Atsisveikinimas su Vytautu Šerėnu prasidėjo nuo pirmadienio. Vyro artimieji, draugai bei kolegos Vilniaus laidojimo rūmuose rinkosi dvi dienas, jie V. Šerėno gedinčiai šeimai skyrė užuojautą ir linkėjo stiprybės.
Antradienio rytą nuo 10 iki 12 valandos toliau vyko atsisveikinimas su Vytautu, o 12 valandą urna su vyro palaikais buvo išnešama ir palydima į Antakalnio kapines. Į paskutinę kelionę žinomą TV laidų vedėją susirinko palydėti ne tik artimieji, kolegos bei bičiuliai, bet ir gerbėjai.
Minioje buvo galima matyti V. Šerėno dukras, Larisą Kalpokaitę, Marių Jampolskį, Rimą Šapauską, Aistį Mickevičių, Jogailą Morkūną, Edmundą Jakilaitį ir kitus garsius veidus.
Garsų humoristą prisiminė ir aktorius Rolandas Kazlas.
„Tai buvo talentingas žmogus. Mums teko kartu dirbti prie įvairių projektų. Pačiais gražiausiais žodžiais jį prisiminsiu. Tai, ką jis darė ekrane, humoro žanre, buvo labai aukšto lygio. Visgi, būdamas ne profesionalas, jis buvo tikrai Dievo apdovanotas žmogus. Sugebėdavo sąmojingai ir šmaikščiai perteikti mintį. Aš manau, kad tas laikas, kurį jis praleido humoro žanre tikrai buvo labai naudingas Lietuvos politikams. Jie turėtų būti labai dėkingi jam. Jis, turbūt, juos mokė politinės kultūros, demokratijos, mokėti ironiškai pažvelgti į save ir taisyti savo klaidas“, – sakė jis.
Prieš pat išnešant urną susirinkę artimieji stebėjo besikeičiančias V. Šerėno vaikystės, jaunystės nuotraukas. Vazose buvo sumerkti balti gėlių žiedai, kuriuos atsisveikindami atnešė visi gedintys. Netrukus atvyko ir kunigas.
Urną iš laidojimo namų rankose nešė V. Šerėno dukra, kolegos nuotrauką – ilgametis draugas Haroldas Mackevičius. Automobilis ir didžiulė minia iš paskos pajudėjo Vilniaus gatvėmis.
Antakalnio kapinėse prie kapo duobės kunigas tarė trumpą žodį, pasimeldė ir pareiškė užuojautą artimiesiems.
Vėliau jautrų atsisveikinimo žodį tarė V. Šerėno žmona ir dukros.
„Susitikome, augo vaikai, augom ir mes kartu kaip tėvai, sutuoktiniai, asmenybės. Gal prieš savaitę Vytautas sėdėjo savo darbo kambaryje, dėliojo paskutinės planuojamos kelionės akcentus. Sėdėjau svetainėje ir padėjusi knygą į šalį pagalvojau, kokia esu laiminga. Turbūt šis jausmas reiškė, kad mes abu suaugome, išmokome vertinti vienas kitą. Ir tada Dievas nusprendė jį pasiimti, o mane paliko toliau mokytis gyventi vienai. Ačiū, Vytautai, už tavo besąlyginę meilę, ištikimybę, perteiktą išmintį ir gerumą. Aš visada tave mylėsiu mūsų vaikuose ir, jei duos Dievas, anūkuose. Iki pasimatymo, mano likimo žmogau, ilsėkis ramybėje“, – sakė Vytauto žmona, Dalia Šerėnienė.
„Jis buvo ir mokytojas, ir draugas“, – sakė viena iš humoristo dukterų.
Antroji dukra tėčiui dėkojo už gyvenimą, kita perskaitė už širdies griebiantį esė, kuris baigėsi žodžiais „geros kelionės, tėti“.
Susirinkusieji V. Šerėnui ištarė paskutinį „sudie“...
Pirmadienio vakarą už Vytautą buvo aukojamos mišios Bernardinų bažnyčioje.
Pirmadienį su V. Šerėnu atsisveikino artimieji ir garsūs bičiuliai
Vilniaus laidojimo rūmuose visą pirmadienį žmonės V. Šerėno gedinčiai šeimai skyrė užuojautą ir linkėjo stiprybės.
