Vietoj egzotiško kurorto G. Karaliūnaitė medaus mėnesį leidžia statybose

„Savo medaus mėnesį leidžiu ne egzotiškuose kraštuose, o paskendusi namų remontuose“, - šypteli Gintarė. Nieko nuostabaus – juk į jos nuosavą namą Kauno rajone visai neseniai atsikraustė sutuoktinis kanadietis Marcas Andre Canuelis.

„Mano namuose taip seniai trūko vyriškos rankos“, - sako Gintarė ir tuoj pat prašo neskubėti jos užjausti – šiame gyvenimo etape net buitiniai rūpesčiai, kuriais daliniesi su mylimu žmogumi, tampa gryniausia pramoga.

Dar prieš pusmetį Gintarė nė įtarti negalėjo, kad jau vasarą dėvės vestuvinį žiedą, o dokumentuose šalia jos nuotraukos puikuosis neįprasta, prancūziška Canuel pavardė. Du kartus tekėjusi ir abu išsiskyrusi Gintarė buvo beprarandanti viltį surasti galantišką, dėmesio vertą vyriškį, todėl gal per daug jo ir neieškojo, tačiau šiandien prisipažįsta giliai širdyje jau kurį laiką jaustusi, kad jos meilė jau visai pakeliui.

Šiandien dainininkės gerbėjai stebisi jos gyvenimo įvykių eiga – pažintis viename Kauno bare su ketveriais metais jaunesniu žaviu užsieniečiu vos po keturių mėnesių baigėsi vestuvėmis. Kam reikėjo taip skubėti? „Man jau 35-eri, aš nebe jauniklė, ir nors esu jausminga moteris, jau sugebu pasimokyti iš savo klaidų. Be to, turiu be galo stiprią, praktiškai vilkės intuiciją, todėl kai sutikau Marcą, pajutau, kad su šiuo vyru noriu kurti šeimą ir turėti vaikų. O jei moteris taip jaučiasi, vadinasi, ji sutiko savo vienintelį“, - dėliodama plytelių mozaiką savo terasoje pasakoja G. Canuel.

Gintarė juokiasi – nors užsieniečiai tarp lietuvių merginų labai populiarūs, beveik prieš metus studijuoti miškų inžinerijos į Lietuvą atvykęs Marcas merginų dėmesiu džiaugėsi neilgai. „Greitai aš jį pačiupau, - juokiasi moteris. - Buvau visiškai pasiruošusi į savo gyvenimą įsileisti meilę. Aš noriu šeimos, labai noriu dar turėti vaikų, o laikas nenumaldomai bėga“.

- Gintare, tavo biografijoje - trys santuokos, nors šiais laikais vis mažiau porų tuokiasi. Ką tau reiškia būti žmona?

- Aš nesmerkiu tų, kurie gyvena ir nesituokia. Šiais laikais tai visiškai nebelemia skyrybų fakto, jei nebus lemta būti kartu, tai ir išsiskirsi. Man pačiai vedybos reiškia daugiau įsipareigojimo. Norėjau nors kartą gyvenime blaivia galva, atsakingai priimti sprendimą ir sukurti tvirtą šeimą. O žmonos statusas man labai patinka. Tiesą sakant, mes daug nesvarstėm dėl vestuvių – tiesiog pajautėm, kad to labai norim, ir tiek.

- Tavo gyvenime viskas vyksta taip greitai ir spontaniškai?

- Toks mano charakteris. Vieniems reikia labai daug laiko apsispręsti, o kai kurie ilgai ruošiasi, bet taip ir nežengia svarbaus žingsnio. Aš manau, kad kai kalbame apie santykius, negali būti taisyklių. Kiekviena situacija yra individuali, ir mes visiškai nesijaučiame paskubėję.
Aš nebesu tokia jauniklė, kad neatskirčiau tikrų jausmų nuo aistros. Tų aistrų mano gyvenime jau tiek buvo, bet aš daug analizuoju, kaupiu išmintį skaitydama psichologines knygas, tikrai nesu tipinė blondinė, nors dėl linksmo savo būdo kai kam ir atrodau paviršutiniška. Tik aš iki šiol nebuvau sutikusi žmogaus, kurio vertybės sutaptų su manosiomis. Kuris būtų toks pat drąsus, kaip aš, siekiantis tikslo, žinantis ko nori iš gyvenimo. O Marcas būtent toks. Jis nori šeimos, nori vaikų. Nesakau, kad mes visada idealiai sutinkame. Visko būna. Ir pasipykstam, ir pasiginčijam, turime ir daug skirtumų, kuriuos reikia toleruoti.

