Tikėjimo meile nepraradusi A.Pilvelytė: tas, kuris nemyli ir nesijaučia mylimas, nėra laimingas

Daugelyje TV projektų suspindėjusios Aistės PILVELYTĖS teigimu, kad ir kaip gyvenimas keistųsi, svarbiausi dalykai niekada nesikeičia. „Tam, kuris nemyli ar nesijaučia mylimas, nėra lengva gyventi“, – įsitikinusi 33-ejų dainininkė.

– Šiandien jūs neatrodote žvali kaip paprastai. Kas nutiko?

– Šiek tiek sustreikavo sveikata. Juk girdėjote, jog gripas tai vienur, tai kitur masiškai guldo į lovas savo aukas. Aš – irgi ne išimtis: žiemos virusas ir mane surakino.

– Ar dažnai yra tekę atšaukti savo koncertus dėl ligos?

– Nepamenu, kad būtų toks atvejis. Kad ir kaip blogai jausčiausi, vis tiek einu ir dainuoju. Toks jau tas mūsų darbas. Niekam neįdomu, kaip tu jautiesi.

– Žiemą nesiimate specialių priemonių savo balsui išsaugoti?

– Saugok nesaugojęs tą balsą, prieš ligas neatsispirsi. Ir kuo labiau jį saugai, tuo dažniau įvairios ligos limpa. Vienas įprasčiausių mano praktikuojamų apsaugos būdų – gerklės skalavimas sodos ir jodo vandeniu. Nebūna nė dienos, kad neišgerčiau stiklinės vandens su citrina. Kai turiu laiko, naudoju ir kitas liaudies medicinos priemones – imbierus, juoduosius ridikus, česnakus, svogūnus, naikinančius virusus ir bakterijas. Juodieji ridikai su medumi – man tikrai veiksminga priemonė. Kadangi daug bendrauju su žmonėmis, nei česnakų, nei svogūnų negaliu daug vartoti. Labai mėgstu imbierus su apelsinų sultimis, medumi ir cinamonu. Tai labai skanus dezinfekuojamasis gėrimas. Tiesa, liaudiškos priemonės, kad ir kokios veiksmingos būtų, neveikia taip greitai kaip cheminiai vaistai. Tad šįkart be jų neapsieinu, nes laukia LRT televizijos projektas „Auksinis balsas“.

– Nesate iš tų, kurie televizijoje šmėžuoja kas savaitę. Kuo šiuo metu daugiausia užsiimate?

– Daugiausia laiko atimanti veikla – koncertai. Neseniai sumaniau įkurti savo mokyklėlę. Dabar repetuoju ruošdamasi naujajam projektui
.
– Ką mokysite savo mokyklėlėje?

– Tai bus dainavimo mokyklėlė, kurioje ir maži, ir dideli galės mokytis dainuoti ar tobulinti savo dainavimo įgūdžius. Tačiau daugiau negalėčiau pasakoti, nes viskas dar kuriama. Kad paskui per daug neprisikalbėčiau...

– Kaip gimė sumanymas kurti mokyklėlę?

– Tam tikrus patarimus, kaip taisyklingiau dainuoti, vaikams ir paaugliams dalydavau ir anksčiau, būdama įvairiose komisijose, gavusi laiškų su klausimais, ar dėstau vokalą. Tiesiog žinodama tokią paklausą ir jusdama, kad galėčiau pritaikyti savo sukauptą patirtį pradedantiesiems dainininkams padėti tobulėti, nutariau steigti mokyklėlę.

– Šiais laikais jums užtenka koncertų?

– Koncertų yra, bet ne tiek, kiek jų būdavo anksčiau. Dabar gal dažniau tenka dainuoti užsakomuosiuose vakarėliuose.

– Kokių naujienų yra jūsų koncertinėje programoje?

– Praėjusiais metais sukūriau naują programą pagal legendinės balso ir aktorystės meno virtuozės Šer kūrybą. Dabar planuoju sukurti akustinę lyrinių dainų, kas man arčiausia širdies, programą.

– Kuo jums patrauklūs TV projektai, kuriuose ne kartą labai sekėsi?

