„Kartais jaučiuosi lyg vaikas, kuriam patinka žaisti visus žaidimus. Bet turiu pasakyti, kad sunkiausia yra rašyti vaikams. Juk kuri Lietuvos ateičiai“, – prisipažįsta menininkas.
Rašyti įnoringai šiuolaikinei jaunajai kartai nelengva, bet bendrauti su ja sekasi puikiai. Tuo buvo galima įsitikinti rašytojo susitikime su Panevėžio rajono moksleiviais, vykusiame rajono Savivaldybės viešojoje bibliotekoje. Joje buvo pristatytas projektas „Knygos kvietimas“, skirtas skatinti vaikus skaityti.
Mažieji užgniaužę kvapą klausėsi svečio, dainavo kartu su juo, žiūrėjo režisieriaus sukurtus ir pamąstyti skatinančius filmukus, nesivaržydami uždavė jam klausimus ir prašė autografų. Vytautas V.Landsbergis aiškino moksleiviams, kad kūryba yra gražiausia iš to, ką Dievas davė žmogui, kad atskirtų jį nuo kitų gyvių.
V.V.Landsbergis patikino, kad kurti pasakas nėra tik labai protingų dėdžių darbas – tai gali daryti ir patys vaikai.
Darosi grafomanu
Dramaturgas prisiminė pirmąjį pasakų vaikams rinkinį nusprendęs parašyti tada, kai, palikęs šešerių metų pirmagimį sūnų Gabrielių Lietuvoje, pats išvyko studijuoti kino režisūros į Gruziją. „Pagalvojau, ką čia padarius, kad sūnus be tėčio nenuobodžiautų, ir nutariau parašyti jam pasaką. Taip gimė knygelė „Rudnosiuko istorijos“. Kitos knygos buvo parašytos po to, kai gimė kiti mano vaikai:
„Obuolių pasakas“ kūriau jas redaguojant sūnui Jonui, „Angelų pasakos“ atsirado gimus dukrai Julijai, kuri mėgo užduoti keistus klausimus. Kadangi mažoji Severija labai visko bijodavo, jai parašiau „Pelytę Zitą“, – buvo atviras su savo knygų skaitytojais penkių vaikų tėtis ir jau trijų anūkų senelis.
Svečias neslėpė, kad tapti seneliu, sulaukus vos 42 m. buvo labai netikėta, tačiau tenka su tuo apsiprasti. Pasakas dabar tenka rašyti anūkams.
Jau 11 knygų vaikams išleidęs ir dar tris jų (prieš Kalėdas turėtų pasirodyti pasaka apie briedį Eugenijų Uogieniną, skirtą anūkui Augustui. Taip pat knygelės apie kiškį Pranciškų bei skruzdėlytę Birutę) rankraščius leidyklai spausdinti atidavęs autorius prisipažįsta kartais bijantis, kad netaptų „rašymo mašinėle“.
Tačiau per metus parašyti bent penkias knygas jį verčia būtinybė išlaikyti gausią šeimą. Šiemet V.V.Landsbergis jau sukūrė ir tris pjeses teatrui. Nors suaugusiuosius kartais jis sako sunkiai suprantantis, jiems irgi dovanoja spektaklių.
Mėgsta vienybę
Jau kelintus metus finansavimo filmams kurti negaunantis kino režisierius ir studijos „A PROPOS“ įkūrėjas, gerai žinomos pasakos „Jonukas ir Grytutė“ modernios vaidybinės ekranizacijos autorius tvirtina: mūsų valstybė nerodo jokio dėmesio lietuviškam vaikiškam, edukaciniam kinui.
Per šešiolikos Nepriklausomybės metų, anot pašnekovo, Lietuvoje tebuvo sukurtas vienas lietuviškas filmas vaikams. Nors kinas, kaip įsitikinęs vilnietis, yra gana įnoringas menas ir jį iš karto padaryti gerai beveik neįmanoma, rašytojas mano, kad gauti finansavimą jam trukdo ne tik pirmojo filmo prieštaringi vertinimai.
