„Prieš keletą metų perskaičiau Ūkio banko (ŪB) tinklapyje pranešimą, kad nuo rytojaus bus atnaujintos palūkanos, todėl nuėjau iki padalinio, padėjau pinigų į sąskaitą ir per elektroninį banką atsidariau indėlį. Taip, kaip tai galėjo padaryti bet kuris pilietis. Kaupiamąjį indėlį padėjau paskutinę dieną, kai ŪB dar taikė dideles palūkanas. Sąlygos išties atrodė įtartinai geros, bet panašias sąlygas iki tol siūlė dauguma bankų: imk didelių palūkanų indelį ir pildyk“, - rašė skaitytojas Robertas (vardas ir pavardė DELFI žinoma).
Jis sako palyginęs kelių bankų pasiūlymus 2010 m. pabaigoje - ŪB kaupiamasis indėlis pasirodė patraukliausiu, nes indėlį buvo galima padėti dešimtmečiams. Tuo metu Šiaulių bankas (ŠB) taip pat siūlė patrauklias palūkanas, tačiau ribojo kaupiamųjų indėlių trukmę.
„Rodos, juokais buvau pasirinkęs padėti indėlį 200 metų, po to persigalvojau ir padėjau trumpesniam laikui, bet net ne 50 metų ir, aišku, dabar gailiuosi. Pasirašiau bankui nepalankią sutartį, bet ką padarysi - įsipareigojimas yra įsipareigojimas. O jei sutartis dabar netinka bankui ir neatitinka rinkos sąlygų, ar tai mano problema? Ar dėl to, kad mano sutarties sąlygos su banku yra labai geros, man dabar jaustis blogai ir sakyti „oi, banke, atsisakau, sąlygų, kad tu nenukentėtum“? Ar bankas man tą patį padarytų, jei sąlygos jam būtų labai geros? Suprantu, kad ŠB tokie indėliai nepatinka ir nėra pelningi, tačiau tai ne priežastis pažeidinėti sutartį“, - konstatuoja pasipiktinęs klientas.
Jis teigė iš ŠB trečiadienį paskelbto pranešimo, kuriame pasisakė banko administracijos vadovas Audrius Žiugžda, supratęs, kad dalis indėlių gali būti grąžinti į blogąjį banką. DELFI skelbė, jog A. Žiugžda teigė, kad „indėlininkų sąraše rasta indėlių, kurie net neatitinka indėlio, kaip konservatyviausios ir mažiausią grąžą duodančios taupymo priemonės, esmės“.
„Pagal Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymą numatyta, kad indėlis yra sutartis tarp banko ir klientų ir nieko nėra apie A.Žiugždos nuomonę, kas yra „indelio esmė“. Jis laido užuominas apie tai, kad dalis indėlių pateko neaiškiais pinigais, bet tai ne indėlių sąlygų, o pinigų plovimo problema. Jei tie patys pinigai eitų į, tarkime, terminuotą indėlį, tada ŠB taip pat atsisakytų visų tokių indėlių? Manau, ŠB savo pranešime į vieną sumalė kelis dalykus ir purvais apdrabstė klientus, bandant juos išgąsdinti bloguoju banku - kad nesiskųstų“, - mano Robertas.
Šiaulių bankas žada tikslinti indėlininkų sąrašus
„Tokių indėlių nėra daug – kyla pagrįstų abejonių dėl mažiau nei 2 proc. indėlių“, - sakė Šiaulių banko Rinkodaros ir komunikacijos departamento direktorė Daiva Grikšienė.
Kiek tokių indėlių yra vienetais ir už kokią sumą, kol kas bankas neskelbia.
