Kai prieš ketverius metus Liucina atėjo į Tado gyvenimą, jaunas ir sėkmingas vyras buvo pačiame TV projektų ir populiarumo įkarštyje. Taigi jauna moteris netrukus tapo ne tik jo mergina, bet ir ištikimiausia gerbėja.
Pirmieji jųdviejų draugystės metai buvo labai audringi. Netrūko dramų, pavydo, sveikatos sutrikimų, tačiau dabar viskas šios žavios poros gyvenime yra nutvieksta šviesiomis spalvomis ir gražiausiais ateities planais. Jie visur ir visada vienas kitą palaiko ir neįsivaizduoja savo gyvenimų be vienas kito.
- Liucina, kokie žmonės esate – dieniniai ar naktiniai?
Liucina: Esu dieninis žmogus, o Tadas – naktinis. Taigi mudu dažniausiai susitinkame 6 ryto, kai Tadas grįžta iš darbų, o aš keliuosi (šypsosi).
Tadas: Iš pradžių, kai tik susipažinome, galvojau, kad ji tiesiog nemėgsta miegoti (juokiasi), bet, pasirodo, mūsų vidinis ritmas labai skiriasi. Tačiau tai netrukdo gyventi kartu, jei tikrai to nori. Liucina užmiega gerokai anksčiau nei aš ir keliasi anksti ryte, o aš esu miegalius – neretai miegu iki pietų.
Liucina: Taip jau išeina, kad kartu daugiausiai laiko praleidžiame sekmadieniais. Sekmadienis mums – šventa diena, kai nesiimame jokių darbų, net jeigu siūlo neblogus honorarus. Įsibėgėjus kepyklėlės verslui vis daugiau laiko vienas kitam skiriame ir šiokiadienių vakarais. Buvo laikas, kai Tadas gaudavo labai mažai mano dėmesio, taigi šiemet nusprendžiau apriboti einamuosius darbus ir dirbti vėliausiai iki 19 val.
Be to, jei labai vienas kito išsiilgstame, galime pakoreguoti savo grafikus ir skirti daugiau dėmesio mudviejų santykiams. Juk jau yra šioks toks įdirbis, kai galime sau tai leisti, o ir mūsų veiklos priklauso tik nuo mūsų pačių – mes niekam kitam ir dėl nieko kito nedirbame, tik dėl savęs.
- Kokie yra jūsų rytai (jau supratau, kad jie – ne kartu)?
Liucina.: Turiu tradiciją rytais ramiai atsigerti kavos ir skirti sau bent valandą prieš pradėdama dienos darbus. Aš geriau užsistatysiu žadintuvą anksčiau, bet turėsiu galimybę ryte skirti sau tą valandėlę, t. y. neskubant gerti kavą, pamąstyti, paskaityti... Taip pat pusryčiai man yra šventas reikalas, o vakarienės gali ir nebūti. Tadas yra vakarienės žmogus, o pusryčius tiesiog pramiega (juokiasi).
- Ar „atidirbi“ tas suvalgytas kalorijas?
Liucina: Bandžiau kelias savaites bėgti krosą, tačiau greitai baigėsi entuziazmas. Vis dėlto ne paslaptis, kad kepyklėlė ir vestuvių planavimas reikalauja daug energijos. Dažnai tenka keltis 4–5 val. ryto. Viskas prasideda nuo važiavimo į gėlių bazę, dekoracijų surinkimo ir pan. Mano autobusiukas darbo metu dažnai būna apkrautas nuo apačios iki viršaus – viską sutampau pati. Taigi to sporto ir judesio mano gyvenime atsiranda natūraliai. Ir tikrai daug.
Tadas: O aš nesportuoju (juokiasi). Nemėgstu betikslio geležų tampymo. Galbūt padauginau sporto dar šokdamas sportinius šokius su „Žuvėdra“. Tada atsirado ir nebepataisomų traumų, kurios atsiliepia iki šiol. Žinoma, aš, kaip ir Liucina, fiziškai išsikraunu dirbdamas. Pavyzdžiui, vesdamas renginius judu išties daug, mokau žmones šokti, trepsiu kartu su jais ir nuolat judu.
- Judu net namie nepašokate?
Liucina: Kartais pasiūbuojame, kai Tadui nuotaika...
Tadas: Bet taip būna retai (pažvelgia į Liuciną).
Liucina: Mane apgavo (juokiasi). Kai susipažinau su Tadu, maniau, kad išmoksiu šokti. Galiausiai atsitiko taip, kad mokėjau pinigus kitam šokių mokytojui, kad šis išmokytų mane šokti. Tadas tuo metu buvo labai užsiėmęs. Gyvenimo paradoksas – batsiuvio žmona be batų (juokiasi).
Tadas: Mieloji, atsisakydamas tave mokyti šokti tiesiog norėjau išvengti konflikto. Neturiu kantrybės būti mokytoju (šypsosi).
