Gimęs Kaune 1926 metais V. Adamkus 1949-aisiais atvyko į Jungtines Valstijas, kur praleido keturis dešimtmečius. Ten įsitraukė į politinę veiklą, tapo Jungtinių Valstijų Aplinkos apsaugos agentūros administratoriumi.
Vis dažniau ėmė lankytis Lietuvoje, o nuo 1993-ųjų pradėjo aktyviai dalyvauti atkurtos Lietuvos politiniame gyvenime. 1998 metais tapo Lietuvos prezidentu, 2004 metais išrinktas antrajai kadencijai.
Prezidentui yra įteiktas aukščiausias valstybės apdovanojimas – Vytauto Didžiojo ordinas su aukso grandine.
V. Adamkus – iki šiol vienas įtakingiausių Lietuvoje
Tai, kad beveik prieš dešimtmetį savo antrąją kadenciją baigęs V. Adamkus iki šiol išlieka įtakingas, rodo ir visuomenės pasitikėjimas. Net ir šiandien jis yra vienas įtakingiausių Lietuvos politikų. Šių metų DELFI Įtakingiausiųjų politikų sąrašuose V. Adamkus vis dar išlaiko itin aukštas pozicijas – elito sąraše jam atiteko penktoji, o visuomenės apklausoje – antroji vietos.
„Esu be galo dėkingas visuomenei už išreikštą pasitikėjimą. Galiu pasakyti, kad mano užimta pozicija vidaus, užsienio politikos, tikriausiai, priimtina Lietuvos visuomenei. Mano nusistatymas principiniais vidaus, užsienio politikos ir strateginiais klausimais nepasikeitęs, esu ne kartą pareiškęs, kur stoviu, kokią Lietuvos ateitį noriu matyti“, – tuomet DELFI teigė V. Adamkus.
Prieš daugiau, nei prieš dešimtmetį jo įtaka buvo dar didesnė. Ir ne tik Lietuvoje.
Svarbiausia pamoka – vienybė
Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio minėjimo renginyje Seime kadenciją baigęs prezidentas V. Adamkus viešoje savo kalboje atkreipė politikų dėmesį, kad jaunimas seka jų žingsnius, ir linkėjo orumo.
Apžvelgdamas praėjusį šimtmetį prezidentas prisiminė posakį: stiprus – ne tas, kuris muša, o tas, kuris atlaiko.
„Posakis kalba apie žmones, bet puikiai apibūdina ir valstybių santykius. Mūsų tauta ir valstybė buvo mušama, bet atlaikė, todėl, kad visą laiką tautoje ruseno laisvės dvasia, todėl, kad savo kovose buvome kartu su savo istorijos didvyriais ir nežinomais laisvės kariais. Buvome vienas su kitu, vienas už kitą, vienas dėl kito“, – sakė V. Adamkus.
Todėl svarbiausia šimtmečio pamoka kadenciją baigęs prezidentas vadino vienybę, ir prisiminė seną, bet nesenstantį linkėjimą: „būkime kiekvienas atskiras ir nepakartojamas žmogus, bet būkime vieninga tauta, kokia tampame lemtingų išbandymų akivaizdoje, kokie esame savo širdyse“.
Be vienybės Lietuvos žmonėms, o ypač jaunimui, V. Adamkus linkėjo domėtis istorija, skaityti knygas, klausti ir klausyti, ką pasakoja tėvai ir seneliai.
„Ne tik skaitykite faktus ir datas, bet stenkitės suprasti žmones, jų savijautą, jų poelgius. Stenkitės suprasti, kaip ir iš kur, kokiu keliu į Vasario 16–ąją, Kovo 11–ąją, į šiandien ėjo ir tebeina Lietuva“, – patarė kadenciją baigęs prezidentas.
Jis taip pat turėjo palinkėjimą politikams.
„Gerbiamieji, kai mes sprendžiame problemas ir ieškome atsakymų į klausimus, kai ginčijamės, kai pykstamės, nepamirškime, kad į mus žiūri ir mūsų klauso Lietuvos jaunimas. Žiūri, klauso ir viską dedasi į galvas ir širdis, ir pagal mūsų elgesį sprendžia, kas yra valstybė, kas yra Lietuva“, – atkreipė dėmesį jis.
Todėl jis linkėjo politikams būti oriais, neleisti jaunimui iš anksto nusivilti politika ir viešuoju gyvenimu, laisve, Lietuva.
Daugiau nei pusę gyvenimo kelio – su žmona Alma
Pirmąją rudens dieną – rugsėjo 1-ąją – prezidentas V. Adamkus ir jo žmona Alma atšventė ypatingą datą – bene gražiausia ir tvirčiausia Lietuvos pora paminėjo 67-ąsias vestuvių metines.
