų pramonės atstovų tikisi, kad bus nuspręsta parduoti „Apotex“, – stambaus kapitalo konkurentui ar privačiai akcinei bendrovei. Bendrovė jau dabar karpo savo aktyvus, mažina produktų linijų skaičių. Liepos viduryje ji pardavė savo Europos generinių vaistų verslą Indijos korporacijai „Aurobindo Pharma Ltd.“ ir pasamdė konsultantus iš „McKinsey & Co.“, patikėdama jiems sustandartizuoti įmonės finansines ataskaitas ir racionalizuoti operacijas.

Anot J. Kay, net kai B. Shermanas dar buvo gyvas, „buvo planuota parduoti verslą – tam, kas išsaugotų darbo vietas Kanadoje... o už teisių garantijas“ – bent jau keletui metų – „būtume sutikę ir su mažesne pinigų suma. „Bet iš kapo nepavadovausi“.

Aukščiausiam elitui priklausiusi pora sulaukė kraupios baigties: žudikas troško matyti juos kenčiančius
© Reuters / Scanpix

Senos persekiojančios šmėklos

Shermanų kone vaiduokliškas buvimas, regis, justi visame Toronte. Vieną dieną, kai buvau mieste, nuvykau į Meno galeriją Ontarijuje, didžiausią meno muziejų mieste, pasižvalgyti į dailininkų, abstrakcionizmo atstovų, Joan Mitchell ir Jean-Paulio Riopelle‘o, kūrinius. Pirmojoje parodos salėje ant sienos virš drobių išvydau sidabrinėmis raidėmis suraitytą užrašą „Honey & Barry Sherman Gallery“. Vėliau ne pelno siekiančios labdaros organizacijos „United Way“ renginyje išvydau jų vardus tarp didžiausių aukotojų.

Šalia šiaurinių miesto ribų virš „Sherman Campus“, erdvaus žydų bendruomenės centro, iškilęs statybinis kranas, – vyksta kapitalinės renovacijos darbai. Netoli supiltose kapinaitėse ilsisi sutuoktinių pora. Ta diena, kai čia apsilankiau, buvo giedra, bet vėjuota, ore vis dar buvo justi žiemos dvelksmas.

Aiškių nuorodų nebuvo, tad kreipiausi pagalbos į kapinių prižiūrėtoją. Jis iškart man paaiškino, kur eiti. Sutuoktinių kapas buvo supiltas atokiame kapinių sklype, tad prižiūrėtojas pasisiūlė pavėžėti mane savo žoliapjove; pro šalį skriejo antkapiai su tokiais vardais kaip Schoenbachas, Levy, Ritteris ir Kahnas. Žydų šeimoms dažnai tenka laukti vos ne metus, kol įrengiamas antkapis, ir Shermanų sklypai buvo paženklinti tik dviejomis laidotuvių namų parūpintomis plastikinėmis lentelėmis: Barry – kairėje, Honey – dešinėje. Ant žolės tarp abiejų kapų kažkas buvo palikęs kelias šakeles baltų orchidėjų.

Slenkant laikui, vis mažiau tikėtina, kad kažkas bus sulaikytas dėl jų nužudymo. Tiek policijos, tiek privačių detektyvų atliekamuose tyrimų nedaug pasistūmėta. B. Shermanas jį supančių žmonių gyvenime atrodė neįprastai didelė, bet kuria prasme, figūra: F. D‘Angelo, – kaip dosnus aukotojas, lojalus ydoms ar trūkumams; K Winteriui kaip nepasotinamo įniršio objektas; J. Kay – kaip verslo partneris ir artimas bičiulis. Visi jie ir platesnė bendruomenė, kurios dalimi buvo Barry ir Honey, greičiausiai taip niekada ir nesužinos, kas nutiko Senosios Kolonijos kelyje, 50, 2017 metų gruodį.

Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(0 žmonių įvertino)
0

Top naujienos

Dalis veiksmų gali turėti visiškai priešingą efektą: prezidento rinkimuose – penktadienio intriga (208)

Gitanas Nausėda turi platesnį rinkėjų ratą, o Ingridos Šimonytės rinkėjai yra labiau...

Erdvesnis kotedžas ar butas už tą pačią kainą: viename iš jų slypi apgaulingi spąstai (29)

Nusprendusius pirkti būstą dažnai kankina dilema, ką geriau rinktis – butą ar kotedžą....

Milijardieriaus pažadas padengti studentų paskolas pasėjo euforiją ir abejones (10)

Milijardierius Robertas F. Smithas nustebino Morhauzo (Morehouse) koledžo studentus, pažadėjęs...

Sudarė 100 įtakingiausių europarlamentarų sąrašą: tarp jų – nei vieno lietuvio (45)

Remiantis „VoteWatch Europe“ duomenimis, europarlamentarai iš Prancūzijos ir Vokietijos...

Valerijus Morozovas. Tūkstančiai tyrimų atliekami be reikalo: žmonės leidžia pinigus ir kelia sau nerimą (2)

„Aš noriu išsitirti kraują – viską, ką galima, pilniausią kraujo tyrimą “ – dažnai...

Leonardo tempiami ir vėl laimėję „Raptors“ – per žingsnį nuo NBA superfinalo (13)

Toronto „Raptors“ komanda persvėrė NBA Rytų konferencijos finalo serijos iki keturių...

Mokslininkas kovoja su jo sūnų neįgaliu pavertusia liga: viskas prasidėjo kaip paprastas nuovargis (2)

Keletą kartų per dieną ir kasdien – Ronas Davisas sėdi nulenkęs galva ir laukia. Laukia šalia...

Savaitgalio planas nenorintiems būti prie vandens: 12 Lietuvos vietų, kurias verta aplankyti

Pavasarinei saulei mušant karščio rekordus ir artėjant kalendorinei vasarai, jau pats metas...

Įsivyraus vėsesni orai (8)

Penktadienio dieną šaltasis atmosferos frontas iš mūsų šalies stums paskutinius šiltos ir...

Ant raudonojo Kanų kilimo – išskirtinis dėmesys lietuvei Ingridai (19)

Gegužės 14-25 dienomis vykstantis Kanų festivalis sutraukia garsenybes iš viso pasaulio....