- Kaip Marcui sekasi prisitaikyti prie lietuviško gyvenimo būdo? Nebijai, kad gyvendama su užsieniečiu Lietuvoje turėsi daugiau atsakomybės už šeimą nešti?

- Marcas labai imlus naujai aplinkai, kuo puikiausiai vienas keliauja automobiliu po visą Lietuvą. Jis labai komunikabilus, sparčiai mokosi lietuvių kalbos. Na nėra ir jaunas žalias bernužėlis, kuris nežinotų, kas yra gyvenimas. Toli gražu. Jis ir mane labai daug ko pamoko, ir kas svarbiausia, moka sukontroliuoti mano viduje tūnantį drakoną. Aš nesu gera, minkšta mergaitė. O jam kažkaip išeina su manimi sutarti, todėl nesijaučiu viską sprendžianti. Aš prieš tai buvau pripratusi viską gyvenime spręsti pati, todėl dabar tenka mokytis eiti į kompromisą. Bet man tai yra smagu, aš tokia sau visai patinku.

- Sunku įsivaizduoti Marcą pasiraitojusį rankoves ir remontuojantį namus. Mes įpratę girdėti, kad vakariečiai lepūs ir nė vinies įkalti nemoka.

- Aš gavau puikų vyrą, kuris viską moka. Aš net stebiuosi, iš kur jis tiek žinių turi. Čia jis imasi iniciatyvos mano namuose viską keisti, o kadangi aš su sūnumi kurį laiką gyvenau viena, vyriškos rankos čia labai trūko. Marcas pirmas mano gyvenime sutiktas žmogus, kuris labai retai sako „negaliu, nemoku, nedarysiu“. Kol mano vyras baigs studijas, mes gyvensime Kaune, mano namuose. O vėliau tikėtina, kad vyksime kuriam laikui į Kanadą. Marcas nori kurti savo verslą. Tačiau nenoriu sakyti, kad ketinu emigruoti visam laikui. Kol kas neplanuoju parduoti savo namo, juk čia viskas daryta mano pačios, būtų labai gaila. Noriu kažkur pasaulyje turėti savo namus, o Lietuva visada liks mano namais. Tačiau jei reikės, aš nepabijosiu paskui vyrą keleriems metams išvykti svetur. Tačiau dabar stengiuosi dar neplanuoti ateities.

- O kultūrinių skirtumų jūsų poroje daug? Gal santykiai su užsieniečiu turi daugiau privalumų nei nesusipratimų?

- Oi, tų skirtumų begalė. Lietuviai išlepinti paslaugių, gerų, gražių moterų, todėl nėra tokie galantiški ir dėmesingi. Mūsų vyrai stengiasi tol, kol siekia merginos, o po to pažadai ir lieka pažadais. Čia ko gero auklėjimo problema, todėl aš savo sūnui vis primenu, kad moterį reikia gerbti – duris atidaryti, paltą aprengti, čia gi elementarus etiketas. Aš turiu tiek daug puikių draugių, kurios yra vienišos, ir jos su liūdesiu kartoja, kad nėra iš ko rinktis, visi geri vyrai užimti. O pati niekada nesirinkau vyro pagal jo piniginės storį, mašiną, ar dėvimus drabužius. Mes, lietuviai, labai daug dėmesio skiriame įvaizdžiui, bet jis dažnai būna apgaulingas. Patrauki į šalį visus blizgučius ir pamatai, kad žmogus visiškai tuščias, nelabai knygų skaitęs, nelabai kuo domisi.