„Dažnai jaučiu savęs tapatinimą su tėvu ir tai mane užgrūdino. Lietuvoje dominuoja pagiežingų žmonių sluoksnis, bet ant tokių jau išmokau nepykti. Lietuvius vadinu išprievartauta tauta. Jei žmogus nesugeba mylėti, jis yra ligonis. Tokių norisi tik gailėtis. Anksčiau mėgdavau rašyti komentarus internete, bet veikiai supratau, kad kritiškas požiūris nieko gero neduoda – su blogiu geriau kovoti gerumu. Ir prie žmogaus nereikia pririšti kokios nors etiketės – neklystančiųjų nėra. Pririšus žmogų prie jo padarytos klaidos galima jį paversti nusikaltėliu“, – daro išvadą pašnekovas.
Sekti tėvo, nuėjusio į politiką, pavyzdžiu sūnus nenori. Politika, kaip teigia svečias, yra karas, o jam labiau norisi vienybės. Menininkas sako pastebėjęs, kad negarbingos politinės kovos, apkalbos „suvalgė“ tėvą, pavertė jį kariu, todėl pats, turėdamas kelias profesijas, sugeba apsieiti ir be jos. Laisvalaikiu mieliau užsiima joga, medituoja, dvasinio pažinimo ir ramybės semiasi Merkinės piramidėje, Anykščių gamtoje, mėgstamų kunigų mišiose.
Provincija – antrieji namai
„Ateina laikas, kai supranti, kad be tikėjimo imi bankrutuoti. Mano ėjimą dvasiniu savęs pažinimo keliu paskatino apsilankymas Prancūzijos šventoje vietoje Lurde, kur Marija yra apsireiškusi panelei Bernadetai. Ten išgyvenau keistus potyrius, pakreipusius gyvenimą dabartine vaga“, – pasakoja ponas Vytautas.
Po to jis sako supratęs, jog ir brangiausiu savo filmu laikoma dokumentinė juosta apie Vilių Orvidą galėjo būti ne šiaip sau atsitiktinumas. Kai tau į rankas, praėjus 10 metų po žmogaus mirties, netikėtai patenka archyvas su autentiška paskutine to žmogaus kalba (V.Orvidas tą interviu davė likus savaitei iki jo mirties), imi galvoti, kad atsitiktinumu kažin ar visa tai galima pavadinti.
Su žmona bibliotekininke Ramune ir keturiais savo vaikais dėl ekonominių priežasčių Vytautas V.Landsbergis prieš kurį laiką sumanė persikraustyti gyventi į Anykščius. Deja, šį eksperimentą esant finansinei krizei tam, kad neatitoltų nuo meno, pašnekovas laiko nepasiteisinusį. Pasak jo, skaičiuojant ekonomiškai, gyventi provincijoje buvo naudinga, o ir pačiam patiko. Visa bėda pasirodė ta, kad vaikai, ypač vyresnysis, labiausiai į muziką linkęs septyniolikmetis Jonas, niekaip nepritapo naujojes vietoje.
Ne matematika svarbiausia
„Juk ir morkos ne visada, persodintos į kitą vietą, prigyja. Vadinasi, ir vaikams, turintiems savo draugų ratą ir pomėgius sostinėje, nėra lengva susitaikyti su kitokia aplinka. Dabar mes vėl, pagerėjus ekonominei šeimos padėčiai, grįžome į Vilnių. Anykščių sodyba liko tik kaip kūrybinė rezidencija. Turiu viltį tame provincijos mieste įkurti teatrą. Anykščiai man patinka. Ten sutikau daugiau tikrų dvasios keliautojų nei Vilniuje. Galbūt sostinėje jie paprasčiausiai pasimeta minioje“, – svarsto menininkas.
Smuiku, pianinu, klasikine gitara įvairiausius kūrinius grojantį, bet Anykščių mokykloje nepritapusį sūnų Joną tėtis sako suprantantis. Pašnekovo įsitikinimu, kiekvienas vaikas apskritai yra meniškas, tik reikia neužgniaužti jo, padėti ugdyti tą meniškumą. Ir ne matematika gyvenime yra svarbiausia, o geras mokytojas, kuris iš esmės gali pakeisti vaiko dvasią. Režisierius savo atžalas stengiasi auklėti paties geru pavyzdžiu. Jis įsitikinęs: tėvams tereikia kantrybės, kad su vaiku būtų galima pasikalbėti kaip su draugu ir jį suprasti.
