„Dviračio žynių“ prezidento Božena, kunigaikštienė, „Tarp mūsų, mergaičių“ žurnalistė, dainininkė Natalija — už visų jų slypi visiškai rami ir paprasta aktorė Vitalija Mockevičiūtė, teatro scenoje sukūrusi daugybę rimtų ir net itin dramatiškų vaidmenų.
Vitalija Mockevičiūtė
© Asmeninio archyvo nuotr.
Trumpa dosjė

Vitalija Mockevičiūtė gimė 1969 metais. Baigė Lietuvos muzikos akademijos aktorinio meistriškumo studijas (kurso vadovė — Dalia Tamulevičiūtė). Teatre vaidina nuo 1991 metų. Pirmuosius vaidmenis sukūrė „Šiaurės Atėnų“ teatre. Nuo 1994-ųjų dirba Nacionaliniame dramos teatre... Jam ir lieka ištikima. Tiesa, ji nevengia ir televizijos.

Prieš dešimtmetį Baltijos televizijos eteryje sukosi Rolando Kazlo linksmas šou „Aš su jumis“, kuriame vaidino ir Vitalija. Vėliau — humoro laida „Nekenčiu reklamos“, situacijų komedija „Labas vakaras, brangioji“ su Asta Stašaityte ir Robertu Aleksaičiu, „Tegyvuoja karalius“ su Vytautu Šapranausku ir „Ragai“ su Algiu Ramanausku-Greitai ir Rimu Šapausku.

Nuo pat „Dviračio žynių“ atsiradimo matome aktorę ir LNK televizijoje. Čia ji kuria prezidento sekretorės Boženos, kunigaikštienės, „Tarp mūsų, mergaičių“ žurnalistės, dainininkės Natalijos parodijas.

Be visų išvardytų nuopelnų, aktorė vaidina ir seriale „Nemylimi“. Čia ji atlieka pagrindinės herojės Astos griežtos motinos vaidmenį.
Tačiau visa tai — Vitalijos veikla. Mes pabandėme aktorę pažinti iš arčiau — be perukų ir grimo. Tokią ją parodysime ir jums.

Aktorė nuo mažens

Vitalija į interviu atvyko ne viena, ją atlydėjo devynmetis sūnus Kristijonas. Iš karto po muzikos mokyklos jiedu atskubėjo į pokalbį apie aktorystę, gyvenimą, pomėgius... Atrodytų, vaikui tai nėra itin įdomu, bet tik ne Vitalijos sūnui. Jis stengiasi su mama praleisti kuo daugiau laiko.

— Esate griežta mama?

— Kartais galiu būti itin nuolaidi, tačiau kartais būnu labai griežta. Manau, mano sūnus — labai protingas ir išmintingas vaikas, tad su juo lengvai susitariame. Jei kyla klausimų, drauge ieškome sprendimo — manau, sutariame kuo puikiausiai.

— Vitalija, ar būdama tokio amžiaus kaip jūsų sūnus svajojote vieną dieną tapti aktore?

— Taip. Kiek prisimenu save, visada norėdavau vaidinti. Tiesa, niekam apie savo norus nesakydavau, kad neatrodyčiau juokinga, tačiau jau būdama Kristijono amžiaus žiūrėdavau per Lietuvos televiziją rodomus filmus, spektaklius ir svajojau, kad vieną dieną ir aš vaidinsiu.

— O jūsų broliai, seserys?

— Turiu brolį ir dvi seseris. Beje, jie su aktoryste neturi nieko bendro, bet visi buvo ir tebėra arti meno.

— Iš kur jūsų šeimoje meniškumo gyslelė?

— Iš Dzūkijos. Dar tiksliau — iš mamos.
Mes gyvenome kaime, bet tai netrukdė ir dramos būrelius kurti, ir chorus burti. Net iki šiol ją žavi meniška ir visuomeniška veikla: važinėja po Lietuvą, koncertuoja, dalyvauja konkursuose. Tikriausiai iš jos ir paveldėjau tą norą kurti.

— O humoro jausmą?

— Sako, kad humoro jausmą paveldėjau iš tėčio. Tiesa, labai anksti jo netekau, tad beveik neprisimenu, bet giminės ir artimieji tvirtina, kad jis turėjo tikrai aštrų liežuvį.

— Vieną dieną apleidote provinciją ir ėmėtės ieškoti laimės sostinėje?..

— Beveik taip ir buvo, tik pasisekė ne iš pirmo karto. Niekam nesakiau, kad važiuoju tapti aktore. Šiandien kuo puikiausiai prisimenu savo pirmąjį bandymą: atvažiavau, pabandžiau, neįstojau.

— Vilnius tuo metu atrodė kaip svajonių miestas?

