Veikiantys asmenys: Arūnas Valinskas, kitaip vadinamas Valiumi. Taisyklingai lietuviškai kalbantis šoumenas ir biznierius, turintis Margaritoje nekilnojamo turto - nemažus apartamentus bei šiek tiek žemės. Žilvinas Žvagulis. Stilingai galvą kratantis vidurinės kartos dainininkas, visas santaupas išleidęs nenumatytam pirkiniui (barui) ir dabar su žmona Irena gyvenantis "suspaudę šiknas". Rytis Žvagulis. Liesas aštuoniolikmetis, po tėvų skyrybų užaugęs ir mokyklą baigęs Anglijoje. Ąžuolas Žvagulis. Liesas dvidešimtmetis. Taip pat užaugęs Anglijoje. Vaikinus atskirti galima pagal barzdelę - kažkuris vienas ją turi.
2006 m., sausio mėnuo. Idiliškos šeimos atostogos: tėtis Žilvinas, jo žmona Irena Starošaitė, sūnus Vakaris ir du sūnūs iš pirmosios santuokos Ąžuolas su Ryčiu drybso Margaritos salos paplūdimyje. Na, ne visai idiliškai drybso, nes šeimos galva, gulėdamas pliaže ant gulto, pradėjo seniai brandintą kalbą apie vaikų ateitį, t.y. mokslus.
Ąžuolas: Tėtis klausė, ką norim veikti, kokioj kolegijoj mokysimės. Dar rudenį ragino išsirinkti ir atsivežti popierius, kad per atostogas galėtume aptarti. Bet mes su broliu nenorėjom kolegijos, todėl jokių popierių neatsivežėm ir tėčiui pasakėm, kad daugiau nesimokysim. Mums nelabai ir sekėsi mokykloje - gi kai neturi noro, tai ir nesiseka.
Rytis: Šiaip nei man, nei Ąžuolui nepatiko studijuoti. Abu nuo nuo 14-kos metų dirbom restorane ir svajojom, kai sueis 18-lika, pereiti į tikrą barą su alkoholiniais gėrimais. Kai dirbau restorane, prižiūrėjau klientų mašinas, Ąžuolas plovė indus. Būdamas 15-kos tapau šaltų užkandžių ir salotų šefu, o brolis - padavėju.
Baigę mokyklą Lydso mieste iškart nuėjom dirbti į barą. Kaip mums ten patiko! Daug žmonių, muzika, vyksta bendravimas, o restorane per tylu.
-Visą laiką nuo 14-likos metų savo ateitį matėt bare?! Ąžuolas anksčiau dar galvojo apie dizainą, aš fizioterapeutu norėjau būti. Bet įsidarbinome bare, ir tie norai išdulkėjo. Bare daug linksmiau. Tėtis žadėjo apmokėti bet kokias studijas, bet nenorėjome. Jei mus įkištų į kolegiją, nesistengtume. Poną Žilviną toks tiesus neigiamas vaikų atsakymas baisiausiai nuvylė, bet iš vėžių neišmušė. Mat kaip tik prieš tai, smagiai vakarodami su ponu Valiumi, buvo sumąstę beprotišką, ne vandeniu laistytą idėją: šitoje saloje įkurti lietuvišką barą. Ir štai, prieš nosis - pirmi du darbuotojai. Ar norės jie palikti prabangų gyvenimą Anglijoje, mylimą mamą, patėvį, mažąją sesutę Angeliną ir persikelti į šį pusiau laukinį kraštą?
Ąžuolas: Tėčiui nieko konkrečiai neatsakėm, reikėjo su mama pasitarti. Bet jau po 6 mėnesių, išsilaikę Lietuvoje vairavimo teises, rankose turėjome bilietus į Margaritą. Buvome nusiteikę pradėti biznį, susikrovę visus daiktus. Skridome kartu su tėčiu, nes reikėjo išsirinkti barą ir sutvarkyti nuomos dokumentus.
- Ar taip viską įsivaizdavote?
- O ne, manėm, kad tai bus mažiukas bariukas, kuriame dirbsime dviese su broliu, o dabar jau turime 20 darbuotojų.
- Nebuvo šoko atvykus?
- Buvo, ir didžiulis. Labiausiai sukrėtė kultūra, žmonės. Mus čia apvogė, siūlė narkotikus. Buvome vieni, ispaniškai nekalbėjome, nieko nesupratome, dėl to ir ištiko šokas.
