Vilnietė Rūta Mikelkevičiūtė: mankštos ir šokiai miesto centre

Vilniuje gimusi ir augusi TV laidų vedėja Rūta Mikelkevičiūtė savo miestui turi idėją, kurią pasiskolino atostogaudama Azijoje.

„Kadangi ką tik grįžau iš Kinijos, turiu šios kelionės įkvėptą idėją miestui. Mane labai nustebino bei sužavėjo ten vykstančios mankštos ir šokiai. Ši programa vyksta ir rytais, ir vakarais visai greta prekybos centrų, pavyzdžiui, Šanchajuje prie verslo centro, skambant muzikai, žmonės šoko su vėduoklėmis. Į tai įsitraukia visi: vaikai, suaugusieji, senjorai. Pagalvojau, o kodėl mes negalėtume to padaryti?“ – svarstė R. Mikelkevičiūtė.

Anot jos, tokia aktyvi veikla išspręstų daug socialinių problemų.

„Lietuviai yra tunkanti tauta, tad už tokią iniciatyvą Aurelijus Veryga turėtų ploti rankomis. Taip pat būtų išspręstas draugiškumo ir santykių gerinimo klausimas – tokiu būdu stiprintumėme mūsų bendruomenę. Tikiu, kad ši veikla pagerintų net ir tėvų bei vaikų tarpusavio santykius. Juk sakoma, kad tėvai kasdien savo vaikams skiria vos 7 minutes dėmesio, o gal net dar mažiau. Šokiai ir mankšta galėtų padėti lengviau užmegzti ryšį“, – tiki TV laidų vedėja.

Rūta mano, kad tokia iniciatyva Vilniuje galėtų padėti ir šiuo metu esamai problemai dėl neorganizuojamos prailgintos grupės mokyklose. Dėl šios situacijos neseniai savo priekaištą sostinės merui pareiškė ir į pirmąją klasę sūnų vedanti dainininkė Natalija Bunkė.

„Tai galėtų pagerinti ir tėvų bei vaikų santykius, lengviau užmegztume ryšį. Dabar, kai turime problemą dėl užklasinės veiklos, tai irgi galėtų būti išeitimi. Remigijau Šimašiau, gal tikrai reiktų N. Bunkę pakviesti, kuri pravestų visą programą – ir šokius, ir dainavimo pamokas. Pasimokykime iš teisingą pavyzdį rodančių šalių“, – motyvavo R. Mikelkevičiūtė, kuri pridūrė, kad organizuoti tokią veiklą galėtų ne tik miesto meras, bet ir LR sveikatos apsaugos ministras.

Kaunietė Natalija Martinavičienė: švenčių niekada nebus per daug

Kaune gyvenanti verslininkė ir papuošalų kūrėja Natalija Martinavičienė savo miesto merui negaili pagyrų dėl greitai gražėjančios aplinkos, tačiau ji taip pat pastebi, kad dėl įtempto darbų tempo, kai kurie sprendimai nėra atlikti kokybiškai.

„Kaunas labai gražiai ir puikiai tvarkosi. Tiesa, pastebiu apsunkintą eismo judėjimą dėl kelių tvarkymo, tačiau, manau, kad tai yra gana normalu. Nepaisant to, pastebiu, kad siekiant greitesnio ar pigesnio varianto, galutinis rezultatas išeina ne visada kokybiškas. Dar neseniai vaikščiojau senamiesčiu ir pastebėjau jau nudaužytus suoliukus, kurie, akivaizdu, per greitai prarado savo pradinę išvaizdą, tad norėtųsi daugiau priežiūros“, – sakė ji.

N. Martinavičienė tiki, kad miestui ir jo bendruomenės nuotaikoms galėtų pagelbėti dažnesnės miesto šventės ar kiti renginiai.

„Norėtųsi daugiau švenčių patiems kauniečiams, kad būtų smagu išeiti į miestą ir pasidžiaugti gyvenimu. Tikiu, kad tokie sambūriai padėtų stiprinti Kauno bendruomenę. Manau, kad tokiu atveju miestas būtų daug gyvesni, judresnis. Aišku, ir dabar išėjus į centrines miesto gatves sutiksime nemažai žmonių, tačiau norisi jiems pasiūlyti ir užimtumo. Iki pilnos laimės trūksta bendros miesto šventės, kuri suartintų žmones“, – mano verslininkė.

Iš Kelmės kilusi Fausta Marija Leščiauskaitė: merdėjančiam miestui reikia įpūsti gyvybės

Vilniuje jau eilę metų gyvenanti autorė ir „Užkalnio" žurnalo vyriausioji redaktorė F. M. Leščiauskaitė sako, jog savo gimtinę myli ir mylėjo visada, todėl mielai sutiko pasidalinti idėjomis, kurios Kelmę padėtų paversti tikru traukos centru.