— Tikrai atrodė. Ilgus metus važiuodama iš autobusų stoties į sostinės centrą aikčiodavau iš nuostabos, koks gražus tas mūsų Vilnius. Dabar jau to nebėra — įpratau.

— Grįžkime prie nesėkmingo bandymo įstoti į Muzikos akademiją. Kas buvo toliau?

— Tuos metus mokiausi Klaipėdoje.

— O po metų vėl bandėte laimę?

— Aišku, bandžiau. Būčiau bandžiusi tiek kartų, kiek reikėtų, bet neprireikė. Man labai pasisekė, nes tuo metu kursą rinko Dalia Tamulevičiūtė — išskirtinio talento moteris. Įstojau, atsimokiau. Gavau viską, apie ką tik gali pasvajoti jaunas aktorius.

— Ką turite minty?

— Mūsų kursas buvo auklėjamas kaip vieningas kolektyvas. Buvome ruošiami vienam teatrui, turėjome ilgus metus kurti drauge, mat to mokėmės visus studijų metus.
Taip ir būtų buvę — mumis buvo galima didžiuotis. Žinote, palikome Muzikos akademiją kaip vieninga šeima. Deja, vėliau dėl finansinių sunkumų teko išsiskirstyti po skirtingus teatrus, tačiau iki šiol vieni su kitais jaučiame ypatingą ryšį.

Sunkūs laikai

Režisierės Dalios Tamulevičiūtės auklėtinė studijas baigė teatrams itin sunkiu metu — 1991-aisiais. Iš pradžių kupini entuziazmo jaunuoliai įsteigė „Šiaurės Atėnų“ teatrą, su kuriuo keliavo po Lietuvą, kiekvieną dieną rodydami publikai po du tris spektaklius. Didžiulis nuovargis ir atlygis, už kurį buvo galima nebent balansuoti ties išgyvenimo riba...

— Teatrui trūko pinigų?

— Taip. Jų buvo — turėjo būti, tik mes negavome.

— Buvote mokyti kovoti ne tik už save, bet ir už kolektyvą?

— Po studijų buvo siūloma eiti į Jaunimo teatrą, bet nėjome — laikėmės drauge.

— Prisimenate šį laikotarpį su nostalgija?

— Iš dalies. Smagu suvokti, kad tada mums nerūpėjo materialinės vertybės — gerokai svarbesnis buvo pats menas. Juk darbo mums tikrai pakako, pinigų — ne. Bet rinkomės darbą, net jei ir pabadauti tekdavo — taip stipriai mylėjome aktorystę, sceną, teatrą.

— 1994-aisiais Jonas Vaitkus jus pakvietė į Akademinį dramos teatrą, kuriame dirbate iki šiol?

— Taip. Spektaklių vis daugėjo, tad pasilikau. Taip jau daug metų esu Nacionalinio dramos teatro aktorė.

— Drauge su juo išgyvenote ir sunkias akimirkas, ir šlovės metus?

— Buvo visko. Šiandien drąsiai galiu pasakyti tik tai, kad šio teatro aktorių trupė — viena geriausių Lietuvoje. Pažįstu šiuos žmones, myliu ir gerbiu juos, džiaugiuosi, kad šalia jų stoviu scenoje.

— Ar prisimenate tuos laikus, kai pirmąsyk scenoje pasijutote žvaigžde?

— Ne. Nekoketuodama sakau. Malonu, kai vertina tavo darbą, malonu, kai ateina į spektaklius. Su laiku įgyji tik dar daugiau patirties ir pasitikėjimo savimi, tačiau tai neturi nieko bendro su žvaigždės statusu. Tokia niekada nesijaučiau ir nesijaučiu.

— Kas yra didžiausias jūsų kritikas?

— Sunku pasakyti. Iš kitų apie save girdžiu tik geras pastabas. Gal blogų į akis nesako? Tokiu atveju didžiausia kritikė esu sau pati, ir dar viena iš mano seserų. Ji gali kritikuoti negailėdama. Prisimenu, po vieno spektaklio premjeros priėjo ir sako: „Na, bet tu ir stora.“ Žinoma, pusiau juokais, bet tiesiai šviesiai.

— Teatras — jūsų namai?

— Šiandien jau nebe, tačiau ilgą laiką buvo. Sėdėdavome ten nuo ryto iki vakaro. Deja, šiandien to nebėra. Susitinkame spektakliuose ir repeticijose — tik tiek. Nebėra tų pasisėdėjimų, aptarimų, pasibuvimų drauge.

— Vien iš darbo teatre išgyvensi?

— Ne. Nebent būtum vienas. Arba jeigu tavo antroji pusė uždirba keliskart daugiau. Kitaip nėra jokių vilčių.