„Šiuo metu dar tebevyksta galutinio indėlininkų sąrašo tikslinimas. Tikrinama, ar visiems indėliams pagal Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymo 12 str. buvo taikomas indėlių draudimas, ar indėlių lėšų kilmė atitinka Pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos įstatymą, vertinama, ar indėlių sąlygos yra teisėtos ir gali būti įgyvendinamos. Nagrinėjama, ar indėlio sąlygos neprieštarauja Bankų įstatymui, Civiliniam kodeksui ir kitiems teisės aktams. Jeigu paaiškės, kad indėlis nebuvo draudžiamas, tokius indėlius Šiaulių bankas turės teisę grąžinti į Ūkio banką. Kilus įtarimų dėl neteisėtų indėlių sąlygų, kiekvienu atveju bus svarstoma apie galimybę kreiptis į kompetentingas teisėsaugos institucijas“, - nurodė ji.
Bankas numato, jog perduodamų indėlių sąrašas gali būti dar tikslinamas per ateinančius 5 mėnesius, t.y. iki rugsėjo.
Teisininkai ŪB klientams pataria skaityti sutartį ir įstatymus, kuriais remiantis buvo perimta administruojamo ŪB turto dalis.
„Civiliniame kodekse išskiriamos dvi indėlių rūšys: terminuotas indėlis su pareiga išmokėti indėlį praėjus tam tikram terminui, arba indėlis pagal pirmą pareikalavimą. Bet bankų ar kitų kredito įstaigų veiklą reglamentuojantys įstatymai gali numatyti ir kitokias indėlių rūšis. Nuo to, kokia indėlių rūšis buvo aptarta sutartyje, priklauso ir banko ar kitos kredito įstaigos teisės keisti mokamų palūkanų dydį“, - sako advokatų profesinės bendrijos AVOCAD partneris ir advokatas Egidijus Langys.
Pasak jo, jeigu indėlis išmokamas pagal pareikalavimą, bankas turi teisę vienašališkai keisti palūkanų, mokamų už indėlį, dydį, jeigu šalys sutartyje nesusitarė kitaip.
„Jeigu buvo sudaryta terminuoto indėlio sutartis, tarkime, 10 metų terminui nustatant 10 proc. metines palūkanas, kas nėra draudžiama, bankas palūkanų, mokamų už terminuotą ar kitokį indėlį, dydžio vienašališkai sumažinti neturi teisės, jeigu šalys sutartyje nesusitarė dėl papildomų sąlygų. Nesant papildomų sąlygų ir bankui sumažinus palūkanų dydį mokamą už terminuotą indėlį, asmuo įgyja teisė ginti savo interesus, nes tai būtų akivaizdus sutartinių sąlygų nesilaikymas. Šiuo atveju reikėtų aiškintis kokiomis sąlygomis ŠB perėmė turto dalį iš ŪB“, - mano advokatas.
Tačiau jis primena, kad įstatymai draudžia nustatyti palūkanų dydį pagal indėlininko asmenines, tarnybines ar kitas savybes, nesusijusias su indėlio suma, ir jeigu būtų nustatyti tokie atvejai, ŠB galėtų imtis atitinkamų priemonių ginti savo interesus.
„Todėl pagrįstai A.Žiugžda nurodė, kad bus vertinamas šių indėlių teisėtumas“, - konstatuoja E. Langys.
Pasak jo, nežinant kokiomis sąlygomis buvo perduoti aktyvai ŠB sunku pasakyti, ar galėtų vykti indėlių grąžinimas į blogąjį banką.
„Teoriškai įmanoma, jog ŠB apsidraudė, kad jeigu po ŪB turto dalies perėmimo paaiškėtų, jog kartu buvo perimti ir sandoriai, kurie galimai būtų nuostolingi ŠB tai tuos sandorius būtų galima grąžinti kaip pasyvus į administruojamą banką. Tačiau tai tik teorinė galimybė ir jokių būdu to negalėčiau teigti kaip fakto“, - daro prielaidą E. Langys.
Jis mano, jog A. Žiugždos išsakytas komentaras apie tai, kas yra indėlio esmė, yra jo nuomonė, nes apibrėžimo, kad indėlis yra mažiausią grąžą duodanti taupymo priemonė, nėra.
