- Spalio 19-jąją - Jūsų 60-mečio jubiliejus. Laiko dar niekas nenugalėjo. Ką Jums reiškia ši sukaktis?
- Baisu. Neseniai ryte per televizorių sužinojau, kad pagal rytiečius 60-metis yra pats svarbiausias jubiliejus. Taip baigiasi vienas žmogaus gyvenimo ciklas. Tai jį švęsiu smarkiai, nes kito ciklo nebus. Mintys ne pačios džiugiausios ir asocijuojasi ne tik su šampano purslais. Susikviesiu tikrus bičiulius ne tik dėl to, kad pabūtume kartu, bet tam, kad padėkočiau už tai, jog jie šitą gyvenimo atkarpą buvo su manimi. Mintys nebėra tokios džiugios kaip anksčiau. Jau eini į pakalnę, kurioje nežinai, ką rasi.
- Turite vertingų apdovanojimų – Jono Basanavičiaus premija, Gedimino V laipsnio ordinas, tūkstančiai išauklėtų studentų, Jūsų televizijos ir radijo laidų gerbėjai. Koks įvertinimas Jums pats svarbiausias?
- J.Basanavičiaus premija man buvo ypatinga. Tai buvo įvertinimas už mano etninės kultūros puoselėjimą. Tuo metu aš dirbau su Vilniaus universiteto folkloro ansambliu „Ratilio“, kuriam negailėjau nei širdies, nei jėgų. Tai buvo mano meilė, džiaugsmas, išraiška, kuriai skyriau visą savo laiką. Tradicinė kultūra yra ryškiausias mano gyvenimo prisiminimas.
- O ar pati nenorite savo pašėlusio tempo gyvenimo ateities susieti su kaimo ramybe?
- Ne, niekada. Tylioje kaimo ramybėje aš tikriausiai numirčiau. Romantiškai vakare sėdėti po obelimi negalėčiau. Aš nesu sodietė, nors mano visa giminė yra iš kaimo – Raseinių rajono žemaičių dūnininkai. Aš iš giminės paveldėjau du gerus organus – gerai pakabintą liežuvį ir plačią širdį. Man reikia pasiutimo, kunkuliuojančio katilo, koncertų, žmonių, matyti tai, kas vyksta aplinkui.
- Ar televizija yra visų jaunų talentų, siekiančių pripažinimo, panacėja?
- Reikia pripažinti, kad taip. Tai galinga mašina, kuri puikiai tinka dabartiniam tingiam žmogui. Tokiam, kuris žino vieną žodį: „google“. Paspaudi mygtuką ir tau kompiuteris išmeta dainuojančių, šokančių, grojančių vaizdų. Tačiau kita, didesnė problema, kad žmonės nebemoka bendrauti. Jie vargsta kalbėdami tiesiogiai, bijo žiūrėti į akis, reikšti emocijas – „pasigooglino“, susirašė SMS-ais, pasiskambino, parašė komentarą ir viskas.
- Ar nesulaukiate ironijos iš akademinės aplinkos dėl savo populiarios, visai visuomenei prieinamos veiklos?
- Lietuvis niekada nepakęs matomo žmogaus. Jis geriau kur nors tūnos ir galvos, kodėl yra nematomas. Aš pati niekur specialiai nesiveržiu. Per televiziją, radiją transliuojamos mano laidos, jų kartojimai, anonsai. Kadangi turiu gerai pakabintą liežuvį, mane dažnai kviečia į įvairias televizijos laidas, renginius. Tai nėra tik didelis džiaugsmas, bet ir įsipareigojimas. Jeigu jau kur padauginsiu – tai Jūs man parašykit. Tikrai, dabar esu taip visur įsisukusi, kad baisu net šaldytuvą įsijungti – gal aš ir iš ten kalbėsiu. Aš tikrai tuo nesipuikuoju – toks mano darbas.
- Tiek daug veiklos: radijas, televizija, akademija, festivaliai, politika, visuomeninė veikla, straipsniai. Kaip Jums pavyksta neišsibarstyti? Kas Jums svarbiausia?
- Man svarbiausia – parodyti Lietuvos žmogų. Parodyti ir pristatyti kažkur kertelėje tylintį talentingą ir įdomų herojų, gražų ir kuklų jo gyvenimą. Tik dėl to aš esu televizijoje.
- Todėl, kai prireikė rinktis – politika ar televizija, atsisakėte veiklos Vilniaus miesto taryboje?