Nors atsisveikinimas su V. Šerėnu prasidėjo nuo 12 valandos, pirmosiomis akimirkomis salėje rinkosi tik artimieji. Kiek vėliau atvyko ir Vytautą pažinoję, su juo dirbę bičiuliai. Ne vienas jų DELFI sakė, kad atiduoti pagarbą ir šeimai palinkėti stiprybės – tiesiog privaloma.
Tarti „sudie“ Vytautui panoręs verslininkas Artūras Krukis tikino, kad „Dviračio žinių“ kūrėjas buvo neeilinis žmogus.
„Tai vienas geriausių žmonių gyvenime. Jo humoras ėjo iš vidaus, ji buvo labai šviesus žmogus. Su juo praleista daug jaunystės dienų. Netekome labai gero, šviesaus žmogaus“, – DELFI sakė jis.
Dažniausiai kalbus Vyto bendražygis Haroldas Mackevičius šiandien buvo kaip niekad susijaudinęs ir sunkiai rinko žodžius. Nepaisant to, jis patikino, kad dviratis dar važiuos.
„Žinoma, kad važiuos. Tik ką baigėme montuoti laidą Vyto atminimui. Manau, kad tai turime tęsti“, – sakė jis.
Pasiteiravus, ar nepritrūks bendražygio, bičiulio, Haroldas patikino, kad kol kas ne tai svarbiausia.
„Tai ne šios dienos klausimas. Pirmiausia reikia jį palaidoti“, – kalbėjo artimas V. Šerėno bičiulis.
Pagarbą žymiam šaržų kūrėjui skyrė ir Česlovas Juršėnas, tikindamas, kad Vytauto darbas skatino politikus tobulėti.
„Aš apie jį galiu pasakyti labai daug ką – abu esame kilę iš Ignalinos. Jis baigė tą pačią mokyklą, kurią iki jo baigiau aš. Negaliu sakyti, kad jis mane gyrė, bet kai buvo vienas mano jubiliejus, jis mane pavadino Mona Liza – visad su humoro jausmu. Gal aš ir šiek tiek mažiau kentėjau, būdamas Seimo pirmininku, bet mano bičiuliai, kolegos buvo pakliuvę į „Dviračio šou“ objektyvus. Iš kitos pusės, tai laida, jo ir jo kolegų darbas tikrai buvo, yra ir bus reikalingi Lietuvai, nes jeigu nesišaipoma, nėra kritikuojami politikai, daroma žala demokratijai“, – liūdnai šyptelėjo jis.
Pašnekovas sutiko, kad netekus Vytauto, su juo kartu pasibaigė ir tam tikra humoro epocha.
„Be abejo. Visada yra klausimas, koks tas humoro ir satyros lygis, o jis šiuo atveju buvo ir yra aukštas. Sakau yra, nes tikiuosi, kad ši laida bus kuriama ir toliau, nors neteko galingo kūrėjo. Ji yra reikalinga. O ką Vytautas nuveikė nuo pačios pradžios, aš atsimenu net nuo studentiškų laikų. Vieną kartą jis su kolegomis koncertavo net Seime. Atvirai kalbant, tuo metu man jų humoras nelabai patiko, nes jis, atsiprašau damų, buvo žemiau bambos. Bet paskui, ilgainiui, jie taip įsismagino, kad puikiai pagaudavo mūsų silpnybes, mūsų trūkumus, mūsų klaidas. Tiesiog reikėjo tik džiaugtis. Žinoma, reikėjo ir kantrybės“, – neslėpė Č. Juršėnas.
Pagarbą kolegai išreiškė ir buvęs kultūros ministras Remigijus Vilkaitis.
„Mūsų darbo virtuvė buvo ne visada linksma, nes dirbome ekstremaliu temptu. Kartais net pasijuokdavome, kad kokie amerikiečiai ar britai tokiu tempu ir už tokias lėšas galbūt tik per savaitę padarytų humoristinę laidą. O mums tekdavo ir vienu dubliu vestis. Vytas iš esmės buvo labai rimtas žmogus, todėl likimas jį vis nunešdavo tai į Aliaską ar kitus atšiaurius, griežtus kraštus. Matyt, tokį humorą ir gali kurti tik gilesni žmonės. Padarydavome ir liapsusų visokių, kartais ir nepavykdavo, kartais prasilenkdavome ir su skoniu. Nepaisant to, viskas, kas bloga užsimiršta ir lieka tik geri dalykai. Ačiū, jums visiems, už deramą dėmesį į Vytauto asmenį. Na, o sau, galbūt, taip pat pasilinkėčiau panašios baigties: greitos, be ligos, neužkraudamas artimiesiems naštos ar rūpesčio giminėms“, – DELFI sakė artimas Vytauto bičiulis.