2006, birželis
Rytis:"Šiek tiek pagyvenome Valinsko bute, paskui išsinuomavome apartamentus ir pradėjome rinktis barus. Iš trijų pasiūlytų tiko tik vienas - būtent šis. Didžiausias, gražiausias, geriausioje Playa Agua vietoje. Jis turėjo ir daugiausiai problemų, bet vis tiek apsistojome ties juo. Tėtis nusiuntė Valinskui baro nuotraukų ir gavo jo pritarimą - išsinuomoti keleriems metams, kol paaiškės, kaip einasi biznis. Vos išsirinkome, tėtis išvyko į Lietuvą tvarkyti dokumentų, vėliau ten atskrido ir baro savininkas italas.
Žilvinas Žvagulis: "Ir tada tas italas pastatė mus prieš faktą - barą galįs tik parduoti, ne nuomoti. Valius kaip visada - tai gerai, tai perkam! Aš sakau - palauk, o tu manęs paklausei? Man akys ant kaktos iššoko. Ir štai neplanuotos 250 000 dolerių išlaidos. Mes abu su Irena dabar užpakalius suspaudę vaikštom."
Kol vyko baro nuomavimas, netikėtai virtęs pirkimu, Žvagulio vaikai saloje gyveno vieni ir, kad nebūtų nuobodu, lietuvių turistams dirbo gidais. Pasitikdavo atskridusius, pasakodavo apie Margaritą.
2006, liepa
Ponas Valius paruošia pirmą siuntą į jam nematytą, bet jau nupirktą ir gausiai ne vandeniu aplaistytą barą: šaldytuvus bei virtuvės įrangą. Jūriniuose konteineriuose šaldytuvai keliaus dvigubai ilgiau nei planuota. Ir apskritai, šitoje saloje viskas vyks dvigubai ilgiau nei planuota. O kad brangi muzikos aparatūra nuo sūraus vandens surūdys jau po dviejų savaičių, tai išvis buvo nelaukta.
2006 rugsėjis. Iš Žvagulio atsiminimų
"Čia, Margaritos saloje, vasarą buvo palikti mano sūnūs, kad išmoktų kalbą. Iš visko, ką atvykęs pamačiau, supratau, kad jiems sekėsi neblogai: vienas vis dar nieko nesupranta, kitas moka paklausti, kiek tėvui reikia užmokėti pinigų restorane. Tačiau mums einant gatve visos „sinjoritos“ paslaptingai šypsosi ir jiems moja... Tenka atidirbinėti pravaikštas – laksto „bachūriukai“ ant blakstienų, pamatė pirmą kartą, ką reiškia dirbti su tėvu..."
Savaime aišku, jog tėvo neprižiūrimi vaikai daugiau laiko praleisdavo paplūdimyje nei bare. Ąžuolas nusipirko banglentę ir visai neblogai ją įvaldė. Deja, atvykus tėčiui, laisvalaikio sutrumpėjo iki minimumo. Buvo surastas net ispanų kalbos mokytojas. "Dabar visai nebeturiu laiko banglentei - tenka padavėjus prižiūrėti, dėžes tampyti, po parduotuves važinėti..."
Baro atidarymo reikalai klostėsi taip lėtai, kaip įmanoma, varydami dainininką į juodžiausią neviltį - liūdnomis akimirkomis jis skambindavo draugui Valiui, likusiam Lietuvoje, ir skųsdavosi neteisinga pasaulio santvarka. "Jei būčiau laiku atidaręs barą, būčiau nusiskutęs plikai. Taip su Valiumi tarėmės. Bet grįžau garbanotas kaip visada... Net su barzda".
2006 spalis
Rytis: "Klaiki diena, labai išsigandau. Mane sustabdė policijos mašina. Išlipo policininkai, visi su uniformom, ginklais ir pasakė - patikrinimas, kažkuo mane įtaria. Liepė važiuoti su jais. Nuvežė į tokią blogą vietą, paėmė pinigus, raktus, mobilųjį telefoną. Paskui supratau, kad tai buvo apsimetėliai, banditai. Dabar juos jau pagavo tikroji policija, bet mano daiktai taip ir neatsirado".
Ąžuolas: "Tikrindama, kur mes dirbam, kaip gyvenam, aplankė mama su patėviu ir mažąja sesute. Iš pradžių viešbučiai, šiukšlynai, šunys pliažuose mamą stipriai išgąsdino, bet paskui apsiprato. Jai net patiko."
