aA
Šių metų UNICEF misija, vykstanti Etiopijoje, susilaukė daugiau dėmesio, nei įprasta – organizacija besidomintys žmonės socialiniuose tinkluose vis uoliau kelia diskusiją – ar iš tiesų Afrikai reikia mūsų aukos?
Beata Tiškevič
Beata Tiškevič
© DELFI / Šarūnas Mažeika

Šiemet į Afriką išvyko dainininkė Justė Arlauskaitė-Jazzu, kunigas Ričardas Doveika ir socialinių tinklų žvaigždė Karolina Meschino. Etiopijoje besilankantys žinomi žmonės rašo dienoraštį, kuriame sugula jų įspūdžiai, istorijos apie susitikimus su vietos žmonėmis ir juos slegiančias problemas. Juos skaitantys asmenys taip pat skatinami suteikti finansinę paramą skurstantiems.

Dar penktadienį paviešintas Jazzu dienoraštis papiktino Lietuvoje gyvenančią etiopę Eskedar Maštavičienę, kuri teigė, kad jos gimtinei aukos tikrai nereikia.

„Tokia misija neturi vykti. Ji neparodo realios situacijos, nėra gerbiamas žmogaus orumas. Man skaudu ir pikta dėl to, kaip jie piešia Etiopiją. Manau, galima surasti analogiškų istorijų bet kuriame pasaulio kampelyje, net ir Vilniaus Šnipiškėse. Tai, ką jie daro, yra žmonių išnaudojimas. Gėda. Etiopijai aukos nereikia“, – socialiniame tinkle „Facebook“ rašė Eskedar.

UNICEF misija ir toliau kursto diskusiją: ar tikrai Afrikai reikia mūsų aukos?
© DELFI / Andrius Ufartas

Į tokią reakciją šiuo metu Afrikoje viešinti Jazzu sureagavo itin jautriai: „Tokie komentarai mane žeidžia kaip moterį, kaip žmogų ir kaip Lietuvos pilietę. Po išgyventų sukrečiančių susitikimų su Etiopijos žmonėmis, nebeturiu daugiau ką pasakyti“, – skelbė ji.

Nepaisant to, kasmet vykstanti UNICEF misija ir toliau skatina diskutuoti apie jos prasmę. Savo mintimis su DELFI sutiko pasidalinti rašytoja, aktorė Beata Tiškevič, Afrikos tyrimų ir viena iš konsultacijų centro „Afri | Ko“ bendraįkūrėjų Eugenija Kovaliova, kuri UNICEF ir kitas panašias misijas kritikuoja jau bent kelis metus bei kelionių organizatorė Gabrielė Štaraitė.

Beata Tiškevič: kodėl vykstame gelbėti Afrikos, kai pačių vienas valties kampas skęsta?

Jau kelias dienas stebiu žmonių pasisakymus dėl UNICEF Afrikos gelbėjimo akcijos, stebiu Karolinos Meschino „Instagram“ paskyrą ir dėlioju mintis.

Ir akyse atsiranda užrašas viešbutyje prie Sacharos: „Nemaitinkite vaikų saldainiais, neduokite jiems pinigų, jeigu norite jiems iš tikrųjų padėti, paklauskite mūsų, kaip galite tai padaryti.“

Pagalvoju apie tokį UNICEF žingsnį – pasiimti į Afriką 3 Lietuvoje žinomus žmones. Vienas iš jų yra Karolina, kuri savo „Instagram“ veiksmais demonstruoja vartotojiškumą, perteklių, skatina jaunus žmones pirkti, kasdien keistis drabužius, nes įvaizdis yra viskas. Ir Karolina, nuvykusi į Afriką, išsigąsta, kad žmonės ten neturi tiek daug, kiek ji.

Visų pirma, Lietuvoje tokių žmonių irgi yra. Ir jiems visai reikia mūsų dėmesio. Kodėl vykstame gelbėti Afrikos, kai pačių vienas valties kampas skęsta?

Visų antra, Afrikoje yra daug organizacijų, kurios padeda savo šaliai. Ar nebūtų paprasčiau paklausti jų, kaip galime jiems padėti ir jas remti? Ar jiems tikrai reikia mūsų vartotojiško gailestingumo intervencijos?

Visų trečia, kodėl Afrikos žmonės negali patys pasakoti savo istorijų? Kodėl už juos turi kalbėti baltieji per savo verkiančios užuojautos prizmę? Juk tai juos žemina.