"Reikia pripažinti, kad miestą, kuriame gimiau ir augau, myliu griežta ir negailestinga meile – na, ta, kuri nori gero, bet su aštria burokine tarka skaudžiai apdrožia užpakalį po dar vieno susimovimo. Siūlyti idėją Kelmei yra, viena vertus, labai lengva, kita vertus – neįtikėtinai sunku. Lengva – nes ten nyku ir tuščia, kaip ir daugumoje provincijos vietų. Daug ko trūksta, daug ko reikia, nors imk ir siūlyk nuo krašto. Sunku – nes reikia tiek daug, kad nežinai nuo ko ir pradėti – ir tas reikalinga, ir tas – o kas reikalingiausia?

Fausta Marija Leščiauskaitė

Pastarieji keli metai nebuvo geri. Proto bokštai nupjovė medžius, gindamiesi, kad jie seni ir dar kažkas, nors labai abejoju, kad jie visi buvo ligoti. Atsodins, užaugs, o kol kas miestas plikas it genų loterijoje pralošusio vyro pakaušis. Žmonės šneka, kad iš tikrųjų – čia paskutinis pasispardymas plaunant europinius pinigus: medžių kirtimas ir dar gerų trinkelių perklojimas. Bet tiek jau to, šito nežinau, tik pasakojo kito miestelio mero pavaduotojas. Šitai palikime ramybėje, laikydami špygas, kad miestas kada nors sužaliuos. Norėtųsi – kažkada sklandė legendos apie tai, kokia Lietuva žalia. Bet pasivažinėji aplink ir supranti, kad miestai – daugiausiai vienodomis trinkelėmis štampuoti modeliai", - sakė ji.

Fausta prisiminė ir komišką situaciją su šviesoforu. Kelmėje buvo pastatytas papildomas šviesoforas sukantiems į kairę. Taip keleto tūkstančių gyventojų miestelyje susidarė kamščiai. Ir darosi iki šiol – piko valandomis Kelmėje, turinčioje vieną šviesoforą, nusidriekia eilė. "Čia gal buvo aliuzija į didmiestį, juk kelmiškiai baisiausiai užsiplieskia išgirdę, kad Kelmė – kaimas. Koks kaimas – dabar jau gali drąsiai baksnoti į kamščius. Kaimuose juk kamščių nebūna".

Ji taip pat siūlo ir Kelmėje įkurti ūkininkų turgelį. "Jau girdžiu balsus, kad turgų mes jau turime – net du, jei sena informacija nepasikeitusi. Ne, klausykitės. Idėja – vogta iš Amerikos. Jos kol kas dar niekas nepavogė ir mažas miestelis vakarų Lietuvoje galėtų tai padaryti pirmas.

Amerikoje, tikriausiai visose valstijose ir šimtuose miestelių bei miestų, skirtingose kaimynystėse bei rajonuose, vieną pasirinktą dieną per savaitę nuo ryto iki vėlyvos popietės vyksta ūkininkų turgeliai. Jokių bobučių su pastovėjusiais neaiškiais kiaušiniais, nevalgomų sveriamų sausainių, masinės gamybos tortų, abejotinos mėsos ar plastmasinių daržovių. Ne – tai ne tas turgus, į kurį įėjus norisi reaktyviniu greičiu perskristi ir spausti namo: įvairių virtuvių maisto kioskeliai, namų gamybos limonadai, išskirtinės kokybės vaisiai ir daržovės, naminės arba nedideliais kiekiais mažoje kepyklėlėje kepamos šviežios duonos, skirtingi sūriai, išskirtinė žuvis, mėsa, tvirtos, sveikos, stambiažiedės gėlės, sveikuoliškos sėklos, riešutai", - pasakojo žurnalo redaktorė.

Fausta pastebėjo, jog kainos tokiuose turgeliuose būna didelės, bet visko galima ragauti, o paragavus niekas neįpareigoja pirkti. Žinoma, tokie paragavimai yra įskaičiuoti į kainą tiems, kurie susigundo nusipirkti. Tačiau prekės, kurios siūlomos tokiose prekyvietėse, yra kokybiškos ir pirkti norisi.

"Niekas nerėkauja „prašom, prašom". Papasakoja apie savo gaminius. Visi bendrauja. Prekybininkai, kepėjai, ūkininkai suvažiuoja iš aplinkinių vietų. O leidimą prekiauti gauna toli gražu ne visi: tik atsakingi, pirmenybę teikiantys kokybei, turintys ką parodyti. Leisi uždirbti – važiuos ir dalyvauti norės.

Valgantiesiems – keli staleliai, šalimais – gatvės muzikantai, galintys prisidurti kelis eurus. Pora pramogų vaikams. Jokios Kaziuko mugės su baisiomis palapinėmis ir mediniais šaukštais – tik kokybė, bendruomenė, miesto svečiai. Pakartosiu: kokybė", - apie savo idėją pasakojo DELFI pašnekovė.