Televizijos nesureikšmina

— Teatras jūsų gyvenime atsirado labai natūraliai. O kaip su kinu? Nesvajojate suvaidinti rimto vaidmens televizijos ekrane?

— Ne. Televizija mano gyvenime atsirado labai atsitiktinai — niekada sąmoningai to nesiekiau. O rimtas vaidmuo kine? Manau, jam man trūksta išvaizdos.

— Ar žmonės jumyse atpažįsta „Dviračio žynių“ personažus?

— Gaila, bet jau pradeda atpažinti labiau nei anksčiau. Būta laikų, kai vaidinau tik teatre — daug grimo, perukai, tad nepažindavo parduotuvėje ar kavinėje. Dabar labiau atpažįsta. Būna, troleibuse žiūri, žiūri: „Kur matyta? Ta ar ne ta? Ar tik panaši į ją?“ Man tai nėra visai malonu, daug mieliau, kai susilieju su minia ir tampu tokia kaip visi.

— Žiūrovams sudėtinga teatro aktorėje matyti, sakykime, Boženą?

— Matote, jei žiūrovas spektaklio metu negali atsipalaiduoti, jam nuo to tik blogiau. Jis mato aktoriuje tą personažą, prie kurio yra įpratęs, o scenoje visai kitas veiksmas vyksta — aktorius vaidina ne komišką, o tragišką personažą.

Rolandas Kazlas nuolat susidūrė su šia situacija: jis eidavo į sceną ir pirmas penkiolika minučių bandydavo įrodyti, kad vaidina ne tą juokdarį, kurį žiūrovai nuolat mato televizoriaus ekrane, o visai kitą — rimtą ir prasmingą — personažą. Aktoriui tai tikrai sudėtingas išbandymas. Deja, R. Kazlui teko pasitraukti.

— Kaip atsirado visų mėgstamas Boženos personažas?

— Paprašė suvaidinti Valdo Adamkaus sekretorę, kurios niekas nematė ir niekas nežinojo. Lipdėm ją, kūrėm ir sukūrėm. Taip ir atsirado Božena. Tiesa, iš pirmo karto man nepavyko — kažkokia keista ta Božena išėjo — žiūri į ją ir supranti, kad kažko trūksta... Tik vėliau personažas suspindėjo visu gražumu.

— Jums smagu ją vaidinti?

— Taip, net gaila, kad Prezidento kadencija baigiasi. Juk toks įtakingas personažas ta mano Božena.

— Ar turite laisvės improvizuoti „Dviračio žyniose“?

— Ne, mes beveik neimprovizuojame. Ši laida gana politiška, tad griežtai laikomės parašyto scenarijaus.

— Jums smagu būti viena iš humoristinės laidos aktorių?

— Smagu. Tiesa, pačios televizijos nesureikšminu. Žinote, suvaidinu ir išeinu. Nesu iš tų žmonių, kurie nuolat sukiojasi vakarėliuose, pozuoja laikraščiams ir žurnalams. Man to nereikia. Ir žinomumo man nereikia. Aš tik noriu dirbti mėgstamą darbą ir daryti tai gerai.

— „Dviračio žyniose“ esate itin linksma ir nuotaikinga. Ar tokia jūs ir gyvenime?

— Gyvenime esu visiškai kitokia: kiek melancholiška, kiek liūdna, truputį pesimistė. Tai lyg atsvara mano televiziniam įvaizdžiui. Atviresnė, linksmesnė galiu būti nebent gerai pažįstamų, artimų draugų kompanijoje.

Su pypke rankoje

— Kas paprasčiau — vaidinti juokingą personažą ar tapti dramatiška asmenybe?

— Sunku pasakyti, kas paprasčiau. Gal komiško personažo kūrimas. Kita vertus, esame perpildyti to lengvo žanro — norisi klasikos. Dabar visai mielai suvaidinčiau kad ir tragikomedijoje, bet tokioje, kuri gili, prasminga.

— O koks jūsų laisvalaikis?

— Mano visas laisvas laikas skirtas sūnui. Na, jei dar lieka laiko, skaitau knygas. Man ypač patinka detektyvai.

— Esate kilusi iš Varėnos. Vasarą traukiate grybauti?

— Esu prisiekusi grybautoja. Kai tik turiu galimybę, išeinu į mišką su krepšeliu. Tiesa, trūkumas tas, kad visai jame nesiorientuoju. Anksčiau bandydavau orientuotis pagal apsamanojusius medžių kamienus, bet man jie visi apsamanoję... Pievelės visos atrodo vienodos, visos pažįstamos...

Dabar jau nebepaisau grybautojų nurodymų — lekiu pirmyn, į šoną, kad tik grybų rasčiau. Tiesa, sykį buvau labai rimtai pasiklydusi. Dabar eidama grybauti pasiimu kompasą. Kai diena giedra, orientuojuosi pagal saulę, jei apsiniaukę, tik pagal kompasą.