Kaip rašoma A. Adamkienės jubiliejaus proga išleistos Ingos Liutkevičienės sudarytoje knygoje „Alma“, prezidento V. Adamkaus ir A. Nutautaitės (Adamkienės) šeimas iš Lietuvos 1944-aisiais metais išvijo besiartinanti trėmimų banga. Lietuvoje abiejų jaunuolių keliai nebuvo susikirtę, jie susipažino Vokietijoje įsteigtoje lietuviškoje gimnazijoje. Tačiau baigus gimnaziją jų keliai vėl išsiskyrė ir susikirto Jungtinėse Valstijose – ten jaunuoliai susituokė.
„Prisipažinsiu, tada, kai ją pamačiau gimnazijoje, sukirbėjo slapta mintis, kad jeigu jau kada vesčiau, tai tik tokią merginą kaip Alma. Ji visada išsiskyrė geru skoniu, elegancija, kultūra. Taip buvo ir jaunystėje, ir dabar“, – knygoje „Alma“ cituojamas V. Adamkus.
Įdomu tai, kad V. Adamkus yra dėkingas savo žmonai už baigtus aukštuosius mokslus.
Gyvendama JAV pora buvo neseniai susituokusi, A. Adamkienė įsidarbino už menką atlyginimą, kad tik V. Adamkus galėtų mokytis universitete.
„Ir tais sunkiais momentais ji visuomet būdavo geros nuotaikos, besišypsanti. Nors skaičiavome centus, ji sugebėdavo pagaminti maisto. O pinigų visuomet labai trūkdavo. Galiu pasakyti vieną pavyzdį. Amerikoje kas savaitę penktadieniais mokėdavo algą, bet alga nebūdavo didelė. Prisimenu, kartais tekdavo kratyti visas kišenes, ieškant 10 centų tramvajaus bilietui, kad Alma galėtų nuvažiuoti į darbą ir pasiimti algą, kad galėtume kitą savaitę išgyventi“, – pasakojo kadenciją baigęs prezidentas.
Lietuvoje A. Adamkienė, būdama pirmoji šalies dama, labiausiai rūpinosi paramos ir labdaros projektais, jai ypač spaudė širdį dėl apleistų vaikų ir senelių.
„Prisimenu, Amerikoje mano sesuo pirkdavo loterijos bilietus ir fantazuodavo, ką darytų, jei laimėtų milijoną dolerių. O jeigu aš laimėčiau milijoną dolerių, galvodavau, pastatyčiau senelių namus. Patogius ir gerus namus, kuriuose žmonėms nereikėtų gyventi vienam kambary po du tris, bet kiekvienas turėtų nors po kambarį ar net po du, kad jaustųsi gyveną visavertį gyvenimą“, – pasakojo prezidento žmona.
Pati A. Adamkienė save apibūdina kaip bijančią netikėtų pasiūlymų ar sumanymų. Tarkime, jei vyras ką pasiūlydavo, jos pirmoji reakcija būdavo: „Ne, ne, ne, nenoriu“. „Bet kai susiduri su neišvengiamu faktu ir žinai, kad kitaip nebus, supranti, kad reikia, tai darai, ką gali“, – knygoje pasakojo moteris.
„Daugiausia gyvenime dariau viską todėl, kad reikėjo, o ne todėl, kad būčiau labai norėjusi. Labai negeru laiku mes gimėme, mano karta. Karas. Niekada negalėjai įgyvendint savo norų, nes nebuvo sąlygų“, – sako A. Adamkienė.
Visi A. Adamkienę pažįstantys žmonės sako, kad ji pasižymi kuklumu, subtilia elegancija, kantrybe, yra labai šilta, bet gana uždara. Jų pasakojimu, jei A. Adamkienė ką nors įsileidžia į širdį, tai visam laikui.
Šiemet pora mini 67-ąsias vestuvių metines – kartu jiedu yra daugiau nei dvigubai ilgiau nei atskirai.
10 metų šalia bene garsiausios ir tvirčiausios Lietuvos poros, lydint ją ir oficialiuose susitikimuose, ir renginiuose, ir asmeniniame gyvenime – tokia patirtimi gali pasigirti fotografė Džoja Gunda Barysaitė, kuri anksčiau DELFI pasakojo, kad prezidentas į savo žmona iki šiol žiūri meilės kupinomis akimis.
„Žiūriu į juos ir galvoju: „Dieve, kaip norėčiau taip gyvenimą nugyventi“. Ranka rankon ir sunkesnėse situacijose, ir namuose. Iš tiesų, jie taip ir vaikšto, visiškai natūraliai, susikibę už rankų. Be to, žiūrėki, jei kokia situacija, prezidentas tuoj ir čiumpa Almutę už rankos. Jis visuomet sakydavo, kad ji – jo ramstis“, – apie pirmosios poros santykius DELFI pasakojo D. G. Barysaitė.
„Ir dar dabar prezidentas į ponią Almą žiūri įsimylėjusiomis akimis“, – atsistebėti negalėjo fotografė.
Šilčiausios Adamkų gyvenimo akimirkos – fotografės D. G. Barysaitės akimis:
