Architektas Peteris Marino‘as aptarė savo neįprastą būdą eksponuoti kolekciją per pokalbį su „Lévy Gorvy“ galerijos atstove Dominique Lévy ir „Bloomberg“ meno apžvalgininku Jamesu Tarmy‘iu per ketvirtadienį vykusį „Bloomberg“ surengtą susitikimą „The Year Ahead: Luxury“. Konferencija buvo surengta „Bloomberg“ būstinėje Manhatane. Konferencijoje pranešimus skaitė viešbučio savininkas Ianas Schrageris, „Hermès U.S“ prezidentas ir vykdomais direktorius Robertas Chavezas, „Equinox“ generalinis direktorius Harvy‘is Spevakas, taip atp „Cartier“, „Shinola“ ir „Goop“.
Architektas P. Marino‘as savo meno kūrinius vadino ne ilgalaikėmis ar trumpalaikėmis investicijomis, o savo kasdieninio gyvenimo akcentais. (Kaip parodė apklausa, 68 proc. respondentų sakė, kad per artimiausius metus įsigytų meno kūrinių savo asmeninei erdvei papuošti, ir tik 8 proc. pripažino, kad mielai įsigytų vertingų meno kūrinių kaip ilgalaikę investiciją).
Štai kai kodėl P. Marino‘as, kaip jis pats tikina, dalį savo kolekcijos priglaudžia intymioje erdvėje.
„Aš turiu didelę bronzinių skulptūrėlių kolekciją, ir nuolat ją kilnoju iš vietos į vietą, - sakė jis. – Dabar ketinu ją [skulptūrėlę] pastatyti šalia kriauklės, kad turėčiau galimybę gerai ją apžiūrėti. Pabudus ryte ji būtų pirmasis daiktas, kurį pamatyčiau, o prieš einant miegoti, - paskutinis“.
Lengvai nuspėjamos vietelės mano namuose manęs nedomina, sako architektas.
Dominique Lévy laikosi savo nuosavos filosofijos dėl meno kūrinio eksponavimo vietos. „Visiškai nebūtina paveikslą kabinti ant erdvios baltos sienos, – sakė ji. - Yra daugybė skirtingų būdų, kur galima būtų eksponuoti meno kūrinius, ir manyčiau, kad mes tiesiog apie tai visiškai nediskutuojame“. Kolekcininkų vietos savo kūriniams eksponuoti pasirinkimas, sako ji, rodo „tiek jų kūrybingumą, tiek ir jų drąsą“.
Ir čia svarbu ne tik estetika. Kartais nuo to, kur apsigyvena jūsų meno kūrinys, priklauso, ar jūs norėsite jį išsilaikyti ar jo atsikratyti.
„Aš visada savo klientui sakau, kai jis nori parduoti savo kūrinį: „O gal iš pradžių pakeiskime jo vietą [ant sienos], o tada nuspręsim?“, - sako D. Lévy.
Šią vasarą P. Marino‘as skelbė atidarysiantis savo nuosavą naują meno centrą Sautamptone, Niujorko valstijoje. Per diskusiją su „Bloomberg“ atstovais, 69-erių metų architektas užsiminė turįs utopinę svajonę: išėjus į pensiją po dvidešimties metų, vis dar sugebėti jam vadovauti“.
D. Lévy išsakė abejonių dėl vis stiprėjančios tendencijos, kai fiziniai asmenys perka meno kūrinius specialiai savo privatiems muziejams. „Man kelia abejonių privatūs fondai, - sakė ji. – Jie arba kuriami, inspiruoti romantiškų ar idealistinių idėjų, siekiant įlieti daugiau spalvų į kasdieninį gyvenimą ir kultūrinį gyvenimą, arba steigti tokį fondą padiktuoja tiesiog egoistinės paskatos. (Ji pridūrė neabejojanti, kad P. Marino‘o fondas gimė iš altruistinių motyvų).
Tiek D. Lévy, tiek P. Marino‘as nusišaipė iš idėjos, esą meno kūrinys turėtų būti įsigyjamas, visų pirma, dėl to, kad jis yra laikomas “svarbiu“. „Įsigykite jį dėl to, kad jis prasmingas, aktualus jums, gražus“, - pažymėjo D. Lévy.