Miestas, anot jos, turėtų prisidėti pasirūpindamas šiukšlėmis, aptverdamas teritoriją ir padėdamas prižiūrėti aplinką. Kai kur turėtų būti taikomos mokesčių lengvatos ir taip skatinami ūkininkai bei gamintojai. "Kažkam gali pasirodyti, kad geriau atlyginimą kelkit, o ne mieste festivalius darykite. Bet miestelis merdi. Būkime atviri – ne kažin kokiais stebuklais tegali nustebinti ar pritraukti ne tik kitus atvykti, bet ir vietinius čia pasilikti. Aikštelių trynimas jaunimui ir sofų trynimas vyresniems – ne pats patraukliausias būdas gyventi. Sako, kai yra kuo džiaugtis, žmonės mažiau varinėja pletkus ir mažiau vegetuoja.

Įsivaizduokite – kažkas verda japonišką sultinį, kažkas parduoda nuostabius mangus ir avokadus, kažkas – vietoje spaudžia puikias apelsinų sultis, atidarinėja austres ar pardavinėja savos gamybos puikų pomidorų padažą.".

Jei ši idėja būtų įgyvendinta, Fausta sako, kad jos gimtasis miestelis bent keletui valandų taptų gyvu, žmonės išeitų į gatves pabendrauti, papusryčiauti ar papietauti, paragauti naujų skonių. Tai taptų ir priežastimi į Kelmę atvažiuoti iš kitų aplinkinių miestų ir miestelių.

Kaunietis Andrius Užkalnis: liaukitės vytis Vilnių. Susigalvokime kitą kryptį.

Šioje projekto „Idėja Lietuvai“ dalyje apie savo gimtąjį miestą sutiko pasisakyti ir publicistas bei rašytojas Andrius Užkalnis. Kaip pastebėjo žinomas vyras, Kauno problema yra kompleksai dėl Vilniaus ir bandymas įrodyti, kad kauniečiai yra ne blogesni.

„Taip yra todėl, kad ant Kauno stumia visi, kas serga lėtine lietuviška pagiežos liga ir vis stengiasi sumenkinti kitus, šiuo atveju kauniečius, nes jie ypatingi ir drąsūs: „šūdas ne sviestas, Kaunas ne miestas“, „degalinė tarp Vilniaus ir Klaipėdos“, „aptverk spygliuota tvora, ir visi žinos, už ką sėdi“. Mano amžinatilsį tėtis nekentė Kauno ir visų mamos giminių ir net organizavo man gimimo liudijimą, kuriame buvo parašyta, kad aš gimęs Vilniuje. Kad nebūtų šeimoje dar vienos kaunietiškos gėdos žymės.

Mes, kauniečiai, kitokie ir mums nereikia bandyti būti „kaip Vilniuje“. Vilnius – nuostabus miestas, su Senamiesčiu ir daug žalumos, bet jie ne pavyzdys mums. Bjauriai išplanuotas, su Žvėryno lūšnomis ir dešimtimis sugriuvusių sovietinės pramonės pastatų, klaikiu eismu ir išsiplėtęs į beprasmius įvairaus baisumo miegamuosius rajonus, kurie niekad nesibaigia. Vilnius yra kaip peraugęs moliūgas ar cukinija, kuris tik sveria daug, bet skonis nekoks“, – kalbėjo žinomas autorius.

Kaip vieną iš Kauno privalumų jis paminėjo Žaliakalnį, kuriame ir užaugo. „Tai yra didžiulis gyvenamasis rajonas, beveik nepaliestas sovietinio baisumo“, – pastebėjo pašnekovas.

Kaunas, anot jo, turi Laisvės alėją ir Senamiestį, kurie nėra nei dirbtiniai ir nejaukūs, kaip Vilniaus Gedimino prospektas, nei užplūsti turistų.

„Vilnius yra miestas-fanaberija, perkūnkiemių kartono ir šeškinių griuvėsių metropolis, svaigstantis nuo savo legendų ir karališkos pompastikos, dūstantis mugėse ir kaziukuose, zvimbiantis vienodais Islandijos ir Vilniaus gatvių barais ir drebantis užkimštomis gatvėmis, kaip kraujagyslėmis, kurios veda prie infarkto.

Kaunas yra puikus miestas gyventi, ir tuo galėtų didžiuotis: savo gyvenimo kokybe, ramuma, dviem upėmis, ąžuolynu ir ramia gyvenimo tėkme, kur žmonės daugiau šypsosi. Jei Vilnius yra Lietuvos Niujorkas – stresuotas, isteriškas, šiurkštus – tai Kaunas yra tikra Čikaga, kur žmonės paprastesni ir arčiau prie žemės, kur kvėpuoti lengviau, kur Panemunė yra kaip kaimas, o Žaliakalnio gatvelės yra bendruomeniškumo teritorija.

Jei Vilniuje tu nuolatos kovoji su miestu, kuris tavęs nemyli it kuriam tu tik pašaras, tai Kaune miestas tave myli; ir todėl mano idėja Kaunui yra kviesti pas save pavargusius ir stresuotus vilniečius: kraustykis pas mus, ilgiau gyvensi ir vėl išmoksi šypsotis“, – savo idėją gimtajam miestui pristatė A. Užkalnis.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
DELFI
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (67)