Visų ketvirta, kodėl su vykstančiais į Afriką žmonėmis nebuvo pakalbėta apie tai, kaip komunikuoti deramai žinutę, ką kelti į savo socialinius tinklus, kokia galėtų būti tavo tikroji misija? Kodėl ten negalėjo vykti žmonės, kurie išmano tokį darbą?

UNICEF misija ir toliau kursto diskusiją: ar tikrai Afrikai reikia mūsų aukos?
© DELFI / Karolina Pansevič

Visų penkta, kodėl Afrika turi būti nuolat rodoma per skurdo ir bado prizmę? Taip, jie kažko neturi, bet kažko turi daugiau negu mes. Jie turi turtingą kultūrą, jų dienose taip pat yra džiaugsmo, santykių, įdomių istorijų – ar būtinai reikia juos vaizduoti kaip aukas?

Visų šešta, nors virkdančiųjų laidų žanras vis dar veikia žiūrovo emocijas, manau, kad šis laikas jau praėjo. Atėjo metas išsamiai, žmogiškai, lygiavertiškai žurnalistikai. Tai, kuri pasakoja istorijas, ne interpretuoja, ne manipuliuoja. Ta, kurioje patys herojai pasakoja istorijas savo lūpomis. Ta, kuri įgalina.

Pabaigai, pridėsiu citatą iš L.Twist knygos „Pinigų siela“. Autorė rašė apie tai, kaip ji su savo „Hunger Project“ nuvyko į Bangladešą ir kaip bandė padėti ten gyvenantiems žmonėms:

„Įdėmiai pažvelgėme į Bangladešo kultūrą, gyventojų požiūrį į save, jų įsitikinimus apie save, pažvelgėme į jų beviltiškumą ir pasidavimą likimui. Tapo aišku, kad taip ilgai pragyvenę iš kitų pagalbos, šie žmonės visiškai nebesijautė galintys sulaukti sėkmės, neįsivaizdavo to, kad pasiseks ir jų šaliai, neturėjo tam vizijos.“

„Svarbiausias tikslas būtų rasti kiekvienoje žmonių grupėje esančius išteklius ir juos panaudoti, siekiant įkvėpti, paskatinti ir išlaikyti teigiamus pokyčius.“

Bet tokiam įgalinimui reikia žinių, patirties, išmonės. To padaryti negali žmonės, kurių amatas yra kitoks. Bet aš kalbu apie problemų sprendimą ilgalaikėje perspektyvoje. Geriausia yra nuvažiuot, pafilmuot, pravirkdyti Lietuvą ir prašyti aukoti. Keliu klausimą ir dėl lėšų panaudojimo skaidrumo, keliu klausimą, kas apmokėjo išlaidas, skirtas nuskraidinti šiuos žmones į Afriką, apgyvendinti ir pamaitinti?

Ir meskime tą savo katalikišką gailestį iš galvos – jis formuoja nelygiavertį santykį, jis skatina žvelgti iš aukšto, jis skurdina kitą. Vietoj noro išgelbėti, maitinkime bendradarbiavimo tikslą.

Eugenija Kovaliova: UNICEF veikla gal ir kilni, bet priemonės – anaiptol

Ir vėl? Paaukokite 10 centų per dieną, kad dar viena lietuviškoji influencerė galėtų nuvažiuoti į Afriką paatostogauti ir savo buvimu paliesti bei nušviesti vargšų alkanų vienišų juodų vaikų kasdienybę?

Ši ir kitos UNICEF akcijos yra prasčiausia, ką galime padaryti mažinant skurdą visame pasaulyje (čia dar klausimas ar apskritai mažina: kokios yra proporcijos išleistų pinigų grupei žmonių nukeliauti į Etiopiją su surinktų viešumo pagalba lėšų suma?). Tokios akcijos yra žeminančios Etiopijoje (ir visoje Afrikoje) gyvenančių žmonių orumą, tokios akcijos nekuria pridėtinės vertės, o apeliavimas į žmonių jausmus tokiomis pigiomis priemonėmis kertasi su pagarbos, socialinio teisingumo, lygiaverčio bendradarbiavimo ir lygybės principais.

