Beata Nicholson: „aš niekada gyvenime nebuvau taip ištroškus“
Beatos dienoraštis:
Penkta ir Šešta diena – aš galvojau, kad jau teks nakvoti kalnuose arba kai nueini ilgą kelią
Kokie būna penktadieniai? Na truputį su tokiu nerūpestingumu, juk prasideda paskutinė darbo savaitės diena? Taip? Mokiniai džiūgauja, radijo pranešėjai groja ypatingus „džinglus“, na ir šiaip tiesiog smagiau. Penktadienis, tiesą sakant, mano mėgstamiausia diena savaitėje, na bent būdavo anksčiau. Mes čia dienų nelabai skaičiuojam penktadieniais ar pirmadieniais, bet mums tai buvo paskutinė diena Iringoje, paskutinė istorija, kai jau atrodė mes tiek visko matėm, kad tikrai jau toliau nėra kur.
Mūsų dabar jau draugės Iringos valdžios atstovės (mama Kisika) ir UNICEF darbuotojai planavo ketvirtą valandą vakarop mus dar nuvežti su savivalda atsisveikinti... Nieko to nebuvo, o buvo taip, kad jie tiesiog mus pametė ir nežinojo kaip ieškoti, mes taip pat beveik buvome pasimetę, aš taip pat vienu metu jau buvau bepradedant prašyti Dievo apvaizdos ir galvoti apie savo vaikus. Mergaitės kurių gyvenimą sekėm penktadienį yra tai, ko net negalėčiau sugalvoti ir net apie jas galvojant jau nebetinka žodis skausmas, ar sielvartas ar beviltiškumas, čia jau praktiškai jauti fizinį skausmą...
Našlaitės
12 ir 15 metų sesutės. Jau penkerius metus našlaitės. Mama mirė nuo AIDS, tėvas tiesiog išėjo. Gyvena vienos. Be niekieno pagalbos ir paramos. Kasdieną pereidamos beveik septynių kalnų šlaitus eina į mokyklą apie, kaip jos sakė, „valandą“ į mokyklą. Pirmyn ir atgal. Keliasi penktą ryte, kad pasigamintų valgyti, pavalgo ir eina per kalnus į mokyklą. Pravažiuojamų kelių nėra. Maisto neturi. Nieko neturi. Net neturi kuo užsikloti, kai miega. Trobelę turi. Maistą užauginą pačios: kukurūzus, saldžias bulves, špinatų – žolių truputį, sušelpia dar kaimynai, bet jie lygiai tokie patys – be nieko. Vandens kaime nėra, savaime suprantama. Geria vandenį iš upelio. Bet abi atrodo jaunesnės nei iš tikrųjų, jei pastatytumėt šalia dvi lietuvaites tokio paties amžiaus, mūsiškės atrodytų kaip jų mamos, arba tiesiog žmonės iš kitos planetos. Smulkios, neaukštos, abi beveik vienodo ūgio.
Mokykla
Mokyklos pastatas su septyniomis klasėmis. Pamokos prasideda 7.30. Mūsų mergaitės ateina kasdien, bet beveik visada vėluoja. Jei norėtų spėti į pamokų pradžią, turėtų išeiti šeštą ryte, kai dar tamsu, o kai tamsu negali eiti, nes kelyje gali pasitaikyti visokių laukinių gyvūnų, šakalų, pavyzdžiui… Dar, be to, kažką turi užkąsti, nes visą dieną maisto daugiau nebus.
Mokykloje septynios klasės, keletas mokytojų. Bet vaikai alkani visa dieną, patys neturi ką atsinešti, o mokykla nieko neturi ką pasiūlyti. Sako, kad mokyklos maisto programa jau pakeliui, bet kada prasidės – nežinia. Iki kaimo važiavom pačiu baisiausiu keliu, akmenys vietomis užtvėrę kelią taip, kad vos gali prasiskverbti, ir vidutinis greitis ne daugiau nei 15 kilometrų per valandą. Kaimas už 15 km, bet važiuojam valandą. Mane jau taip tąso, kad tuoj, galvoju, jau teks atsiprašinėti. Giedrius ir filmavimo komanda eina pas seses, aš pasivaikštau aplink, o kas aplinkui? Vanduo iš gręžinio su dviem kranais, nuo kalnelio nusileidus futbolo aikštelė.