2006 gruodis
Arūnas Valinskas: "Viskas strigo dėl įvairiausių priežasčių. Pavyzdžiui, stogo dengimas užtruko, nes artėjant Prezidento rinkimams žalieji ėmė protestuoti prieš palmių lapų naudojimą stogams".
Ąžuolas: "Galiausiai sutarėme dėl stogo ir pasirašėme griežtą kontraktą. Deja, jis mūsų neišgelbėjo. Darbininkas, per dvigubai ilgesnį nei buvo tartasi laiką, suklojęs pusę ploto pareiškė, kad... jau viskas. Kad pusė stogo ir yra visas stogas, dėl kurio tarėmės kontrakte! Čia reikia arba juoktis, arba verkti, tai mes pasijuokėm..."
Baro atidarymas vėlavo 3 mėnesius - visai nedaug, žinant vietos gyventojų "darbštumą" bei pomėgį viską atidėti rytdienai. Ant klubo sienos ta proga buvo išpieštas didelis šūkis: "LABAS šiandien, ne rytoj". Atidaryme dalyvavo 600 žmonių ir kaip pridera, spauda bei radijo atstovai. Ponų savininkų šią džiugią dieną nebuvo - jie su šeimomis ruošėsi atskristi mėnesiu vėliau.
2007 sausis
Nors atvykę savininkai gerais žodžiais vaikų ir darbuotojų nelepino, jaunuolių jų rėkimas neišgąsdino. Rytis su Ąžuolu tėvo akivaizdoje sukosi kaip vijurkai.
Rytis: "Keliuosi 8 valandą, 9 jau būnu darbe. 3 kilometrus einu pėsčias. Dabar mašinos neturim, nes nuolat gesdavo, niekas nemokėjo taisyti, tik pinigus kišom, o vis tiek nevažiavo. Pataiso - kitą dieną ta pati detalė sulūžta. Nuveži ten pat, paima dar daugiau pinigų, kitą dieną vėl tas pats. Pasaka be galo. Taigi ryte atėjęs sutvarkau barą, paruošiu atidarymui.
Apie pietus su broliu važiuojam pirkti alkoholio ar produktų. 5 valandą vakaro lūžtu iki kokių devynių - o paskui jau laukia diskoteka ir darbas iki 4 ryto. Vietinius barmenus nuolat reikia kontroliuoti. Mes juos ištreniravom - kad su rankom ledukų į gėrimus nedėtų, kad ačiū, prašom pasakytų... Pats irgi gaminu kokteilius, pilstau alų, nešioju... Pirmas darbo mėnuo, tad kartais paromis nemiegame. Laisvalaikį leidžiu prie baseino. Svarbiausia man - pagulėti. Bet ta laimė retai ištinka.
Ąžuolas: "Ilgiausiai miegu 5 val, bet taip būna retai. Dažniausiai - 2-3 val."
- Sveikata nesubyrėjo?
Ne dar. Žiūrim, kiek ištempsim."
Ažuolas Žvagulis, 21 m.: "Čia geriausia gyvenime kolegija"
- Kokie įvykiai tavo gyvenime buvo svarbiausi?
- Išvažiavimas į Angliją ir šeimos problemos (Žilvino Žvagulio ir jo pirmos žmonos Regvitos skyrybos, aut. past.). Kai tėvai išsiskyrė, su tėčiu teko bendrauti telefonu. Paskui su mama (man buvo 10, broliui 9 metai) išvažiavome į Angliją. Pasirinkimo nebuvo. Ten laukė geresnis gyvenimas.
- O dabar esi patenkintas?
- Taip. Kiek žmonių tokį šansą norėtų gauti gyvenime? Juk gali pakeliauti, oras visada geras, darbas pajūryje.
- Nepalikai Anglijoje merginos?
- Anglijoje nėra merginų. Ten yra storos merginos. Jei pamatai gražią, reiškia, ji ne iš Anglijos. O čia gyvenančios yra prisižiūrėjusios muilo operų, joms patinka problemos. Kas dieną dramos. Vienas žodis ne taip, stiklinės dūžta. Labai karštos.
- Nė karto nesigailėjai čia atvykęs?
