„Lietuvoje buvo iškart pasakyta, kad žinome, ką darome. Tikėtina, kad tam buvo ilgai ruoštasi, ilgai galbūt yra sąlyginis terminas, bet kad buvo ruoštasi, matyti. Iškart buvo deklaruota, kad skaidymą norima baigti per mėnesį, nors netgi norėdami išskaidyti paprastą UAB, į tokį terminą netilptumėte“, – ketvirtadienį ISM Vadybos ir ekonomikos universitete lygindamas „Snoro“ ir „Parex“ restruktūrizavimo istorijas sakė jis.
„Nežinau, ar Lietuvoje pavyks įtilpti į tuos terminus. Kiekvieną dieną galite sulaukti žinutės, kad sprendimas bus rytoj, nors buvo deklaruota, kad sprendimas bus šiandien“, – sakė pranešėjas.
Investuotojų asociacijos valdybos pirmininkas pastebėjo, kad „Snoro“, kaip ir „Parex“, atveju bus siekiama per metus nuo banko perėmimo surasti strateginį investuotoją.
„Tačiau nėra rastas investuotojas nei tam gerajam bankui, kuris vadinasi „Citadele“, nei tai turto valdymo įmonei, kuri vadinasi „Parex“ ir turi krūvą nekilnojamojo turto bei susijusių paskolų“, – pastebi jis.
Tačiau pranešėjas pripažįsta, kad šių bankų perėmimo istorijos yra skirtingos: „Parex“ savininkai patys Latvijos Vyriausybei pasiūlė kontrolinį akcijų paketą už 2 latus (10 Lt), tuo metu „Snoras“ buvo nacionalizuotas Vyriausybės sprendimu, o jo savininkai iki šiol neatvyko į Lietuvą.
„Snoro“ atveju akcininkai niekur neatėjo, šiuo metu jų Lietuvoje nėra, akcijos nacionalizuotos įtarus bankų vadovybę ir akcininkus nusikaltimais. Jeigu Lietuvoje yra įtariamas nusikaltimas, tai Latvijoje daugiau buvo likvidumo problemos, nes pagrindiniai akcininkai pasiliko gana didelius indėlius pačiame „Parex“, – apie skirtumus kalbėjo jis.
Lietuvos ir Latvijos valdžių požiūriai į bankų gelbėjimą taip pat buvo skirtingi.
„Filosofinis valdžių nusiteikimas buvo skirtingas. Lietuvoje aiškiai pasakyta „darysime viską, kad nenukentėtų indėlininkai“, tuo tarpu Latvijoje aukščiausi valdžios pareigūnai deklaravo, kad tai yra saugiausias bankas. Premjeras sakė: „pats padėsiu indėlį, nes nėra saugesnių bankų nei šis“. Taip pat Vyriausybė garantavo už tam tikrus banko įsipareigojimus užsienio ir kitiems kreditoriams“, – pastebi V. Plunksnis.
Anot jo, nekalbama ir apie planus toliau plėtoti „Snoro“ teikiamas paslaugas.
„Apie tokius dalykus, kad šis bankas buvo viena populiariausių vietų sumokėti komunalinius mokesčius, kad tai savo esme yra nerizikingas ir geras verslas, kurį reikėtų plėtoti, kol kas nekalbama. Iš tų intencijų, kurios girdisi, panašu, kad ne apie tai dabar galvojama“, – sakė pranešėjas.
Tačiau Latvijai stabilizuojantbanko padėtį ir išmokant indėlius, kurių didžiausia suma viršijo 4 mlrd. Lt, teko investuoti 300 mln. latų (1,5 mlrd.Lt) nuosavą banko kapitalą. Norėdama įgyvendinti šiuos įsipareigojimus kaimyninė šalis buvo priversta kreiptis į Tarptautinį valiutos fondą, karpyti biudžeto išlaidas.
Taip pat blogajame „Parex“ banke buvo palikti valstybės indėliai, jame paliktos ir sindikuotos užsienio bankų paskolos, bet už jas buvo laidavusi valstybė.
Jis priminė, kad apribojus „Parex“ veiklą buvo leidžiama operuoti didesnėmis sumomis nei dabar yra „Snore“. Šiuo metu gyventojai ir įmonės iš „Snoro“ bankomatų ir banko skyriuose gali išsiimti ne daugiau nei 500 Lt per parą.
„Snoras“ pagal surinktų indėlių skaičių Lietuvoje buvo trečias bankas. Jame yra sukaupta 6 mlrd. Lt indėlių.
Tuo metu paskolų jis buvo išdavęs už 3,6 mlrd. Lt. Vadinasi, pasak V. Plunksnio, indėlininkų lėšos buvo skirtos vertybiniams popieriams pirkti, o dabar viešai skelbiama, kad dingo 1,2 mlrd. Lt vertybinių popierių.
Vyriausybė nacionalizuoti „Snorą“ nusprendė lapkričio 16 dieną.
Trečiadienį Generalinė prokuratūra paskelbė V. Antonovo ir R. Baranausko tarptautinę paiešką. Abu buvę banko vadovai pripažinti įtariamaisiais dėl turto pasisavinimo stambiu mastu, dokumentų klastojimo, R. Baranauskas – ir dėl apgaulingo buhalterinės apskaitos tvarkymo, piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi.
Visi gyventojų ir įmonių indėliai iki 100 tūkst. eurų (345 tūkst. Lt) yra apdrausti ir bus grąžinti, o visi kreditoriai dalinsis tai, kas liks iš banko turto.