Dvasingas pasveikinimas
Gal trijų metų mergaitė su tamsiai purpurine suknele kelia abi savo rankas į mane, mano pirma mintis, ji nori, kad aš ją paimčiau ant rankų. Bet suprantu, kad ji nori abi savo rankas uždėti man ant galvos. Kaip kokia dvasininkė, paliečia abiem rankom mano galvą. Ji tave sveikina – paaiškina mūsų vairuotojas. Esu sujaudinta ir susikuklinus, noriu ką nors jai duoti. Duodu dvi apyrankes, kurias nusipirkau iš masajų Izuzu kaimo sueigoje.
Siūlosi padėti
Ruošiamės išeiti į sesių kaimą. Eiti nori visi misijos nariai. Mergaitės su Giedrium ir filmavimo komanda išeina iš klasės. Abari sveikinu jas. Smulkios, liūdnai ramiais veidais su išgąsčio ir smalsumo debesim.
Aš visur einu kaip kupranugaris, niekada nekeliauju lengvai, terboje: knyga, rūbai persirengimui jei reikėtų, arbūzas, piniginė su žaislais, saldainiais, servetėlėm, tepalais, vanduo.
Viena mergaičių vos tik pamačius prieina prie manęs, rodo į mano terbą ir kažką sako...
Aaahhhaaa kaip ožka, aš nežinau ką dabar daryt ar traukti arbūzą jai duoti? Ar kažką siūlyti iš tos terbos? Ne, jai nieko nereikia, ji manęs klausia ar galėtų panešti mano terbą... Net susigėstu, kaip dabar šitaip, tas gyvenimo užguitas vaikas dabar pasiruošęs per kalnus nešti mano sunkią terbą dešimt kilometrų?
Muzungu – swahili kalba reiškia baltaodis...
Kaip taip kiekvieną dieną?
Visų nuotaika kupina nuotykių laukimo. Mes einam į žygi, mes misionieriai, mes išgyvensime tai ką našlaitės daro kiekvieną dieną. Kaime pasilieka tik vairuotojai. Pirmos išeina mergaitės su Giedrium ir Jonais, vienas filmuoja, kitas Jonas fotografuoja ir režisuoja.
Virginija, Gintaras, Jovita, Elizabeth einame su kitu vedliu, mokyklos mokytoju. Po turbūt keturių kilometrų, entuziazmas truputį garuoja, lėtinam greitį, truputį griuvinėjam stačiuose šlaituose, ir jau pasiprašom lazdų. Kaip jos taip eina kiekvieną dieną? Į priekį klupinėdami ir svilinami saulės nužygiuojame per maždaug dvi valandas.
Giedrius su mergaitėm skuodžia daug greičiau, jos tiesiog bėga, jie su kamerom vos spėja vytis. Praeinam keletą molio drėbtų trobelių, didžiulių riedulių, kurie dvigubai didesni už Puntuką ir išsimėtę šlaituose. Slėnio dugne teka upė, jos pačios nematyti, tik žali plotai aplink ją, ten auga pupelės, špinatai, pomidorai, žemės riešutai, bulvės, truputį aukščiau kukurūzų laukai.
Nesutinkam nei vieno žmogaus, tik kokias keturias trobeles, iš molio drėbtas, keletą vištų, vieną paršiuką. Kada ateisim? Galų gale ateinam...
Gerti vandenį iš upelio
Vandeniu visada pasirūpina mūsų vairuotojai. Šiandien vandens nenupirko, tai vandens atsargos minimalios, mažiau nei po pusę litro visai dienai. Štai kodėl aš tempiausi arbūzą dovanotą Azizi kaimo. Dėl tikslumo turiu pasakyti, kad arbūzą vis tik atnešu ne aš, o Gintaras, „UNICEF Lietuva“ tarybos narys ir mūsų oficialus fotografas, savo kuprinėje. Vandenį visą išgeriam atėję prie mergaičių trobelės apie antrą valandą...
Mergaitės vandens neturi. Jos geria vandenį iš upelio, po keleto valandų jau ir mes būsime pasiruošę gerti vandenį iš upelio. Jos parodo kaip gamina maistą, išverda saldžių bulvių ir špinatų troškinį su kukurūzų miltais. Giedrius bendrauja su mergaitėm, o mes „išsivalom“, t.y. dingstam iš kadro. Saulė tvoskia kaip reikiant, einam nors prie upelio pasėdėti. Sumerkiam kojas. Aš, Virginija ir Gintaras. Vėliau visa komanda suvalgom arbūzą. Mergaitės arbūzo nevalgo – joms jis nepažįstamas dalykas.