– Man patinka dirbti su žmonėmis, kuriais pasitikiu. Be to, kiekvienas projektas ar koncertas suteikia naujos patirties, kurios už jokius pinigus nenusipirksi. Kiekvienas projektas leidžia tobulėti. Naujasis LRT televizijos projektas mane labiausiai sužavėjo dėl to, kad čia teks dainuoti grojant gyvam orkestrui.

– Ar su vienodu malonumu einate į visus projektus?

– Aš esu ta, apie kurią dažnai sako: „Ji tikrai neis, galite net neskambinti.“ Beprotiškai daug filmavimų esu atsisakiusi, ypač kai kalbama apie įvairias pokalbių laidas. Kad sutikčiau dalyvauti, man turi būti įdomu, turi būti galimybė pasisemti naujos patirties. Reikia turėti savąjį „aš“, būti įdomiam, gal net nelengvai pasiekiamam. Nemanau, kad žmonėms labai įdomu tą patį veidą matyti nuolat šmėžuojantį visuose kanaluose.

– Kokiame projekte jaučiatės labiausiai atsiskleidusi?

– Manau, kad „Eurovizijos“ nacionaliniame atrankos konkurse su daina „Melancolia“. Ši daina man labai tiko ir patiko, atlikdama ją atsiskleidžiau ir kaip vokalistė, ir kaip dainininkė. LNK „Žvaigždžių duetai“ man irgi labai patiko. Tik ten jutau didesnę atsakomybę už savo partnerį, negalėjau dainuoti vien tai, ko aš noriu ir kas man patinka.

– Šiek tiek paradoksalu – kaip geriausią variantą minite dainą, su kuria nenugalėjote...

– Aš buvau nugalėtoja sau. Ir ne tik sau, bet ir daugeliui žmonių, kurie mane sveikino su pergale. Antrosios vietos kartais gyvenime būna net geresnės nei pirmosios.

– Jūsų neįskaudino tai, kad į „Euroviziją“ važiavote ne jūs?

– Matyt, nėra to blogo, kas neišeitų į gera. Galbūt pats Dievulis mane per daug myli, kad nusprendė, jog man gal reikėtų dar labiau patobulėti ir į „Euroviziją“ važiuoti dar geriau pasiruošus.

– Aštuonis kartus bandžiusi laimę „Eurovizijoje“ dar nenusispjovėte ant šio konkurso?

– Visi mano, kad nelaimėjusi juntu nuoskaudą ir lieju graudžias ašaras. Tikrai taip nėra. Į šiuos dalykus aš žiūriu paprastai. Gal mane gyvenimas taip išmokė. Čia juk šou, o gyvenime man svarbiausia – šeima, vaikai, artimi žmonės. Dėl jų labiausiai išgyvenu. Man užtenka, kad mano pasirodymas patiko man pačiai ir buvo gerai įvertintas.

– Tad vilties jus dar kada nors išvysti „Eurovizijoje“ yra?

– Vilties yra. Gyvenimas eina pirmyn. Aš visada sakiau, kad reikia ramiai siekti tikslo ir negirdėti, ką sako aplinkiniai, nes tai gali pakenkti tikslui.

– „Eurovizija“ – jūsų tikslas?

– Mano tikslas – gerai pasirodyti ir tarptautiniame konkurse patekti į penketuką.

– Tad kodėl sudainavusi „Melancolia“ ėmėte ir sustojote?

– Turėjau dainą, bet suvokiau, kad ji neverta laimėti. Tai buvo gera daina, tačiau ne tokia kaip „Melancolia“. Todėl nusprendžiau, jog su prastesne daina aš negaliu dalyvauti.

– Kūrybinę veiklą jums tenka derinti su motinos pareigomis. Kas jaučiatės esanti labiau – motina ar dainininkė?

– Manau, kad esu, kaip dažnai reklamose sakoma, „du viename“. Didelis džiaugsmas stebėti ir matyti, kaip tavo vaikas auga, tobulėja, keičiasi. Aišku, geriausia, kai moki suderinti ir motinystę, ir sceninę veiklą. Reikia mokėti tą padaryti, bet tai – įmanoma.

