Parduotuvėje „Jūratės akmenėliai“ dvi dešimtys skirtingo amžiaus ir profesijų kauniečių susibūrė susiverti karolių ir apyrankių. Ši moteriška popietė turėjo dar vieną tikslą: artimiau susipažinti su vasario mėnesį 65-ąjį gimtadienį švęsiančia ponia Jūrate. Labiausiai tokios pažinties troško pati J.Kazickaitė.
– Kiekvieną kartą atvykusi į Lietuvą jūs aplankote savo parduotuves ir noriai šnekučiuojatės su visai nepažįstamais žmonėmis. Ar tiesa, kad Lietuvoje jaučiatės vieniša ir ieškote draugų?
– Aš noriu pažinti kuo daugiau moterų, suprasti, kaip jos gyvena, kokie jų pomėgiai ir interesai, kokios problemos jų gyvenime. Kai grįžtu į Ameriką, pažįstami manęs klausia: „Kokios Lietuvoje moterys? Ar jos karjeristės?“ Sunku atsakyti į tokius klausimus, kai esi bendravusi vos su keliomis lietuvėmis. Todėl noriu pažinti kuo įvairesnių profesijų, amžiaus moterų. Savo parduotuvėse rengiu vakarėlius, kurių metu bandau sukurti lyg ir tokį neoficialų klubą.
– O vyrų į tą klubą griežtai neįsileidžiate?
– Gal ir neblogai būtų, bet mes renkamės verti karoliukų... O tai juk tokia moteriška sritis. Vyrai į mano parduotuvę užklysta retai – nebent jauni berniukai. Tačiau, jeigu jie kalba, nori bendrauti – neatstumiu nė vieno.
– Koks jūsų įspūdis apie lietuves moteris?
– Lietuvės labai elegantiškos. Jų spintose – dailūs ir madingi sijonai, kostiumėliai, marškinukai. Mano nuomone, lietuvės kultūringesnės, labiau išsimokslinusios nei moterys Amerikoje. Ir labiau užsiėmusios: jos rūpinasi namais, augina vaikus, dirba. Jos, mano nuomone, ypač talentingos ir stiprios, nes tiek aprėpti reikia daug jėgų. Amerikoje moterys labai ambicingos, visomis jėgomis siekia užsibrėžto tikslo. Joms svarbi karjera. Mano pažįstamos amerikietės pamišusios dėl jaunystės kulto – trokšta būti lieknos, be raukšlių.
– Ar per karoliukų vėrimo popietes mūsiškės ponios jums pateikė kokių siurprizų?
– Įsivaizduojate, ką tik per kelias valandas susipažinau su keliomis filologėmis, o anksčiau net nežinojau, koks tai darbas (juokiasi). Ir gavau dovanų narcizų puokštę. Labai pavasarišką.
– Kaune pas jus atėjo dvidešimt moterų. Ne per daug bičiulių vienu metu?
– Norėjau, kad jų būtų atėję daugiau. Atėjusiųjų jau nepaleisiu (juokiasi). Turiu daug idėjų ir noriu jomis pasidalyti su šiomis moterimis. Manau, kad būtų puiku drąsiai ir atvirai diskutuoti apie įvairias aktualias problemas Lietuvoje.
– Tapti garsios ir turtingos šeimos draugu – daugeliui prestižo reikalas. Nebijote, kad jūsų draugija kažkam bus reikalinga vien dėl jūsų pavardės?
– Galbūt dėl to lietuvės man ir atrodo truputį nedrąsios, kad prisibijo manęs, nes, jų akimis, esu ta, kuriai viskas taip gerai – aš turtinga, žinoma, gyvenu Amerikoje. Galbūt mąsto, kad aš neturiu žalio supratimo apie žmonių kasdienį gyvenimą, visada gyvenau be rūpesčių ir nežinau, kas yra nelaimės. Taip manantieji labai klysta. Gyvenimas pateikia daug staigmenų, kartais – gana skaudžių ir visiškai nepaiso, ar esi turtinga, ar vargšė. Bet aš nesu cinikė. Patikėk, visada geriau būti atvirai ir draugiškai. Tokie dalykai sugrįžta. O galvoti, kad aplink – vien naudos siekiantys savanaudžiai... Tam aš neturiu nei noro, nei energijos. Aš tikiu žmonėmis.
– Prieš pastarąjį apsilankymą Lietuvoje viešėjote pernai lapkritį. Kiek draugų suradote tada?
– Vieną draugę. Draugu tapti gali ne kiekvienas. Man svarbu ne kiekybė, o kokybė. Todėl draugų turiu vos kelis. Geriausieji – mano vyras bei draugė iš Kalifornijos, su kuria mes pažįstamos jau 40 metų. Net paskambinusi trečią valandą nakties, nelaiminga ir apsiverkusi, būsiu išklausyta ir nuraminta. Žinau, kad ji pas mane atskubėtų metusi visus darbus.
Mano vyras Rogeris (Rogeris Altmanas, – E.S.) taip pat nuostabus žmogus, tikras draugas, kuris mane supranta be žodžių. Tačiau kartais reikia tik moteriškos kompanijos.
Kai kada draugė žino apie mane daugiau nei vyras.
– Kokiomis savybėmis turi pasižymėti jūsų draugas?
– Žmogus, su kuriuo galiu atvirai šnekėti, juokauti, kuris mane myli su mano geromis ir blogomis savybėmis. Savo visus draugus ir pažįstamus galiu sudėti į tam tikrus stalčiukus su užrašais: „draugai kinui ir vakarėliui“, „kelionių draugai“, „draugai, gydantys mano sielą“. Tam tikroje situacijoje ir esant konkrečiai vidinei būsenai renkuosi skirtingus žmones.
Dauguma namo draugių – netekėjusios. Nors jos tikrai gražios ir protingos, nė viena neturi vyro. Niekaip nesuprantu, kodėl.