Pasiklydom
Išeinam apie ketvirtą valandą, turim skubėti, nes saulė jau link horizonto juda. Ilgų vakarų Afrikoje arti pusiaujo nebūna. Saulės plumpt ir nėra per penkias minutes. Saulė leidžiasi po šešių, septintą jau tamsu. Sutemus prie upės pradeda judėti gyvūnai. Jei neišeisim laiku ar nespėsim grįžti, padėti mums niekas negalės, mobilaus ryšio nėra, kelio atvažiuoti taip pat, vandens taip pat nėra.
Mes išeinam pirmi, pasiklystam po dviejų kilometrų, pasiklysta ir mūsų vedlys. Mes tai aš, Virginija ir Elizabeth iš UNICEF Tanzanijos. Einam, einam atrodo matytu keliu ir už vienos trobelės bumbt ir kelias pasibaigia. Vedlys atsiprašo mes sukam atgal ir bandom surasti kurioje vietoje pametėm kelią.
Brendam per dviejų metrų išdžiūvusias žoles į kalną. Vedlys nueina pirmas. Mes atsiliekam. Tada sustojam ir šaukiam jį. Bet jis neatsiliepia. Vidury niekur ir tuoj pradės temti. Ar aš sapnuoju, ar tikrai esu dabar va čia ir tokioje beviltiškoje situacijoj? Gal jis kur nugarmėjo.. Galų gale prisišaukiam, vėl per brūzgynus nusileidžiam nuo kalno, sutinkam mūsų visą likusią komandą.
Pasiklydom visi. Varom kilometrą atgal kol randam tą taką, kurį metėm dėl takelio. Visi susierzinę ir, sakyčiau, išsigandę, kažkam eiti jau sunku, kažkam labai norisi atsigerti, kiti nuvargę, nudegę saulėje, ir jau tuoj bus penkios. Šviesos liko vos pusantros valandos... Turim eiti. Jau dauguma su lazdom išsidriekiam ilga vorele, aš su pirmaisiais, nes gal jei paspausim, dar spėsim nueiti ir bent jau pagalbos pasiprašyti, kitus nuo kalnų nurinkti.
Aš niekada gyvenime nebuvau taip ištroškus. Visi fantazuojam, apie tai ko norėtume dabar atsigerti. Aš galvoju apie vandenį, o dar geriau gazuotą šaltą „Vytautą“ arba galvoju, labai norėčiau „Fantos“, sumaišyčiau fantą su burbuliuotu vandeniu per pusę, kad mažiau saldu būtų. Fantazijos jau maksimaliai išdžiūvusią burną veikia blogai. Todėl nefantazuoju, susikaupiu, kvėpuoju ir mintyse sakau tai, kas mane sutelkia. Atgal vis tik spėjam sugrįžti, kol saulė dar nenusileido, bet jau vėsu ir saulę pamatom neriančią, visą raudoną, už kalnų.
Tiesa, pakeliui dar prisipilam upės vandens, tam kraštutiniam atvejui, jei nespėtume grįžti. Pareinam į kaimą. Aš galvoju, kad gal gersiu jau iš vietinio šulinio. Mama Kisika turi paruošus... Oi ne, ne vandens, vandens čia kaimuose ne visur nusipirksi, „Sprite“ ir „Pepsi“. Tiek to bus gerai, paskui jau tamsoje nusiperkam kažkokiam kioske vidury niekur vandens... Išgeriu pusę litro per minutę... Kaip į vazoną, juokauja Giedrius, kuris išgeria vandenį dar greičiau.