– Jums buvo sunku tai padaryti?

– Buvo nelengva viską susidėlioti, bet juk ne penkis vaikus turiu.

– Kažkada buvote sakiusi, kad jūsų svajonė turėti jų penkis!..

– Ir dabar negalvoju kitaip – man juk dar ne 85-eri!.. Gal kitam gali atrodyti, kad didžiausias džiaugsmas – būti vienam ir rūpintis tik savimi. Man didžiausias džiaugsmas – didelė darni šeima.

– Kokia šeima jums atrodo ideali?

– Vienas vaikas – per mažai, nes negali žinoti, kas gyvenime gali nutikti. Pora turi turėti bent du vaikus, o gražiausia – trys–penki.

– Ar šiandien jau mokote savo dukrelę Ugnę dainų?

– Jai šiemet sukaks ketveri. Ji jau moka nemažai dainelių. Lanko darželį. Ten daug jų išmoksta, ir aš padedu išmokti.

– Pastebite jos muzikinius gebėjimus?

– Man atrodo, kad ji – muzikali: dainuoja ir pataiko į ritmą. Kartais išgirdusi įrašą atpažįsta ir mane dainuojančią.

– Ar linkėtumėte savo dukrelei sceninės karjeros?

– Nelinkėčiau. Tačiau jeigu ji nuspręs, kad tai – jos kelias, manęs nenuliūdintų toks jos pasirinkimas. Manau, kad kiekviename kelyje, kad ir koks jis būtų, yra ir savų džiaugsmų, ir rūpesčių. Svarbiausia – galimybė realizuoti save.

– Ar motinystė labai pakeitė jūsų charakterį?

– Sakyčiau, kad netgi labai. Tapau nuolankesnė, supratingesnė, ištvermingesnė. Kitaip tariant, motinystė turi labai daug savų pranašumų.

– Ją tokią ir įsivaizdavote?

– Ne, viską įsivaizdavau gražiau. Iš pradžių tos bemiegės naktys, kai vaikas pabunda ir verkia, man atrodė labai baisios. Aš buvau labai pavyzdinga motina – savo vaiką žindžiau dvejus metus. Moteriai tai nėra toks lengvas darbas. Dauguma šiuolaikinių moterų šio reikalo vengia. Taigi motinystė nėra labai paprastas dalykas, tačiau, kai tavo akyse vaikas keičiasi, žengia pirmuosius žingsnius, ištaria pirmuosius žodžius, atperka visus tuos sunkumus.

– Įsivaizduoju, kad jūsų didžiausi vargai jau praeity...

– Kai savo „Žvaigždžių duetų“ partneriui Romui Bubneliui pasakiau, kad kuo vaikas didyn, tuo vargų mažyn, jis tik nusišypsojo ir atsakė: „Maži vaikai – maži vargai, dideli vaikai – dideli vargai.“ Nežinau, bet bent jau dabar man taip neatrodo. Mamos labiausiai bijo vaikų paauglystės, kai jie dar nemąsto brandžiai, negrįžta vakarais namo, ima protestuoti... Tada labai reikia mokėti bendrauti, suvokti, ką blogai darai, jei nepavyksta susikalbėti gražiuoju.

– Kokius gyvenimo principus savo vaikui stengiatės įdiegti?

– Kol ji dar tokia mažutė, tai paprasčiausių dalykų – mandagumo, orumo... Mergaitė turi būti švari, tvarkinga, kultūringa. Kol kas ji – gera mergaitė, ir viskas sekasi puikiai. Žiūrėsim, kaip bus toliau, viskas dar tik prasideda.

– Ar auklėdama savo dukrą vadovaujatės tėvų naudotais auklėjimo principais?

– Tais laikais, kai aš buvau maža, motinos neužsisėdėdavo namuose – turėdavo greitai grįžti į darbą, tad vaikai augdavo darželiuose. Man to bendravimo labai trūko, bet aš supratau tėvus – laikai buvo sunkūs, tėvams reikėjo rūpintis, kaip išlaikyti šeimą. Aš pati, tapusi mama, stengiuosi kuo daugiau savęs atiduoti vaikui.

