Neoficialiomis žiniomis, V. Romanovas ieškinyje tvirtina, kad visi Ūkio banko sunkumai, dėl kurių Lietuvos bankas jį uždarė, centriniam bankui buvo žinomi dar prieš porą metų. Po banko „Snoras“ žlugimo esą su Lietuvos banku buvo suderintas veiksmų planas. Jame numatyta, ką turi padaryti Ūkio bankas, kad išvengtų „Snoro“ likimo. Esą 90 proc. šitų veiksmų Ūkio bankas įvykdė, ir vos jo būklė pagerėjo, Lietuvos bankas jį uždarė.
„Advokatų paklauskite, aš nieko nežinau. Aš nieko nerašiau, tik pasirašiau, advokatas paruošė. Nieko nežinau. Ne verslininkas aš. Aš esu sportininkas. Viso gero, nenoriu nieko aš skaičiuoti ir žinoti“, - LNK žurnalistams sakė V. Romanovas.
Jo ieškinys prieš valstybę ir Lietuvos banką įteiktas Vilniaus apygardos teismui ir sumokėta 50 tūkst. litų žyminio mokesčio. Ieškiniu reikalaujama atšaukti Lietuvos banko sprendimą apriboti Ūkio banko veiklą, paskirti jam laikinąjį administratorių, o po to banko likučius perduoti Šiaulių bankui. Taip pat reikalaujama iš valstybės priteisti dėl šių Lietuvos banko sprendimų V. Romanovo patirtą finansinę žalą. Ieškinyje suma nenurodoma, prašoma, kad teismas apskaičiuotų prarasto V. Romanovo turto vertę.
Diena prieš Ūkio banko žlugimą, V. Romanovo turėtas banko akcijų paketas biržoje buvo vertas maždaug 70 mln. litų. Ekspertai abejoja, ar verslininkas tikrai tokią sumą būtų gavęs, jei būtų bandęs akcijas parduoti. Mat biržoje tokiam akcijų kiekiui pirkėjas, vargu, ar atsirastų. Be to, auditas būtų atskleidęs banko finansines problemas.