Vaizdų ir istorijų, kuriais dalinsis šios akcijos dalyviai, centrine ašimi bus patys lietuviai, taip užkertant kelią patiems afrikiečiams pasakoti savo istoriją ar turėti bent kokią įtaką apie juos skleidžiamiems naratyvams. Vaikai tampa objektais, kurių gyvybę jūs galite įsigyti vos už 3 eurus. Gal UNICEF jums net atspausdins kokį sertifikatą, kurį pasikabinę ant sienos galėsite rodyti svečiams kaip savo gerų darbų įrodymą?

Eugenija Kovaliova
Eugenija Kovaliova
© Asmeninio albumo nuotr.

Šios istorijos ir vaizdai nepapasakos jums konteksto, kodėl Etiopijoje yra skurdžiai gyvenančių žmonių (ne tik vaikų). Šios istorijos jums taip pat nepapasakos apie nepaprastą Etiopijos ekonominį augimą ir gyvybingą startuolių ekosistemą. Viską, ką jūs sužinosite iš lietuviškųjų influencerių, kad Afrikoje yra „šokiruojanti vaikų ir mamų realybė“ (citata).

UNICEF veikla gal ir kilni, bet priemonės – anaiptol.

Ta proga rekomenduoju paskaityti ištrauką iš Kenijos žurnalisto ir rašytojo Binyavanga Wainaina satyrinio esė „Kaip rašyti apie Afriką“:

„Jūsų personažų gretose privalo būti ir Badaujanti afrikietė, kuri į pabėgėlių stovyklą atklysta kone iki nuogumo apdriskusi, sudėjusi viltis į Vakarų labdarystę. Jos vaikų pilvai išsipūtę, akių vokus aptūpę musės, o jos pačios krūtinė plokščia ir išdžiuvusi. Ji turi būti visiškai bejėgė. Ta moteris gali neturėti nei praeities, nei savo istorijos. Tokie nukrypimai kenkia akimirkos dramatizmui. Aimanos tinka. Jai nevalia nieko pasakoti apie save, tik apie savo (neapsakomą) kančią. Tarp veikėjų parūpinkit vietos ir šiltai, motiniškai, griausmingai kvatojančiai moteriai, kuri rūpinasi gera jūsų savijauta. Pavadinkit ją tiesiog Mama. Jos vaikučiai – tikri padaužos – vis zuja aplink pagrindinį jūsų veikėją, ir dėl to jis atrodo geras. Jūsų herojus gali mokyti tuos vaikus, maudyti, maitinti; jis nešioja juos ant rankų ir yra matęs Mirtį. Tas herojus esate jūs pats (jei tai reportažas) arba graži, tragiška pasaulio įžymybė ar aristokratas (-ė), dabar skiriantis visas savo jėgas gyvūnų globai (literatūriniam tekste).“

P. S. Norėtųsi sužinoti, ką apie tokį Etiopijos vaizdavimą bei akciją mano patys etiopai?

Gabrielė Štaraitė: Afrika yra bejėgė? Tai – netiesa

1984 metų lapkričio 25 dieną Bobas Geldofas ir didelė kompanija garsiausių to metų muzikos žvaigždžių (Bono, Philas Collinsas, Goerge'as Michaelas, Stingas ir t. t.) įrašė dainą „Do They Know It's Christmas?“. Projektas buvo pavadintas „Band Aid“ ir jis kartu su kita koncertine iniciatyva „Live Aid“ surinko virš 150 milijonų dolerių pagalbos badaujančiai Etiopijai. Etiopija tuo metu buvo valdoma brutalaus komunistinio režimo ir lyg to būtų maža, patyrė kelis metus besitęsiančią sausrą.

Ši daina buvo išleista dar tris kartus – 1989, 2004 ir 2014 metais, pastarąjį kartą siekiant surinkti pagalbą Ebolos kamuojamoms Vakarų Afrikos šalims. Bobas Geldofas parašė knygą, susuko televizijos filmą ir tapo Afrikos balsu, reikalaujančiu stabdyti globalų kapitalizmą bei žemyno išnaudojimą. Vakarai yra turtingi, Afrika yra skurdi, Vakarai turi padėti Afrikai. Ar tikrai viskas gerai su šia mintimi?

