Vokietija tikrai gali didžiuotis tuo, ko pasiekė per šiuos metus. Ji anksti „ištiesino“ COVID-19 infekcijų plitimo kreivę. O pasitelkusi svaiginančią paskatų ir kitų priemonių įvairovę, į savo ekonomiką įdiegė maždaug 1 trilijoną eurų. Visa tai lėmė, kad produkcija nuo gegužės mėnesio vėl atgijo.
Šiuo metu vyriausybė mano, kad visų metų susitraukimas bus švelnesnis, nei manyta iš pradžių – „tik“ minus 5,8 proc. Iki 2022 m. pradžios ekonomika vėl turėtų atsidurti prieškriziniame lygyje. Šalies ūkio ministras Peteris Altmaieris džiaugiasi V formos atsigavimo kreive.
Vokietijai ypač sėkmingai pavyko išsaugoti darbo vietas. Tai buvo padaryta iš dalies sustabdžius įprastas bankroto taisykles, šitokiu būdu išsaugant daugiau darbdavių. Tuo pat metu vyriausybė pasitelkė šimtmečių senumo politinę priemonę, kad išlaikytų darbuotojus darbe, net jei jie neturi darbo. Šios priemonės nedarbo lygį iki liepos mėnesio išlaikė 4,4 proc., nors Europos Sąjungos vidurkis tuo metu siekė 7,2 proc., o JAV – net 10,2 proc.
Ši pagarsėjusi politinė priemonė vadinama „Kurzarbeit“, pažodžiui – „trumpas darbas“. Iš esmės tai reiškia, kad vyriausybė subsidijuoja įmones, kad šios net ir nedirbdamos išsaugotų darbuotojus. Darbuotojai ir toliau gauna didžiąją dalį įprasto atlyginimo ir yra pasirengę grįžti į darbą, vos tik atsinaujins paklausa.
„Kurzarbeit“ paaiškina, kodėl Vokietija iš 2008–2009 m. recesijos išėjo palyginti nenukentėjusi. Laikoma darbo ir išmokų schemų tarptautiniu „auksiniu standartu“, ši politika buvo mėgdžiojama visoje Europoje ir už jos ribų.
Tačiau nenudirbto darbo subsidijavimas ir de facto nemokumo procedūrų sustabdymas turėjo būti laikinos priemonės. Ir vis dėlto A. Merkel kabinetas neseniai pratęsė abi šias programas. „Kurzarbeit“ buvo pratęstas iki 2021 m. pabaigos.
Daugelis Vokietijos ekonomistų nerimauja, kad šių dviejų politikų kombinacija priveis „zombių kompanijų“ – įmonių, kurios tikrai turėtų bankrutuoti dėl su pandemija nesusijusių problemų, bet kurios dirbtinai palaikomos gyvos. Apskaičiuota, kad net 550 000 firmų šiuo metu gali būti zombėmis, o kitais metais jų skaičius gali išaugti iki 800 000.
Dar gilesnė baimė yra ta, kad zombifikacija galiausiai užkrės net sveikas firmas ir pašalins spaudimą joms restruktūrizuotis. Kaip jau rašiau sausio mėnesį, daugelis ekonomistų dar prieš COVID-19 prognozavo Vokietijos „ekonominio stebuklo“ pabaigą, nebent šalis imtųsi radikalių industrinių, technologinių ir kultūrinių permainų.
Vienas iš susirūpinimą keliančių dalykų – demografiniai rodikliai: šį dešimtmetį Vokietijos „kūdikių bumo“ atstovai pradeda masiškai eiti į pensiją. Kitas dalykas – konkurencingumo praradimas sektoriuose, kurie neatsiejami nuo gamyba paremtos Vokietijos ekonomikos: nuo automobilių iki mašinų.
Trečiasis dalykas – kultūrinis pasipriešinimas pokyčiams, kuris didžiausią Europos ekonomiką išlaiko stebėtinai analoginę vis labiau skaitmenizuotame pasaulyje: duomenų visatoje vokiečiai ir toliau kuria „dalykus“. Vokietija yra ta vieta, kur žmonės vis dar pildo išlaidų ataskaitas dėl nukirstų medžių. Tai šalis, užimanti paskutinę vietą naujoje apklausoje apie internetinį mokymąsi karantino metu: pusė vokiečių tėvų atsakė, kad jų mokykla pamokų internetu nesiūlė. Ir tai ekonomika, kuri ką tik nusirito per 52 pozicijas „skaitmeninių pirmūnų“ analizėje.
Yra vilties, kad COVID-19 paspartins kai kuriuos būtinus pokyčius. Pavyzdžiui, po šio pavasario perėjimo į namų biurus kiek daugiau nei pusė Vokietijos kompanijų vienoje apklausoje pareiškė, kad ketina skirti daugiau dėmesio skaitmeniniam išsilavinimui. Toks atsakymas buvo gautas apklausus žmogiškųjų išteklių vadovus. Kol kas nėra jokių ženklų, kad Vokietijos automobilių gamintojai ir tiekėjai dirbtinio intelekto srityje bent priartėtų prie JAV ar Kinijos, o tai bus reikalinga kuriant savavaldžius ateities automobilius.
A. Merkel vyriausybė nusipelno pagarbos už tai, kad šiais metais visais būdais stengėsi išgelbėti Vokietijos ekonomiką. Tačiau pratęsdama trumpalaikes priemones ilgam laikotarpiui jos dešiniųjų ir kairiųjų koalicija, regis, labiau rūpinasi taikos palaikymu iki kito rudens rinkimų, nei ruošia Vokietiją naujiems iššūkiams.
Tam teks pradėti gerovės ir mokesčių reformas bei seniai lauktą Vokietijos pramonės, paslaugų ir finansų sektorių pertvarką. Kaip pastebėjo amerikiečių kapitalizmo šulas Warrenas Buffettas, tik atslūgus bangai pamatai, kas maudėsi nuogas. Vokietija dar kurį laiką gali taškytis pinigais, tačiau nuo atoslūgio tai neapsaugos.
