Kelionių burbulai – ribotas tarptautinių sienų atvėrimas, kai kuriose pasaulio dalyse silpstant koronaviruso plitimui – pradeda formuotis. Europos Sąjungai (ES) birželį atšaukus apribojimus judėjimui bevizio judėjimo Šengeno erdvėje, tarpvalstybinių skrydžių srautai šoktelėjo keturgubai. Singapūras leidžia dalį verslo kelionių iš šešių Kinijos provincijų nuo birželio ir planuoja panašų susitarimą pasiekti su Malaizija. Šiuo metu „Deutsche Lufthansa AG“, „United Airlines Holdings Inc.“, IAG SA ir „American Airlines Group Inc.“ siekia JAV-Europos Sąjungos viruso testavimo programos, kuri leistų atnaujinti ir transatlantines keliones.
Nors panašu, kad vis daugiau turistų sutiktų rizikuoti savo sveikata vardan išsvajotos kelionės, vyriausybių laukia nelengvi sprendimai – net nekalbant apie akivaizdžią riziką, kad laisvesnis sienų kritimas gali padėti koronavirusui plisti. Taip yra dėl to, kad daugelyje šalių tarptautinį turizmą užgožia vidinių kelionių mastas, kaip kad apie Vietnamą rašė mano kolegė Clara Ferreira Marques.
Taip pat ir dėl to, kad šalys sudaro platų įvairiapusį spektrą, nuo šalių, kurių gyventojai išleidžia daugiau pinigų užsienyje nei užsieniečiai, atvykę į tą šalį (pavyzdžiui, Kinija, Kanada ir Jungtinė Karalystė) iki tų, kurioms turizmas yra svarbiausias grynas eksportas, pavyzdžiui, tokios valstybės kaip JAV, Tailandas ir Ispanija.
Kai ekonomikos griūna, o nedarbas sparčiai didėja, toks disbalansas gali tapti svarbiu veiksniu sprendžiant, ką daryti.
Pažvelkim, kaip į pavyzdį, į Naująją Zelandiją ir Australiją. Šios šalys, iki neseniai įvykusio protrūkio Melburne, atrodė daugiau mažiau įveikusios COVID-19 ir ruošiasi formuoti burbulą.
Naujajai Zelandijai toks uždavinys galvos skausmo nekelia. Kaip neseniai savo komentaruose rašė „Bloomberg Analytics“ ekonomistas Jamesas McIntyre‘as, tarptautinis turizmas yra didžiausias šalies eksporto sektorius, siekiantis 8,4 proc. užimtumo, australai sudaro 40 proc. visų atvykėlių.
Australijai tokia matematika daug sudėtingesnė. Priešingai nei Naujoji Zelandija, šalis yra grynoji turizmo importuotoja – antraip tariant, australai išleidžia daugiau pinigų užsienyje nei užsieniečiai jų išleidžia Australijoje. Pernai išlaidos užjūryje viršijo pajamas apie 19 mlrd. Australijos dolerių (14 mlrd. JAV dolerių), arba apie 1 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP). Kuo labiau šios pajamos išliks vietos ekonomikoje ir bus išleidžiamos vietos viešbučiams, restoranams bei turistų lankomoms vietoms, tuo lengviau atsigaus ekonomika bei darbo rinka po istorinio nuosmukio.
Toks komplikuotas paskirstymo poveikis juntamas tiek ekonomikų viduje, tiek tarp jų pačių. Pavyzdžiui, oro linijų sektorius greičiausiai labiausiai pasipelnys iš padažnėjusių tarptautinių kelionių. Šios bendrovės patiria didžiulių išlaidų, susijusių su plataus fiuzelažo orlaiviais su skrydžių įgulomis, kurie ir toliau daugiausia nebus naudojami, kol nebus atnaujinti tolimųjų maršrutų skrydžiai. Bet daugumos šalių oro linijoms – ypač jų tarptautiniams padaliniams – tenka gana nedidelė dalelė užimtumo turizmo sektoriuje, kuris jau dabar yra gerai apsaugotas, kiek tai susiję su atlygiu bei teisėmis į užimtumą.
Jungtinėse Valstijose viešbučiai ir apgyvendinimo sektorius iki koronaviruso smūgio įdarbino beveik keturis kartus daugiau žmonių nei oro linijos, – o įsisukus bei smarkiai plintant užkratui kovo–gegužės mėnesiais, užimtumas smuko 48 proc., aviacijos sektoriuje prarasta daug darbo vietų. Oro linijose profsąjungos atlieka itin svarų vaidmenį, vyriausybės dažnai turi oro uostų ir vežėjų akcijų, dėl to politikai yra labiau linkę įsiklausyti į prašymus dėl paramos.
Singapūras yra grynas turizmo importuotojas ir įdarbina daug daugiau žmonių antžeminių paslaugų sektoriuje nei aviacijoje, bet nenustebkite, jeigu vyriausybinis „Singapore Airlines Ltd.“ bei „Changi“ oro uosto valdymas taps akstinu miestui-valstybei atsiverti jau artimiausiu metu.
Maža to, čia glūdi ir diplomatinis aspektas. Salos-valstybėlės, pavyzdžiui, įsikūrusios Karibuose ir Ramiojo bei Indijos vandenynuose, yra vienos iš labiausiai nuo turizmo priklausančių šalių visoje planetoje, todėl, jeigu sienų karantinas užsitęs daug ilgiau, joms kyla rimta kracho rizika. Svarbiausi atostogautojų šaltiniai, tokios valstybės kaip JAV, Jungtinė Karalystė, Kinija, Japonija, Australija bei Taivanas, – galėtų įgyti didžiulio palankumo, leisdamos savo gyventojams ten lankytis ankstyvuoju etapu.
Tokios nedidelės salos-valstybės sudaro apie penktadalį Jungtinių Tautų narių –valstybių. Kaip matome ne vienoje srityje, nuo banginių medžioklės iki Taivano pripažinimo, pastangos išlaikyti jų palankumą yra populiarus geopolitinių varžybų būdas.
Tokia sudėtinga struktūra galbūt paaiškina gana lėtą pažangą įgyvendinant kelionių burbulus – pasiūlymus paverčiant tikrove. Šiuo metu krizės sugniuždytoms ekonomikoms turistų doleriai, leidžiami šalies viduje, yra labai vertingas šaltinis. Jūsų svajonė ištrūkti atostogų, vasarai traukiantis ir artėjant žiemai, gali kurį laiką likti tik svajone, tol, kol pasibaigs pandemija.