- Ar vis dar bandysi suderinti dainininkės karjerą ir šeimą?

- Jau prieš kurį laiką sakiau, kad į sceną nebegrįšiu, nes noriu šeimos. Ir pagaliau ši mano svajonė pradėjo pildytis. Didelės muzikinės karjeros aš tikrai nebeplanuoju, bet vieną naują dainą dar įrašiau. Kadaise su Rolandu Janavičiumi esame juokavę, kad aš už jį geriau sudainuočiau jo legendinę dainą „Rytas perone“. Ir manau, kad neblogai gavosi. O kiek aš dar lipsiu ant scenos, viskas priklauso nuo šeimos – mes planuojame turėti vaikų, ir tikiuosi, kad tai nutiks greitai. Nors geriems pasiūlymams aš nesakau ne, ir šią vasarą koncertų turiu, vis dėlto iš muzikos jau nebegyvenu.

Dabar esu brandesnė, ir jau nebenoriu plėšytis. Nenoriu vogti laiko iš šeimos ir dirbti per naktis, kaip tą dariau seniau. Noriu kiekvieną minutę išgyventi su nauju mylimu žmogumi, nes viskas, ką turiu šiandien, yra taip išsvajota, išlaukta. Noriu pagaliau mėgautis santykiais. Prisimenu, kaip auginau savo sūnų Naglį, mane net nupurto tie prisiminimai – tampaisi tą vaiką su savimi, jis vis laukia, grįžti paryčiais. Aš nenoriu savo būsimų vaikų palikti auklėms, nes laikas labai greitai bėga. Mano sūnui jau keturiolika metų, o aš net nepajutau kaip jo vaikystė prabėgo. Kai auginau Naglį, buvau dar labai jauna, ir ne viską sugebėjau suvokti. O dabar mano motinystės instinktas labai stiprus.

- Iš ko gyvensi palikusi sceną?

- Mano dabartinis pajamų šaltinis yra kuriama natūrali kosmetika. Be to, daug kas turbūt nustebs, bet nuo vaikystės aš sėkmingai kerpu ir dažau plaukus. Draugės naudojasi mano paslaugomis, pati irgi sugebu apsikirpti. Tačiau Lietuvoje visi keistai žiūri į žmones, kurie turėdami profesiją sugalvoja kažką visiškai naujo, todėl šiuos planus atidedu laikui, kai išvyksime į užsienį. Tiesa, man dabar reikia kuo skubiau pradėti mokytis prancūzų kalbos.

- Skambi kaip labai šeimyniška moteris.

- Na vyro su vakariene kasdien namuose nelaukiu. Aš daugiau partnerė, o ne vyro tarnaitė. Neįsivaizduoju savęs šeimoje, kur vyras vakarus leidžia su laikraščiu ir alaus buteliu, užsikėlęs kojas ant stalo. Mes visus darbus dalinamės per pusę. Aš moku visus statybos darbus – galiu ir sienas tinkuoti, ir plyteles klijuoti, todėl ir mano vyras dažnai skalbia rūbus ar gamina vakarienę. Negalėčiau pavadinti savęs šeimyniška, greitai nusibostų turbūt.

- O prie ko tavo vyrui Lietuvoje sunkiausia priprasti?

- Jis daug kuo čia stebisi. Kad lietuviai iš pažiūros atrodo šalti, bet geriau susipažinus tampa labai nuoširdūs – skirtingai nei besišypsantys, bet savo asmeninį gyvenimą saugantys amerikiečiai. Kalbos barjeras, žinoma, yra didžiausias iššūkis. Ne visi pas mus kalba angliškai, o ir ją mokantys drovisi likti nesuprasti. Žinoma, kad jam čia labai gražios merginos, neverta nė minėti.

- Lietuvės mėgsta užsieniečius, o ypač kalbančius prancūziškai ir šokančius tango. Turėjo Marcas Kauno baruose nemažai dėmesio sulaukti.

- Aišku, kur tau laisvas vaikinas atvykęs į kitą šalį nesileis į nuotykius. Bet jis nėra didelis palaidūnas. Be to, greitai aš jį pričiupau.