Trečiosios atžalos sulaukusi L.S.Černiauskaitė: su kiekvieno vaiko gimimu man užeina durnumas nusikirpti plaukus

 - Vasario pabaigoje Vilniaus knygų mugėje Jums bus įteikta Jurgos Ivanauskaitės premija. Ar džiaugiatės šiuo Jūsų kūrybos įvertinimu?

 - Buvo labai netikėta, kad premija bus įteikta būtent už šį romaną. Nežinau, gal rašymo nuovargis neleido objektyviai įvertinti savo kūrybos. Buvau pavargus nuo rašymo, nes romaną rašiau apie dvejus metus. Mano manymu, tai labai ilgas laiko tarpas. Kai ilgai rašai darbą ir tas kūrinys būna arti tavęs, dažnai nebematai savo klaidų, gal todėl ir nesitikėjau tokio įvertinimo. Tiesa, išleidus šį romaną, iš vienos leidyklos man pranešė, kad mano knyga papuolė į 10 skaitomiausių knygų sąrašą. Visi žinome, jog lietuviškai knygai patekti į 10-ką yra labai sudėtinga, todėl buvo smagu išgirsti šią džiugią žinią. Supratau, kad objektyviai vertinti savo kūrybą yra sudėtinga, o kai kada ir neįmanoma.

 - Gal išleidusi knygą atsikvėpėte ir dabar kitaip į ją pasižiūrėjote? 

 - Per mažai laiko praėjo. Man reikia kelerių metų, kad galėčiau paimti savo rašytą knygą ir ją perskaityčiau per atitinkamą atstumą.

- Ar Jurga Ivanauskaitė imponavo Jums kaip rašytoja, o gal kaip asmenybė? 

 - Ji man labiau imponavo kaip asmenybė ir moteris. Vienareikšmiškai galiu teigti, kad Jurga buvo labai ryški ir išskirtinė moteris. O kalbant apie jos kūrybą, tai labiausiai žavėjausi pačiais ankstyviausiais jos darbais - jaunystėje parašytais apsakymais. Vėliau pradėjau skaityti jos knygas apie keliones ir interviu su garsiais žmonėmis. Tačiau turiu prisipažinti, kad visų jos romanų tikrai nesu perskaičiusi. Kai sužinojau, jog gausiu šią premiją, kažkaip iš karto pagalvojau, kad tai yra ir jos kažkoks valios tikslas, kuris išreikštas iš anapus. Mintyse jai padėkojau. Nors asmeniškai jos nepažinojau, tačiau vieną kartą teko pabendrauti knygų mugėje, kai viešėjome Švedijoje. Labiausiai man įstrigo jos aristokratiškas humoro jausmas.

 - Kas Jus įkvepia rašyti? 

 - Nėra kažkokių taisyklių. Kartais žiūriu į sportininkus ir niekaip nesuprantu, kas juos verčia tiek daug sportuoti. Man atrodo, kad tai taip neįdomu ir aš galvoju, kad gyvenime to nedaryčiau. Taip pat ir su rašymu, gal kažkas galvoja, kaip ji gali rašyti, ar iš kur ji tų temų semiasi. Tiesiog taip yra, o temas atsiunčia pats gyvenimas. Jis yra prisodrintas kasdienių patirčių. Žmonių santykiai labiausiai įkvepia kurti, nes jie visada yra aktualūs. Mūsų prigimtyje yra užkoduotas laimės ir socialumo genas. Mes esame be galo socialios būtybės, todėl ir džiaugiamės vieni kitais. Aišku, kad suaugęs žmogus yra veikiamas rūpesčių ir kitų gyvenimo negandų, bet besišypsantis kūdikis – puikus pavyzdys, nes jis pamatęs artimą žmogų šypsosi be jokios priežasties. Vaike galima matyti žmogaus prigimties natūralumą, kuris mums yra įgimtas. Todėl apie tai ir norisi rašyti. 

 - Kiek motinystė turi įtakos Jūsų kūrybai? 

 - Moteriai ir vyrui, jeigu jie yra subrendę tėvystei, vaiko gimimas - pati nuostabiausia patirtis. Tai yra pačios didžiausios ir giliausios patirtys ir, žinoma, kad jos įtakoja kūrybą, bet kaip – negaliu atsakyti. Tai tiesiog patirčių bagažas, kuris sudaro tavo asmenybę, o tai kartu persiduoda ir į tavo kūrybą. 

 - Ar turite savo mėgstamiausią rašytoją?

 - Greičiausiai mėgstamiausi yra tie rašytojai, su kuriais užaugau. Vienas mėgstamiausių - Fiodoras  Dostojevskis, kuris mokyklos laikais buvo mano stabas. Taip pat Williamas Faulkneris, Marselis Prustas, Federikas Garsija Lorka ir Raineris Marija Rilkė.

 - Ar sunku vienu metu būti trijų vaikų mama ir rašytoja? 

Nežinau, kartais sekasi viską suderinti, o kartais - ne. Bet čia nėra jokio stebuklo, juk dauguma mamų dirba. Rašymas - mano darbas. Žinoma, iš rašymo aš neuždirbu tiek, kad galėčiau viena išauginti vaikus, todėl džiaugiuosi, kad su vyru sugebame mesti viską į vieną katilą ir taip išgyventi. Tik tokiu būdu aš galiu sau leisti rašyti.  Be kita ko, vaikai vis tiek svarbiau ir kai pagaliau tai supratau - nusiraminau. Jeigu man tektų vien tik auginti vaikus ir nerašyti, vis vien būčiau labai laiminga. Nesu aš prie rašymo prisirišusi - greičiau jis prie manęs. 

 - Gal jau turite kažkokių naujų kūrybinių idėjų ar planų naujai knygai? 

 - Šiuos metus noriu skirti Simonui ir jo auginimui. Nors pripažinsiu, kad ateina minčių ir apie vaikišką knygą ar  apysaką. Taip pat yra tam tikrų idėjų apie veikėjus, tačiau šiuos apmąstymus pavadinti konkrečiais planais - negalėčiau. Esu atvira naujoms idėjoms, bet plunksnos į rankas artimiausiu metu nežadu čiupti.

 - Gimus dukrai Elenai Gelminei, o dabar ir sūnui Simonui, Jūs nusikirpote plaukus "ežiuku". Ar tai turi kažkokią gilesnę prasmę Jums? 

 - Su kiekvieno vaiko gimimu man užeina toks durnumas. Paprasčiausiai, tuos ilgus plaukus pradedu jausti, kaip kokį balastą ar praeito gyvenimo įrašą. Man norisi juos nusikirpti kaip savą savastį ir laukti, kol ataugs nauji plaukai su nauja informacija. Kai gimsta vaikas, tiesiog tu numiršti ir atgimsti iš naujo. Žinoma, kad šis jausmas ateina ne per naktį, bet iš tiesų tu pradedi jausti, kad tampi kitu žmogumi. Todėl tas plaukų nusikirpimas man yra būtinas. Nors tikrai žinau, kad ilgesni plaukai man labiau tinka, tačiau ne grožyje visa esmė. Juk ir senovėje ištekėjusios lietuvaitės nusikirpdavo plaukus. Moters plaukuose yra moterystės galios ir kol ji turi tikslą susirasti vyrą - augina kasas, o kai ji tampa mama ir žmona tarsi aukoja savo grožį, užimdama kitą vaidmenį gyvenime. Čia yra mano interpretacija.