- Kokios dienos jums teikia daugiausiai džiaugsmo – aktyvios ar pasyvios?
Tadas: Mes esame iš tų, kurie visada turi tikslų, o jeigu neturi, tai privalo juos išsikelti. Norime ir namus gražiai įsirengti, ir automobilį geresnį nusipirkti, ir pan. Kiekvieną kartą, kai mums pavyksta pasiekti užsibrėžtą tikslą, švenčiame. Taip gyventi tiesiog linksmiau. Dabar mūsų bendras tikslas – motociklas.
- Kaip yra su kelionėmis? Ar neapsidovanojate egzotiškais kelialapiais?
Liucina: Kelionės mums yra pakankamai skaudi tema (juokiasi). Tadas labai bijo aukščio, todėl mes niekur neskrendame. Tačiau jis jau pažadėjo, kad dėl manęs pasiryš tolimesniam skrydžiui.
Tadas: Tikslą jau išsikėlėme. Dabar man reikia kažkaip susikaupti ir ištęsėti savo pažadą. Dar nežinau, kada ir kur, bet tikrai skrisime. Galbūt į Ameriką...
Liucina: Labai tikiu, kad skrisime. Pastebėjau tokį dalyką, kad kai kuo tiksliau kažką įsivaizduoju ir suplanuoju, tuo realiau, kad tai įvyks, ir būtent taip, kaip noriu.
- Liucina, galbūt išduotum, kokias priemones naudoji, kad tavo veidas spindėtų iš tolo?
Liucina: Be abejonės, kiekvienai moteriai grožio suteikia geras ir kokybiškas makiažas, išpuoselėti plaukai ir t. t. Manau, tai yra savaime suprantami dalykai. Mano atveju labai daug prie išorinio spindėjimo prisideda vidinė būsena. Geri santykiai ir harmonija namuose leidžia pailsėti, atsikratyti per dieną patirto streso ir tuomet šypsena ant mano veido būna žymiai natūralesnė, platesnė ir tikresnė. Tuomet belieka pasilepinti keliais moteriškais dalykėliais (geri kvepalai, drabužiai, plaukų priežiūros priemonės ir kt.) ir bendra visuma yra tokia, kokią matote (šypsosi). Manau, kad bet kuris žmogus, jaučiantis palaikymą, šilumą ir meilę, spindi ne tik iš išorės, bet ir iš vidaus.
- Judu išties atrodote labai šilta pora. Ar svečiai pageidaujami jūsų namuose?
Tadas: Svečiai mums labai patinka. Tai yra tie gyvenimo džiaugsmai, kurie daro gyvenimą šviesesnį. Žinoma, mes dažnai kviečiame draugus darbo dienomis, kai dauguma jų negali susitikti, o mūsų savaitgaliai dažniausiai yra užimti. Taigi tų svečių norėtume turėti daugiau...
Liucina: Dabar turime savo namus – tokius, kokių visada norėjome. Juos įsirengdami pirmiausia pagalvojome, kur bus valgomasis stalas, prie kurio sėdės mūsų draugai, ir kur jie galės likti nakvoti. Dabar visas šventes stengiamės rengti tik pas mus.
Tadas: Manau, kad galėtume palikti praviras duris, kad tik tie svečiai ateitų. Labai patinka kompanija ir gerai praleistas laikas su draugais.
- Judu visada taip puikiai sutariate ar būna kivirčų?
Liucina: Netikiu poromis, kurios sako, kad nesipyksta. Taip nebūna! O jeigu ir būna, tai kažkas yra blogai ir kažkam kaupiasi nuoskaudos, kurios vieną dieną vis tiek sprogs, ir su jėga. Mudu su Tadu esame labai emocionalūs. Geriau viską vienas kitam iškart išrėžiame, bet pykčio viduje nelaikome.
Tadas: Galbūt pasipykstame, tačiau visada vienas kitą ir palaikome.
- Kuris yra namų galva, o kuris – kaklas?
Liucina: Sunku pasakyti. Visada patarimo pirmiausia kreipiuosi į Tadą. Jis yra tiesmukas ir kartais dėl to man netgi sugadina nuotaiką. Tačiau Tadas man niekada nemeluoja ir visada palaiko, o prireikus ir padrąsina.
Tadas: Kai Liucina užmiega, turiu laiko pamąstymams. Labai mėgstu pafilosofuoti. Šeimoje esu tas ne itin racionalus protas, pusiau menininkas, o Liucina yra realistė. Ji viską gerai apskaičiuoja ir visada argumentuoja „už“ arba „prieš“. Taigi savo idėjomis pirmiausia dalinuosi su ja.
- Be ko neįsivaizduojate savo tolimesnio gyvenimo?
Tadas: Be jos...
Liucina: Be jo...
Tadas: Dabar turėsi atsidėkoti, kad taip gražiai pasakiau.
Liucina: Bet aš irgi pasakiau gražiai (abu juokiasi).