Ir štai – Vaida turi ką pasakyti! Ir apie nėštumą, ir apie metukų ir trijų mėnesių sūnų Atą, ir apie santykius su vyru.
Vaida, mama tapai visai jauna. Motinystė – didelis iššūkis tau?
Motinystės meno neišmokstama nei skaitant knygas, nei einant į kursus. Tai – prigimtinė, unikali duotybė moteriai, dėl kurios mes esame ypatingos.
Be abejo, motinystė man buvo ir kiekvieną dieną tebėra iššūkis. Iššūkis gerąja prasme, žinoma. Kaip bebūtų, nemanau, jog jaunystė su tuo turi kažką bendro. Jauna ar vyresnė, kiekviena moteris yra apdovanota motinystės instinktu. Beje, mano nuomone, jauname amžiuje su visais iššūkiais daug lengviau susidoroti.
Prisiminkime nėštumą – koks jis buvo? Kokia savijauta tave lydėjo 9 mėnesius? Gal kankinaisi dėl augančio svorio?
Dabar atrodo, kad tai labai seniai buvo (juokiasi). O dar tik metai ir keli mėnesiai... Nėštumas nebuvo sudėtingas. Sunkiausi buvo pirmieji trys-keturi mėnesiai, kuomet nuolatos pykindavo. Kai šis etapas praėjo ir pamažu pradėjo rodytis pilvukas, kai ėmiau jausti vaikelio judesius, išgyvenau vieną gražiausių etapų savo gyvenime. Suprasti, kad tavo kūnas šiuo metu atlieka tokią stebuklingą misiją – nešioja ir ruošia gyvenimui naują gyvybę, yra neapsakoma.
Stebuklingas jausmas lydėjo iki pat tų dienų, kai nuo pilvuko dydžio jau darėsi sunku vaikščioti. Kadangi per visą nėštumą labai gerai jaučiausi, kaip įprasta lankiau paskaitas, dirbau, tačiau likus porai mėnesių iki didžiosios dienos, teko viską pristabdyti, nes darėsi vis sudėtingiau, labai pavargdavau.
Kokie jausmai užvaldė gimus Atui?
Ta akimirka, kai savo mažą angeliuką pamatai pirmą kartą – tokį dailų, sveiką ir ieškantį tavęs, viskas apsiverčia aukštyn kojomis... Mane užplūdo didžiulė laimė, meilė ir palengvėjimas.
Jau metus ir kelis mėnesius esi mama. Kokia stengiesi būti sūnui?
Na, turbūt kaip ir daugelis mamų – švelni, dėmesinga, užjaučianti, mylinti. Tačiau tuo pačiu stengiuosi įdiegti, jog manipuliacija – ne pats geriausias metodas siekiant tikslo. Kaip žinia, mažieji – puikūs manipuliatoriai (šypsosi). Tačiau neretai būna sunku. Na, kaip gi gali neleisti savo mažyliui vartyti knygų iš lentynų, kai į tave spokso dvi gailiai prašančios akelės? (juokiasi).
Kaip namuose su Rolandu dalijatės pareigomis?
Oficialios dokumentacijos apie pareigų pasiskirstymą tikrai neturime (šypsosi). Abudu viską darome pasikeisdami. Mano vyras – iš tiesų geras tėtis. Jam nesukelia sunkumų užmigdyti ar išmaudyti vaiką. Na, gal tik kulinaras iš jo nekoks, tad prie Atuko maisto ruošimo ir maitinimo neprileidžiu (juokiasi).
Paatvirauk, kokios pareigos, kaip mamos, tave labiausiai nervina, kas labiausiai nepatinka?
Nors niekada nebuvau pelėda, savaitgaliais mėgdavau pamiegoti bent iki 10 val. Atukas – tikras vyturiukas, jis visada keliasi apie 6:30 val. Naktimis jis miega ramiai, dažniausiai be pabudimų, tačiau tas ankstyvas kėlimasis buvo tikras iššūkis. Tačiau su Rolandu ir prie to jau pripratome. Net pliusų įžvelgėme – kai anksti atsikeli, diena tampa daug ilgesnė, daug daugiau spėji visko padaryti (šypteli).
Vaida, tavo figūra – nuostabi! Kaip pavyko po gimdymo tokią išsaugoti? Kokiomis gudrybėmis naudojaisi ir ką darei, kad atrodytumei lyg negimdžiusi?
Niekas manimi netiki, tačiau jokiomis gudrybėmis nesinaudojau! Nei bado akcijas skelbiau, nei sporto salėje prakaitavau. Visą gyvenimą žiūrėjau, ką valgau, tad nei nėštumo metu, nei po jo nebuvo problemų su svoriu. Visus per laukimąsi priaugtus kilogramus „pamečiau“ per porą mėnesių po gimdymo. Galbūt, kai nesukeli sau streso ir karštligiškai neieškai efektyvaus svorio metimo metodo, o tiesiog aktyviai gyveni, tas svoris pats ima ir krenta (šypteli).