Norint suprasti šį Geldofo fenomeną, reiktų pažvelgti giliau į praeitį. Geldofo kryžiaus žygis ir požiūris buvo labai tradicinis. Dar XIX amžiuje Davidas Livingstonas, garsus Afrikos tyrinėtojas, Viktorijos krioklio atradėjas, pristatinėjo Afriką kaip beviltišką „blogio“ žemę, kurioje gyvena naivūs lyg vaikai žmonės. Ir tada Livingstonas savo misionieriškoms misijoms rinko pinigus. Tiek Livingstono, tiek Geldofo humanitarinės misijos – lyg sąžinės nuraminimas, globojančio baltojo misija, laukinių gelbėjimas. Juos tenka gelbėti, nes gautus už savo žemės turtus (nafta, naudingos iškasenos) pinigus susigrobia diktatoriai, išsidalina korumpuoti valdininkai. Geldofas už tai buvo paskelbtas riteriu, tikru riteriu.

Tai, kad kažkas ne taip su tokiomis iniciatyvomis geriausiai iliustruoja didžiausia nesąmonė su „Do They Know It's Christmas?“ dainos žodžiais. Jie sako, kad afrikiečiai dėl savo didelių problemų tikriausiai net nežino, kad yra Kalėdos. Na, pirmiausiai daina buvo išleista, kaip kalėdinė, tuo tarpu Etiopijoje Kalėdos švenčiamos sausio 7, o ne gruodžio 25 – jie ortodoksai. Tiek Etiopijoje (apie 30 proc.), tiek visoje Afrikoje (apie 50 proc.) žmonių yra musulmonai ir jiems Kalėdos net neaktualu. Dar viena nereali dainos eilutė „There won't be snow in Africa this Christmas time“ (Kalėdų metu Afrikoje nebus sniego) – ar jaučiate, kaip jiems sunku ir kaip mums gera, kad per Kalėdas sninga? Tai, kad išleidžiama vis ta pati daina rodo ne tik kūrybinės fantazijos trūkumą, prastą įsigilinimą į situaciją, bet ir tai, kad va, per 30 metų toje Afrikoje niekas nepasikeitė. Na, gerai, pats Geldofas yra pripažinęs, kad daina prasta, bet tvirtina, kad tai ne tiek svarbu, jei ji padėjo surinkti reikiamus pinigus.

Ar tikrai bet kokia pagalbos forma yra gera? Juk neatsitiktinai ir dabar, vykstant tradicinei UNICEF misijai Afrikoje su Jazzu, Karolina Meschino ir Ričardu Doveika atsiranda jausmas wtf, ar tikrai reikia atkreipti mūsų dėmesį būtent tokiu būdu?

Kokią žinutę mes gauname? Afrika yra bejėgė. Tik tai yra netiesa. Viskas daroma su geriausiais ketinimais, kasmet pateikiami šokiruojantys skaičiai ir graudžios asmeninės istorijos. Ar tai pritraukia papildomos paramos, ar labiau sukuria įvaizdį, kad Afrikoje krizė amžina ir vidinį norą ignoruoti tuos, kurie niekaip nesugeba susitvarkyti.

Gabrielė Štaraitė
Gabrielė Štaraitė
© Asmeninio albumo nuotr.

UNICEF daro tikrai puikių projektų, pavyzdžiui, apmokė 30 tūkstančių žmonių specialių įgūdžių atpažinti, kurie vaikai gauna per mažai maisto. Tam jų tėvams nereikia keliauti į specialius centrus, daugelis kaimų Etiopijoje turi tokius savo darbuotojus, taip pat pasakojančius apie sanitariją, rankų plovimą, šeimos planavimą, ŽIV. Su žmogumi iš savo kaimo apie tai kalbėtis drąsiau, nei su kažkokiu tolimu baltachalačiu. Su metais keičiasi pagalbos organizacijų veikla – vietoje to, kad siųstų maistą į stichinių nelaimių zonas, yra kuriami projektai, kurie padėtų išvengti tokių krizių. Bet tam reikia laiko. Tam reikia sukurti drėkinimo sistemas, grūdų laikymo sandėlius, gebėti pastebėti pirmuosius nelaimės ženklus. Afrikai reikia investicijų, o ne išmaldos.

Žinoma, klaidų pasitaiko. Pavyzdžiui, toje pačioje Etiopijoje ūkininkai buvo skatinami pasiimti paskolas geresnėms sėkloms ir trąšoms nusipirkti. Derlius užaugo puikus, tačiau dėl itin blogų kelių, to derliaus jie niekur negalėjo laiku pristatyti ir viskas baigėsi didesnėmis skolomis. Užtat ateina kinai, ir ima tiesti kelius.