– Grįžkim prie jūsų veiklos. Papasakokite, kaip jūsų repertuare atsiranda naujos dainos?

– Dažniausiai pats kompozitorius mane susiranda ir pasiūlo dainuoti. Paskambina, atsiunčia kūrinį, o aš pasiklausau ir nusprendžiu. Būna, kad ir pati kreipiuosi į kompozitorius, tačiau dažnesnis – pirmasis variantas. Kai vakaras būna užsakomasis ir publika pageidauja klausytis tik tam tikrų dainų, tada perkratau savo repertuarą ir atsirenku, kas tiktų labiausiai.

– Jūsų garsioji „Melancolia“ – sukurta ispanų kompozitoriaus, vadinasi, bendraujate ir su užsienio kompozitoriais?..

– Visi ryšiai susiklostė taip, kad su užsienio kompozitoriais bendradarbiauju netgi daugiau nei su Lietuvos. Ne tik su ispanais, bet ir su graiku, turku, neseniai susipažinau su anglu.

– Gal net ruošiatės tarptautiniam šuoliui?

– Turiu tokių minčių, tačiau nieko daugiau nenorėčiau kalbėti, nes kai per daug garsiai prisigiri, tada Dievulis tik pasijuokia.

– Kokių dainų jums nė už ką neįsiūlysi?

– Pigių, „dažnučių“ stiliaus ar iš „Pūko“ radijo repertuaro. Neslėpsiu, esu ganėtinai išranki. Kai man pasiūlo, mano nuomone, nelabai vykusią dainą, dažnai tiesiai šviesiai nesakau, jog nedainuosiu, tiesiog aiškinu, kad ji – neišbaigta. Tada prisėdę bendromis jėgomis ją patobuliname, ir neretai išeina visai neblogas rezultatas.

– Kiek jau metų, kai jūs esate ant scenos?

– Pirmą kartą ant profesionaliosios scenos užlipau su vaikų popgrupe, būdama vienuolikos metų. Vadinasi, jau daugiau kaip dvidešimt.

– Ar šiandien, kaip prieš kokius penkiolika metų, vis dar juntate tokį patį nerimą?

– Žinoma, kad šiandien jaučiuosi kitaip. Juk ne tiek ir mažai patirties įgijau, daugybėje konkursų ir koncertų esu dalyvavusi. Pasitikėjimas savimi ir užtikrintumas dabar yra visiškai kitokie negu tada, kai siekiau profesionalumo. Ar kada nors juntu baimę? Jeigu tenka dalyvauti renginyje, kuriam pasiruošti turėjau nedaug laiko ir kūrinio iki galo nepažinau, apima šioks toks jauduliukas. Tačiau kai dainuoju laiko patikrintus kūrinius iš savo repertuaro, jaučiuosi tvirtai. Dar šiek tiek nerimo suteikia ir tiesioginė transliacija.

– Kai prieš aštuonerius metus jūsų klausiau, apie ką labiausiai patinka dainuoti, sakėte, jog dainuojate apie tai, kas jums gyvenime svarbiausia – meilė, būti mylimai, neišduotai. Ar pačiai patyrus savo šeimos griūtį šis požiūris nepasikeitė?

– Ne, visos mano dainos yra apie meilę, nes gyvenime meilė – pagrindinis variklis. Mylėti, būti mylimai, justi tarpusavio ryšį – beprotiškai svarbu, nes tas, kuris nemyli ir nesijaučia mylimas, manau, nėra laimingas žmogus.

– Ar jūs vis dar tikite meile?

– Kaip aš galiu ja netikėti, jeigu ji – gyvenimo variklis...

– Kas jums šiandien suteikia daugiausia palaimos ir džiaugsmo?

– Vienareikšmiškai – vaikas.

– Banalus klausimas: jei sugautumėte auksinę žuvelę ir turėtumėte galimybę paprašyti vienintelio dalyko, ko prašytumėte?

– Prašyčiau tokio dalyko, apie kurį viešai negalėčiau pasakyti... Tai labai asmeniška...