Mylėti žmogų – dovana. Džiaugsmas. Iššūkis. Prasmė ir siekiamybė. Mylėti ir atvirai priimti ne vien savus žmones mane išmokė senelis. Jis buvo labai bendruomeniškas, empatiškas. Atrodydavo, bet kokią erdvę, kurioje būdavo čia ir dabar – nesvarbu, kas tai – autobusas, daugiabučio laiptinė, sodas ar parduotuvė – atrasdavo kaip erdvę pažinti, bendrauti. Jo žvilgsnis net į nepažįstamus žmones buvo kaip į mylimus draugus.
Senelis turėjo sveiko smalsumo, žaismingumo, su užsidegimu kalbino žmones, vaikams pilnos kišenės saldainių – tai kas, kad nepažįsta jų. Sakydavau: „Seneli, juk vaikams draudžiama su nepažįstamais kalbėt!“ Bet jis tik juokdavosi... Puošdavo laiptines grafikos darbais. Jei rašydavo skelbimą skelbimų lentoje – tai tik dailyraščiu, su plunksna ir rašalu! Jei būdavome sode, ir ten srautai žmonių pas jį eidavo, konsultuodavosi. Juokiuosi, kad senelis daugiau bendravo, nei žemę dirbo, nors derlius užaugdavo išskirtinai gausus... Visi jį labai greitai pamildavo, ir tie nepažįstamieji greitai tapdavo draugais. Esu labai dėkinga Jam už tokį pavyzdį. Patyriau, kad tik su žmonėmis esu totali – pilna, išbaigta, apimanti ir save, ir kitus, drąsiai priimanti, duodanti.
Tik būdama su žmonėmis galiu tobulėti. Mylėdama žmones, kad ir kas jie būtų – kolegos, draugai, žiūrovai – esu laiminga ir jaučiu pilnatvę. Kai tik užeina būsena, kai jaučiu nepakantumą žmonėms ir aplinkai – jaučiuosi purvina ir labai skurdi. Nesakau, kad manęs neerzina tam tikri žmonės, jų sprendimai ar poelgiai. Erzina nejautrumas, visiškas negatyvumas, nepagarba kitam, žeminimai, cinizmas, profesinėje srityje – susireikšminimas. Dar tie žmonės, kurie gauna valdžią ir tampa neadekvatūs...
Bet egzistuoja ir kita būsena. Kai nesusireikšmini, priimi kitus kaip save, kai suvoki, kad mirsim visi ir tam nėra jokių išimčių. Tada nebesinori švaistyti laiko priešiškumui, tam, kas mus tolina vienas nuo kito. Tomis akimirkomis jaučiu, kad gyvenu, ir man tai – šventė.
Meilė Lietuvai taip pat atėjo iš šeimos – šis jausmas man labai natūralus. Mano šeimos istorija, kaip ir daugelio mūsų, tiesiogiai susijusi su tautos istorija. Senelis buvo partizanas, ištremtas į Sibirą, kur iki šešerių metų augo ir mano tėtis. Kitas senelis – mokslininkas, agronomas, išradinėjo, tobulino augalų rūšis. Man jie abu – tikri herojai. Močiutė – mokytoja, kita – talentinga siuvėja, kurios kurti drabužiai šiandien jau ir vėl madingi. Mama – nacionalinės bibliotekos pažiba ir šiandien prisideda prie žinių pasiekiamumo. Tėtis – talentingas inžinierius, visą gyvenimą dirba Televizijos bokšte, per Sausio 13-osios įvykius daug padarė, kad matytume Lietuvos televizijos transliacijas. Tiesiog.
Jokio patoso – tik paprasti žmonės, kurie savo tikėjimu, darbu, pašaukimu ir drąsa tyliai mus augina arba bent padeda augti. Tyliai gina Tėvynę, be medalių. Tiesą sakant, mane šiek tiek erzina patosas, kuris gaubia šimtmečio šventę. Mano šeima man yra puikus pavyzdys, kaip mylėti savo Tėvynę. Meilė – tai veiksmas, indėlis, pasirinkimas. Tėvynę myliu tyliai. Šiandien joje kai kas mane liūdina, nemeluosiu, nesuprantu mūsų krypties, kur einame? Kur veda mus mūsų išrinktieji? Kodėl???
Ar norėjau kada nors išvažiuoti iš Lietuvos? Kartais net turint galimybę kurti su talentingiausiais šalies menininkais pasidaro ankšta. Būna etapų, kad brangus „tautinis kostiumas“ yra gerokai per mažas, spaudžia ar yra išaugtas... Norisi daugiau erdvės, kitokio požiūrio, didesnių galimybių. Kartą jau buvau tokiame taške, kai galbūt jau būtų reikėję rinktis ir viską mesti, bet labai sudrebėjo širdis: suvokiau, kaip esu giliai prisirišusi prie šito mūsų mielo Lietuvos ankštumo.
Toma jaučia, kad meilė teatrui yra abipusė. Apie sveiką ligą ir ypatingą emocinį kanalą – AŠ IKONA, pavasaris 2018 (Nr. 11)