- Ne. Nors miego ir trūksta... Aišku, pasiilgstu mamos, patėvio, sesutės, šeimos draugų, bet pačių vietų, kuriose gyvenau - ne. Trūksta ir draugų, bet jei jie ir atvažiuotų, nebūtų laiko su jais draugauti.
- Kaip įsivaizduoji savo ateitį po 5 metų?
- Čia tai tikrai nepraleisiu viso gyvenimo. Judėsiu kur nors toliau. Gal kur kitur barą atidarinėsiu.
Rytis Žvagulis, 19 m.: "Ar futbolą žaisti, ar bare dirbti - vienodai patinka"
- Girdėjau gandų apie jūsų su broliu audringą paauglystę... Nebuvote labai geri vaikučiai?
- Nu kaip. Visko būdavo... Bet nieko labai rimto. Jokios policijos, ne... Mane domino su draugais išeiti, linksmai laiką praleisti, išgerti. Mamai, tėčiui, nelabai patiko... O kai pradėjom dirbti, atsirado daugiau pinigų, daugiau ir laisvės...
- Daugiau pinigų, tai kiek?
- Pradėjom nuo 15 svarų per dieną, paskui alga augo. Bet mes niekada nenorėjom dirbti svetimiems, geriau su savais, kaip dabar su tėčiu, su Arūnu.
- Bet čia gauni mažiau pinigų nei Lydse?
- Taip. Bet nesvarbu. Vis tiek algos nėra laiko išleisti. Kiek mes padarysim, tiek gausim.
- Kaip jums, tokiems jauniems, biznį patikėjo?
- Tėvas rizikavo, galiu pasakyti, ir jis tą žinojo.
- Kas čia sunkiausia?
- Bendrauti su žmonėmis. Vietiniai angliškai nekalba, o mes tik dabar pradėjome suprasti ispaniškai. Sunku buvo rasti darbuotojų. Dirba apie 20, vien apsauginių vakarais 7 - ant kiekvieno kampo, kad būtų saugu. Jokių muštynių, jokių narkotikų. Apsauginiai pažįsta narkomanus ir jų neįleidžia. Prostitucija tai klesti - to biznio čia negali sustabdyti, tokia jau šalis. Nieko negalim padaryti - paskui jos mums daug problemų sukeltų. O kol kas didelių problemų neturime. Gerai sutariam ir su armija, jie į barą mūsų prašymu net be šautuvų eina. Ateina, išgeria - čia visus reikia pagirdyti arba pinigais pamaloninti.
- Kaip įsivaizduoji ateitį?
- Noriu įsukti šitą barą, paskui "Labas" atidaryti kitopje šalyje, gal Europoje.
- Kur svajoji gyventi?
- Taip išėjo, jog kas 10 metų važiuoju vis į kitą šalį. Europoje negalėčiau pasilikti, man ten per šalta. Noriu gyventi karštuose kraštuose, gal net mažesnėje saloje.
- O čia gyveni linksmai ar sunkiai?
- Linksmai, nes man patinka darbas. Ar futbolą žaisti ar bare dirbti - tas pats, man patinka. Atsikeliu ir džiaugiuosi, kad eisiu į darbą.
- Suaugus tavo santykiai su tėvu tapo geresni nei vaikystėje?
- Taip, dabar daugiau esame kaip draugai, ne kaip vaikas su tėvu. Ir pabaliavojam kartu. Jei ne darbas, santykiai dar geresni būtų.
Žilvinas Žvagulis, dainininkas:"Žiauriai norėjau, kad jie mokytųsi"
Taigi, gulim mes ant gultų ir aš sakau: " tai papasakokit, vaikučiai, kur norint mokintis, ir tada mes gražiai viską nuspręsim. Ar atsivežėt išsirinktų koledžų dokumentus, kaip buvau prašęs rugsėjo mėnesį?"
Turbūt, ko pats nepadarai gyvenime, nori, kad tavo vaikai padarytų. Žiauriai norėjau, kad jie mokintųsi. Nes man labai keista - jeigu žmogus neužsiims muzika, tai kuo jis užsiims? Kažkuo gi turi užsiimti. Reiškia, reikia baigti mokslus. Nes muzika yra toks dalykas: arba turi kažką iš kažkur duota, arba ne.
- Tai jie neturi gabumų muzikai?
