„Vakar ir užvakar dainavau Jungtinėje Karalystėje lietuviams.
Vieną dainą paskyriau Vasario 16. Erikos Masytės „Laisvė“. Kai nuo scenos sveikinau visus su artėjančia Lietuvos nepriklausomybės diena, publika labai nesidžiaugė. Girdėjau tylą. Labai nustebau. Bet dar labiau mane nustebino tai, kas įvyko pasigirdus pirmiesiems dainos akordams.
Lietuviai dainavo priedainį taip, tarsi kiekvieną žodį plėštų iš kraujuojančios širdies. Dainavo garsiau už bet kokią kitą tą vakarą skambėjusią dainą. Dainavo su tokiu jausmu, tarsi išties išgyventų kiekvieną priedainio eilutę. Lietuvoje šios dainos taip nedainuoja jau trisdešimt metų...
„Mes nebeturime Tėvynės. Čia mūsų nereikia. Namuose mūsų nelaukia. Sako, patys pasirinkote. Bet ar turėjome pasirinkimą, kai tuomet nei patys, nei vaikų išmaitinti nebegalėjome?“
Tai karta, kuri užaugo po keturiolika valandų kraudama konteinerius uostuose. Po naktinių pamainų, traškučių ar žuvies fabrikuose, dar mokydama vaikus lituanistinėse mokyklose. Kiekvieną savaitę dalį savo svarų pervesdama tėvams į Lietuvą.
Lietuva, mes, gyvenantys su Tavimi, pastaruoju metu puikiai išmokome reikalauti. Mes žinome savo teises ir kiekvieną Tavo šaką kratome rėkdami „Duok!“. Kai ateina laikas duoti patiems – pavyzdį imame iš „Vadų“, kurie savo vaikus puikiai suslėpė nuo kariuomenės užsieniuose.
Bet yra Tavo vaikų, kuriems reikia tiesiog meilės ir dėmesio. Jie dvidešimt pirmojo amžiaus tremtiniai. Tik juos ištrėmė ne Stalinas, o skurdas. Apie Lietuvą jie kalba taip pat kaip mano močiutė, pusę gyvenimo praleidusi tremtyje Sibire. Su meile ir didžiuliu ilgesiu.
Kiekvienas emigrantas, kuris slapčiausioje širdies kertelėje puoselėja viltį sugrįžti turi būti laukiamas. Nesvarbu, ar dabar, ar pensijoje. Ar iš Jungtinės Karalystės, ar bet kokio kito pasaulio krašto.
Su Vasario 16-ąja!
Jūs esate laukiami!“ – viltingai savo įrašą užbaigė dainininkas.