Beje, daugiausiai paramos Afrikai surenka, žinoma, JAV ir ten labiausiai aktyvios yra krikščioniškos bendruomenės, o tiksliau kai kurie pastoriai. JAV paprastai siunčia pagalbą maisto produktais į Etiopiją, ir norint atgabenti maisto už dolerį, tenka išleisti vos ne dvigubai tiek transportui. Europa labiau remia grynaisiais, maistas reikiamas vietas pasiekia daug greičiau, ypač, jei yra perkamas kitame Etiopijos regione, kur yra perteklius ir taip tuo pačiu dar paskatinant jo ūkininkus užauginti daugiau.

Bet tikrai ne visa Afrika gyvena žemiau skurdo ribos. Kai atsirado mobilieji telefonai, žmonės atrado pinigų. Milijonai afrikiečių staiga pasidarė turtingesni, nei kažkam atrodė – kaip aiškino ekonomistai iš Pasaulio banko ar Tarptautinio valiutos fondo. Kiek dar nežinomo turto guli neapskaityta?

Ir kas galėjo pagalvoti, kad mobilūs operatoriai investuos į brangią infrastruktūrą skurdžioje Afrikoje? Dar mažiau tikėtina, kad afrikiečiai turės už ką juos pirkti ir naudotis. Kai dešimtą dešimtmetį Pietų Afrikos mobilus operatorius MTN ištyrė Nigerijos rinką, jų ekspertai įvertino, kad daugiausiai įmanoma pritraukti 15 milijonų vartotojų. Startavo 2001 metais. Iki 2010 metų Nigerija tapo jų didžiausia rinka su 40 milijonų vartotojų ir daugiau nei 100 milijonų telefonų – nigeriečiai dažnai turi du ir daugiau telefonų aparatų. Naujesnių skaičių neieškojau, bet esmę tikriausiai supratote.

Na, o jei jūs norite prisidėti, geriau keliaukite tenai. Taip Afriką pasieks ne keli eurai, bet jūsų apsilankymas atneš pajamų viešbučio savininkui ir kambarinei, vairuotojui ir vietiniam degalinių tinklui, gidui ir duonos kepėjui, mechanikui, mašinos plovėjui ir gydytojui, kuriam algą sumokės iš surinktų mokesčių.

UNICEF misijos nariai: Etiopijai reikia mūsų pagalbos

„UNICEF Lietuva“ vykdomoji direktorė Jovita Majauskaitė teigia, kad šiuo metu Etiopija susiduria su keliomis kritinėmis problemomis, kurias sprendžiant reikalinga skubi pagalba.

„Šiuo metu Etiopijoje 2,8 mln. žmonių yra vietiniai migrantai, net 79 proc. jų šalyje migruoja dėl Etiopiją drebinančių etninių konfliktų. Be to, 7,9 mln. žmonių reikalingas maistas ar pinigai jam įsigyti, o 350 tūkst. vaikų, išsekusių dėl nepakankamos mitybos, skubus gydymas. UNICEF, dirbdamas kartu su Etiopijos vyriausybe, teikia gyvybiškai svarbią pagalbą labiausiai nutolusiuose regionuose, užtikrindamas sveikatos apsaugą ir mitybą, vandens tiekimą ir sanitariją. Vien per 2018 m. UNICEF suteikė pagalbą 138 tūkst. vaikų iki 5 m., kurie buvo išsekę dėl nepakankamos mitybos. Tačiau UNICEF Etiopijoje susiduria su didžiuliu lėšų stygiumi, gelbstint dėl nepakankamos mitybos išsekusių vaikų gyvybes. Tai didžiausias iššūkis, teikiant skubiai reikalingą pagalbą“, – pasakoja J. Majauskaitė.

UNICEF misija Etiopijoje
UNICEF misija Etiopijoje
© Asmeninio albumo nuotr.

Misijoje Etiopijoje dalyvaujantis kunigas R. Doveika pasakoja, kad visa komanda yra itin susitelkusi į jai patikėtą užduotį.