Paklaustas, koks pirmas prisiminimas šauna į galvą, pagalvojus apie V. Šerėna, žurnalistas Edmundas Jakilaitis neslėpė, kad tai yra jo legendinė pirtis sodyboje.
„Mes su Vytautu buvome draugai daugybę metų – dvidešimt ar net dar daugiau, matyt, nuo 1997-ųjų. Labiausiai man į galvą yra įstrigę Šerėno pirtys. Jis buvo mano gyvenime sutiktas geriausias ir profesionaliausias pirtininkas, tai buvo akivaizdu. Šerėno pirtis trukdavo visą šeštadienį. Ryte eidavai į pirtį vieną, antrą, trečią kartą, tada eidavome į trobą kepti žuvies, netrukus po to, vėl į pirtį, o vakare jau būdavo galima prisėsti prie stalo. Pirmas dalykas, ateinantis į galvą, pagalvojus apie Vytą yra jo sodyba. Jis turbūt buvo geriausiai pasiruošęs senatvei, viskas buvo taip, kad jis galėtų ją praleisti taip, kaip jis svajojo: sodyba, pirtis, šeima ir tolimos kelionės. Jis spėjo apkeliauti visus pasaulio kontinentus, o tolimos kelionės buvo viena iš jo didžiausių meilių. Nepaisant to, jis buvo tikras kaimietis geriausia to žodžio prasme, nes jam geriausia būdavo gamtoje. Į savo sodybą jis skubėdavo visais metų laikais“, – pasakojo pašnekovas.
Ilgametis V. Šerėno bičiulis Rimas Šapauskas sako, kad kol kas dalintis prisiminimais dar sunku, nes ši netektis ištiko visai netikėtai.
„Atsimenu jį kaip linksmą, su geru humoro jausmu, kuklų, išsilavinusį. Atsiminimais dalintis dar anksti, nes viskas įvyko netikėtai. Atrodo, kad juk šalia dirbame, o dabar, atsisėdi į tą pačią poziciją, pasižiūri į kairę, o ten nieko, matai, kad jis jau urnoje. Tos mirtys mums visiems primena, kad ne amžinai mes čia visi“, – DELFI sakė jis.
Pagarbą V. Šerėnui ir užuojautą jo šeimai taip pat išreiškė Petras Auštrevičius, Viktoras Pranckietis, Laima Mertinienė, Audrius Siaurusevičius, Kęstutis Jakštas, Laisvė Radzevičienė, Kristina Savickytė, Dovilė Šakalienė, Algirdas Sysas ir kt.
DELFI primena, kad žinomas humoristas V. Šerėnas mirė eidamas 60 metus, sustojus širdžiai. Tuo metu vyras laiką leido savo sodyboje, Labanoro girioje. Atvykusiems medikams, deja, jo atgaivinti nepavyko. Žinią apie netektį DELFI patvirtino jo artimas bičiulis, kolega Haroldas Mackevičius.
V. Šerėnas gimė 1959 metais spalio 10 dieną Ignalinos rajone ir buvo ne tik televizijos laidos „Dviračio šou“ vedėjas, bet ir ekonomikos mokslų daktaras. 1979 metais dirbo Ignalinos tarpmiestinėje telefonų stotyje. Vėliau tarnavo sovietinės armijos statybos daliniuose suvirintoju Maskvos srityje.
1982 metais jis įstojo į Vilniaus universitetą ir studijavo Parengiamajame skyriuje, vėliau – Pramonės ekonomikos fakultete, kuriame įgijo darbo ekonomikos specialybę. Būdamas studentas du kartus vadovavo studentų statybų būriams (Jakutijoje 1986 metais ir Vokietijoje 1989 metais).
2002 metais V. Šerėnas kandidatavo Lietuvos Prezidento rinkimuose. Pirmajame rinkimų ture, surinkęs 7,75 % balsų jis užėmė ketvirtąją vietą.