- Kas yra politika? Čia tu nesi vienas, tu nesi savimi, tu esi kažkieno įrankis, įkaitas. Tu vienas čia nieko negali padaryti – turi stoti į partiją, jungtis į koaliciją, turi ieškoti bendraminčių. O jei tų bendraminčių interesai tik savanaudiški – leistis į sau nepriimtinus kompromisus. Stebiuosi, kad reikia užjausti ir palaikyti kadenciją baigusius ir vėl neišrinktus parlamentarus. Vadinasi, buvai nieko vertas. Jei darbo netenka kitos profesijos atstovas, jo neremia Lietuvos piliečiai. Nejau mes tokie žiopli, kad išsirinkę netinkamus savo atstovus, paskui nebemokame jų atšaukti? Mes ne vieni tokie pasaulyje. Politikai pamiršo žodį „misija“ ir savo pareigą – tarnauti žmonėms. Noriu tikėti, kad bus kitaip.
- LTV naujojo sezono anonse skambėjo Jūsų frazė apie tai, kaip mylite Lietuvą tyliai.
- Tylus patriotizmas yra pats gražiausias dalykas. Kai pamatau šviesius kaimo žmonių veidus, mane apima sentimentalumo priepuolis. Pastatė žmogus kaime tiltelį dėl to, kad šlubuojančiai senutei praeiti būtų greičiau ir lengviau. Prieš kamerą papasakojo man. O kalbėdamas susikuklino: „Gal aš čia apie save per daug?“.
- Esate aktyvi ir optimistiška moteris. Kaip Jums pavyksta aktyviai gyventi ir džiaugtis gyvenimu?
- Todėl, kad aš visko noriu: keliauti, važinėti, pažinti, nuolat kažkuo stebėtis. Prieš Sostinės dienas pas mane atėjo dvi jaunos gražios merginos ir pasiūlė surengti „tribal fusion“ (pilvo šokis su gatvės stiliaus šokio elementais) šokių fiestą. Tikrai nežinojau, kas tai yra, bet nepanorau prisipažinti neišmanėle. Sutikau pabandyti. Man patiko, kaip tos dailios merginos per šventę kratė klubus. Gražu.
- Kodėl Lietuvoje tiek daug depresuojančių žmonių, savižudžių?
- Tai lengviausia silpnųjų išeitis. Lietuvoje krinka bendruomenė. Žinau tai iš studentų. Daugelis baidosi savo studijų darbams pakalbinti gyvą profesorių, kultūros legendą. Kai iš jų išgirstu žodį „google“, siuntu. Internetas tik informacija, o reikia atšildyti širdis. Daugelis vaikų nežino, kas yra šventi šeimyniniai pietūs. Jie su tėvais valgo picerijoje.
- Esate stipri moteris, kuri dar ir pagrasina nevykėliams vyrams. Ar jie Jūsų nebijo?
- Bijo? Tai koks jis vyras! Jei atsiras toks, kuris nebijo – išteku iš karto.
- O ar nebaisu dėl savo – vienišės – ateities?
- Baisu. Esu pragmatiška realistė ir nesvaigstu nepamatuotomis iliuzijomis. Apsilankiau visuose senelių namuose. Ateitis – liūdna, bet Dievas – įstabus režisierius.
- Kaip Jūsų nesugadino sovietmetis?
- Gal tai buvo Dievo planas? Aš manau, kad daugelį vyresniojo amžiaus žmonių varžo baimė atrodyti tikrais. Na ir kas, kad apkūnūs, kad truputėlį šlubčiojam, kad rankos dreba, bet mes vis tiek norime gyventi, mes tokie esame, tai natūralu. Jie liūdi užsidarę ir neturi, ką veikti! Pasižiūrėkite į pagyvenusius užsienio turistus: jie juda, eina, keliauja, fotografuoja, skanauja, mėgaujasi gyvenimu. Ir mūsiškiams prieinamos knygos, nemokamos parodos, kiti renginiai. Kadaise užsienio kelionėje susipažinau su pensininkais, kurie kasmet susitaupo pinigų netolimai kelionei – tai į Lenkiją, tai į Panemunės pilis Lietuvoje.
- Kaip įveikiate nuovargį – juk esate labai aktyviai dirbantis žmogus?
- Mano namai – mano tvirtovė. Geriausias poilsis – miegas. Niekada neįsileisiu atsitiktinai priklydusių svečių.
- Kai tapote tokia populiari, tai žiniasklaida prisiminė ne tik Jūsų nuopelnus, bet ir komunalines skolas, aistrą azartiniams žaidimams.
- Tapęs populiariu esi stebimas visais kampais. Kažkodėl anksčiau niekas neaptarinėjo mano koncertų, kultūrinių iniciatyvų. Dabar įdomiau, ką aš valgau ir geriu. Taip yra. Daugelis mano kolegų iš akademinio pasaulio to vengia ir linkę likti šešėlyje. Gaila, nes taip nepažįstame daug vertingų žmonių. Dabar tik Bunkė ir Bunkė. Talentingieji guodžiasi, kad jų tikslams trūksta pinigų. Tačiau labai norint įgyvendinti savo svarbiausią idėją, galima daug valandų prastovėti prie tualeto ir pradainuoti: „Vietų nėra“.