— O kaip dėl išskirtinių pomėgių? Ar yra tokių, kurie ne itin įprasti moteriai?

— Turiu vieną... Tiesą sakant, parūkau pypkę. Tiesa, tai nėra nuolatinis pomėgis, bet kartais visai smagu užsimiršti ir papypkiuoti.

— Oho, koks įdomus pomėgis. Kaip jis atsirado?

— Jis į mano gyvenimą atėjo su spektakliu „Elitas“. Mano herojė scenoje pypkiuoja, tad turėjau to išmokti.

— Moteriai gana neįprasta?

— Neįprasta, bet man patinka. Jau išmokau ir pypkiuoti, ir pačią pypkę prisikimšti, kad neužgestų.

— Vadinasi, aktorystė praplečia akiratį?

— Žinoma. Vaidindamas išmoksti ir šokti, ir dainuoti.

— Ar jums artima bohema?

— O ji yra? Manau, nebe.

Populiariausios nuomonės
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Po paslaptingos modelio žūties Klaipėdos viešbutyje – sukrečiantis pokalbis (141)

Praėjusių metų lapkričio pabaigoje Lietuvą sukrėtė netikėta merginos žūtis – Klaipėdoje,...

Lapkritį dukros susilaukusi Sofio Gelašvili ėmėsi drastiškos dietos: savaitę vos po kelis šaukštus grikių (63)

3 kilogramai – tokiu rezultatu džiaugiasi Sofio Gelašvili-Niūniavė po savaitę trukusios...

Internautai pokštauja: naujoje parodijoje – vokalinius sugebėjimus demonstruojanti Monika Šalčiūtė (30)

Nors „Lietuvos balsas“ jau baigėsi ir paaiškėjo, kam atiteko šiųmetiniai laurai, jo aidai...

Mikutavičiaus balsu kalbantis šviesoforas Vilniuje gąsdina praeivius: yra net įsižeidusių (60)

„Ei, ei, jei žengi į gatvę degant raudonai, iškart atimk vieną iš trijų milijonų. Palauk...

Beckham modeliu tapusios 7-metės liemenį turinčios Giedrės Dukauskaitės skandalas netyla: pratrūko ir raseiniškė mama (128)

Šią savaitę greta garsiosios mados dizainerės Victorios Beckham pavardės spaudoje mirgėjo ir...

Top naujienos

Apskaičiavo, kas bus Lietuvoje po penkerių metų (249)

Gyventojų skaičiaus mažėjimas Lietuvoje tampa grėsmingas. Naujausiais duomenimis, dėl...

Užsieniečių darbas Lietuvoje: kur ir už kiek dirba (63)

Ukrainos, Rusijos, Baltarusijos, Moldovos darbininkų Lietuvoje kai kurios įmonės laukia...

Kodėl Japonijoje nėra populizmo? (17)

Dešiniojo populizmo bangai besiritant per Europą, Jungtines Amerikos Valstijas, Indiją ir kai...

Mokslininkai išsiaiškino, kokio mikroelemento trūkumas itin svarbus vėžio išgyvenamumui (17)

Neseniai su krūties vėžiu sergančiomis lenkėmis atlikto tyrimo metu atskleista, kad moterys,...

Po paslaptingos modelio žūties Klaipėdos viešbutyje – sukrečiantis pokalbis (141)

Praėjusių metų lapkričio pabaigoje Lietuvą sukrėtė netikėta merginos žūtis – Klaipėdoje,...

Dvyliktasis Dakaro etapas: ilgiausią išbandymą atlaikė visi Lietuvos ekipažai Juknevičius artėja rekordo link, atnaujinta 06.59 (284)

Išbandymų dieną atlaikė visos Lietuvos komandos. Antanas Juknevičius ir Darius Vaičiulis...

Portlande Sabonio pastangos neišgelbėjo „Pacers“ nuo nesėkmės

NBA čempionate ketvirtadienį vakare penkių pergalių seriją siekė pratęsti Indianos „Pacers“...

Kodėl skandinaviškas stilius tampa keiksmažodžiu? (5)

Kai išgirstu ar pamatau žodžius „skandinaviškas stilius“ ar „skandinaviškas interjeras“,...

Kaip lietuviškoje fermoje veikia melžimo robotas ir kodėl karvės jį myli (2)

„Viskas yra robotizuota, ateini į tvartą ir nėra su kuo pasibarti“ – juokauja Žemės ūkio...

Jus stebi ne tik jūsų telefonas ir kompiuteris, bet ir automobilis (7)

Jūsų telefonas jūsų klausosi. Jūsų išmanusis televizorius jus stebi. Jūsų apsilankymai...