- Aš galvoju, kad nepasirūpinau tuo, kad turėtų. Bet dabar rūpinuosi, kad ir mažasis nieko neturėtų - geriau lai kažką rimto veikia, užtenka abiejų tėvų tokių...durnų. O su Ryčiu ir Ąžuolu kaip gavosi, taip gavosi. Jei nesimoko, tai bent lai šeimos verslą žiūri. Norėjo baro - dabar jį turi.
- Nebijojai tokiems jauniems biznį patikėti? Juk tiek pinigų įkišta...
- Kas čia baisaus, aš pats nuo 16 metų dirbdavau! Mano mama tarybiniais laikais dirbo konfiskuotų prekių sandėlyje, o mane vasaromis ne pats save, o į konservų sandėlį išsiųsdavo, kad sunkiai, ne lengvai dirbčiau. Kai norėdavau su jų mama į pasimatymą nueiti, turėdavau vagoną cemento iškrauti.
-Tėvai neduodavo pinigų kinui?
- Tėvai duodavo pinigų! Daug duodavo, bet aš daug ir išleisdavau. Audringa jaunystė. Tai dabar noriu, kad mano vaikai pajustų, kaip sunkiai gyvenime uždirbami pinigai. Bet vaikai yra vaikai...
- O čia jie sunkiai dirba?
- Galvoju, nelengvai. Ypač, kai mes esame. Kaip bus po 3 savaičių, nežinau.
- Kokias klaidas atvykęs radai?
- Oi... Parodyčiau knygą, nukristum. 4 lapai, pilni klaidų. Pavyzdžiui - bare stovi buteliai be kamštelių. Europiečiai iš tokių jau negertų. Kur pažiūriu, ten matau aplaidumą. Absoliučiai viskas dzin. Elektra čia pigi, tai visur dega. Taupumo - nulis. Bet gi negyvens čia amžinai, atvyks į Europą, bus pratę prie betvarkės. Paplūdimyje šiukšlynas. Man taip netinka. Prie mūsų per savaitę pasitaisė reikalai. Dabar bus kitas etapas - siųsime KGB, kad tikrintų. Tą ir darysim. Žmonės, kurie atvyks, stebės, kaip einasi darbai bare, ir mums pranešinės. Vaikai gauna procentus, jie čia kaip savininkai, ir aš pasakiau: iš jų procentų bus apmokami tų žmonių bilietai. Tikiuosi, kad galvos, jog tėvas su Valinsku nejuokauja.
- Pats jaunystėj norėtum tokio darbo?
- Svajonė būtų mano gyvenimo. Svajonė! Aš gi 1982 metais pradėjau dainuoti, o 1987 jau buvau pirmas atlikėjas, su šou programa išvažiavęs į Lenkiją. Visą pasaulį su šou programa apkeliavau, man Lietuvoje buvo ankšta. Turėjau du barus Arabų Emyratuose, vienu metu ten dirbdavo 200 šokėjų ir dainininkų, 15 viešbučių aptarnaudavom. Lietuvoj irgi barą turėjau, bet atsibodo vagiančius barmenus gaudyti, ir uždariau.
- Kokią matai šio baro ateitį? Ar parduosit naujiesiems rusams, ar toliau plėsit?
- Viskas nuo vaikų priklauso. Kaip jie norės, taip ir bus. Aš pats to biznio tai nenoriu.
- Betgi ką tik sakei, jog tai būtų gyvenimo svajonė?
- Aš kitaip dirbčiau nei Rytis su Ąžuolu, gal mane kitaip tėvai išauklėjo. Aš nepakenčiu netvaros, esu pedantas, o netvarka mane erzina. Apie vietinės grupės koncertą bare "Labas":
"Aš kojomis sugročiau, ką jie vakar su gitara grojo. Atvežčiau kokius "Pelenus", tai visi pamatytų..."
Tikrasis gyvenimas "Labas" bare užverda 1 valandą nakties, kai ima rinktis vietinis jaunimėlis, simpatiškos ir nelabai prostitutės, riestašikniai gėjai; su pigiaisiais vietiniais taksi, primenančiais surūdijusias konservų skardines, privažiuoja lietuvių turistų, svajojančių nusifotografuoti su Valinsku...
Paplūdymyje susirenka pulkelis benamių šunų, kurie draugiškai laižo rankas šokantiems smėlyje salsą ar ant jūros kranto gurkšnojantiems kokteilį su romu, kainuojantį maždaug 5 lt.
Lotynų Amerika nemiega naktį. Gal todėl ir dieną nelabai nori dirbti...