„Ją vykdome matydami ir nepriteklių, ir skurdą, ir antisanitarines sąlygas. Savo akimis matome ir asmeniškai įsitikiname, kad dėl UNICEF pagalbos daugybė vaikų gauna jiems būtiną pagalbą. Komanda didžiuojasi būdama čia ir, dėkodami, kad daugelis organizacijų teikia reikalingą pagalbą mūsų krašto problemų sprendimui, džiaugiamės, kad ir mes turime galimybę būti kitų kraštų žmonių gyvenimo rūpesčiuose ir jiems perduoti mūsų tautos gerumo ir dosnumo dalelę. Visa komanda esame maloniai nustebinti išskirtinio Etiopijos žmonių paslaugumo ir nuoširdumo, kas liudija šio ypatingai turtingo savo istorija, religijos patirtimi ir gamtos grožiu krašto išskirtinumą“, – kalbėjo jis.

DELFI
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(0 žmonių įvertino)
0

Vaikelio besilaukianti buvusi „Olialia“ mergaitė Ieva pasidalino atostogų akimirkomis: iš jokios kelionės nebuvau grįžusi tokia purvina (96)

Meksika šiuo metu tapo didele traukos vieta saulės, šilumos ir atostogų išsiilgusiems žmonėms....

Fotografo Mariaus Jovaišos močiutei – 100: įvardijo, kokie faktoriai padėjo sulaukti garbingo amžiaus (9)

Fotografo, verslininko Mariaus Jovaišos šeimoje – didelė šventė. Vos prieš kelias dienas...

Ieva Zasimauskaitė – apie problemas ieškant antrosios pusės, kai esi žinomas: žmonės mane dažnai įsivaizduoja kaip motiną Teresę (134)

Bundant pavasariui permainų norisi kaip vandens. Vieni pajunta romantikos, kiti – naujų mados...

Sniego namelį su langais ir baldais pasistačiusi Aistė Lasytė nustebo sulaukusi didžiulio dėmesio: papasakojo, kaip kilo idėja (26)

Karantino laikotarpis neabejotinai privertė mus tapti kūrybingesniais ir išsiilgtas pramogas...

Top naujienos

Feisbuke netrūko aistrų: ar galima pykti ant Šimonytės už tiesą? (1385)

Gruodžio 11 d. prisiekus premjerės Ingridos Šimonytės ministrų kabinetui, dalis Vyriausybės...

Gediminas Inčiūra | D+

Per anksti atgulęs „Žalgirio“ barzdočius: tyliojo milžino gyvenimą keitė pragaištingi palydovai (16)

„Ano šimtmečio „ Žalgiris “ pasiekė tokių estetinių aukštumų, kad buvo pasimetę visi to...

Juodajame COVID-19 sergamumo sąraše atsidūrusios savivaldybės sutaria: tokius skaičius lėmė dvi priežastys (100)

Statistikos departamento duomenimis, kai kuriose savivaldybėse sergamumas COVID-19 liga yra ypač...

Vis daugiau vyrų Lietuvoje ryžtasi šiai operacijai: pailgėjęs lytinis aktas – tik vienas iš privalumų (21)

Maždaug kas penktam europiečiui vyrui atlikta apipjaustymo procedūra – nors kai kuriose...

Orai: šilumos kasdien bus vis mažiau (3)

Antradienio dieną per šalį greitai praslinks šaltasis atmosferos frontas, jis bus mažai aktyvus,...

PSO: pasaulis šiemet koronaviruso dar neįveiks (90)

Nerealu tikėtis, kad pasaulis įveiks koronaviruso pandemiją iki šių metų pabaigos, pirmadienį...

Miglė Rakauskaitė | D+

Makabriškas britų planas: kaip benamio lavonas tapo sudėtingos Antrojo pasaulinio karo operacijos dalimi

Auštant saulėtam 1943 metų balandžio rytui, jaunas žvejys pastebėjo keistą objektą...

Nelaimė Salantuose: į upę visą vakarą teka teršalai, meras prašo pagalbos (14)

Kretingos rajono meras Antanas Kalnius pirmadienio vakarą feisbuke pranešė, kad Priešgaisrinės...

Neplanuotas nėštumas pakeičia visą gyvenimą: perėjo kryžiaus kelius, kad susigrąžintų gyvybės langelyje paliktą kūdikį (37)

Neatlaikę žinios apie netikėtą nėštumą vyrai tiesiog pasipusto padus. Moterys skuba...

Dėl LSDP pirmininko posto varžysis politologas Gudžinskas (34)

Dėl Lietuvos socialdemokratų partijos ( LSDP ) pirmininko posto su jau iškeltais kandidatais...