Padėkos
Einam miegot po dešimtos, prieš tai dar pavaišinami, keturias valandas pavėlavę, savivaldybės Iringos kuklia vakariene. Man rodos, aš buvau įsidėjus, greičiausiai, karvės skrandžio troškinio, tai jo, turiu prisipažint, nesuvalgiau. Visa kita – smulki kepta višta, daržovių troškinys ir kepta višta bei ryžiai. Nuotaika pakili, nes nuėjom ir grįžom, bet truputį beviltiška, kaip dabar tos mergaitės? Kaip jos gyvens? Jomis pasirūpinti žada Mama Kissika. Ji pasirūpina ir mumis – šeštadieni ryte šeštą ryto mūsų laukia mišios katalikų bažnyčioje. Iš viešbučio išvykstam tamsoje. Bažnyčia didžiulė, skardiniu stogu, altoriaus siena dekoruota Tanzanijos nacionalinių spalvų audeklais. Viskas vyksta swahili kalba, bet amen ir aleliuja visose kalbose vienodas. Dar kalbos. Visi pasakom ką nors. Jovita dėkoja už svetingumą. Virginija – poetiškai lygina Lietuvą ir Tanzaniją ir linki nuostabiems Tanzanijos žmonėms klestėjimo. Aš, mamos Kisikos fanė, sakau, kad ji yra šviesulys ir įkvėpimas. Giedrius žada, kad Lietuvos žmonės tiek gerumo turi, kiek Kilimandžaro kalnas. Jonai dėkoja.
Suvenyrai
Prieš oro uostą sustojam suvenyrų. Aš turiu tik dolerių, per visą laiką taip ir neradau laiko išsiimti vietinių pinigų. Bet ir su doleriais galima išsukti. Nuperku medinių šaukštų, prijuostę – nesiderėdama. Pamatau skardinę mašinėlę su drambliais, liūtais ir Tanzanija. Tada pamatau suknelę – raštuotą, rauktą, labai gražią, žinau, kad ir vienas, ir kitas dalykas patiktų mano vaikam. Bet nieko neperku, nereikia, galbūt galėčiau pirkti, taip paremdama vietinius pardavėjus. Bet susilaikau. Mano vaikai turi daugiau visko, negu turbūt tūkstantis Tanzanijos vaikų kartu sudėjus, o gal ir daugiau...
Ko jūs galėtumėt atsisakyti šį mėnesį? Ar kitą mėnesį? Ir pasidalinti su tais, kuriem labiau reikia? UNICEF dar tik pradeda savo veiklą Iringoje ir po mūsų misijos, kurioje dalyvavo ir UNICEF Tanzanijos ir UNICEF Iringa, ir vietinės valdžios atstovai, jiems tai taip pat buvo pažinimas, jie pamatė kur pagalbos reikia labiausiai.
Tanzanijoje keturiolika kartų daugiau žmonių ir ji keturiolika kartų didesnė, bet Lietuva keturiolika kartų turtingesnė. Mes maži, bet stiprūs, maži ir dosnūs, ir mūsų nekamuoja nepilnavertiškumo ir bejėgiškumo kompleksas, kad jei jau maži, tai nieko negalim, tikrai galim... Kaip prisidėti prie UNICEF veiklos sužinosite „UNICEF Lietuva“ svetainėje ir UNICEF šou per TV3 spalio 11 d., nebijokite, jei pamiršite, aš jums dar priminsiu.
Giedrius Savickas: „jos nedaug kalbėjo visą dieną, bet visą dieną jas stebėdamas, turėjau daug ką pasakyti sau“
Giedriaus dienoraštis:
Pagaliau aš važiavau susipažinti su savo istorija. Pagaliau mane nufilmuos. Nuvažiavau ryte į ligoninę, pasitikrinau, kad esu truputį sveikas. Ne tiek sveikas, kiek nesveikas. Ir tada važiavau į mokyklą, nes man reikėjo pasiimti dvi mergaites, našlaites. Praleidau su ketvirtos klasės vaikais biologijos pamoką. Sudainavau Tanzanijos himną. Ir atsiprašęs mokytoją su Kristina ir Matsuni išėjome pas jas namo. Pasirodo lydėti reikėjo septynis kilometrus per pusdžiungles. Visą kelią bėgau paskui mergaites, nes kelias buvo itin sudėtingas. Atėjus pas jas, pailsėjome po medžiu, pasikalbėjome apie svajones. Viena jų bus užaugusi vienuole, kita – sesele. Ir tikrai bus. Tuo nė kiek nesuabejojom. Tada mergaitės dingo. Radau jas už namo, renkant saldžiųjų bulvių daigų lapelius. Tai bus jų pietūs. Tada sesutės pradėjo ruošti sau valgyti maistą, o aš sėdėjau kampe ir viską stebėjau. Stebėjau visą procesą. Stebėjau ir žavėjausi. Prieš save mačiau dvi suaugusias, stiprias moteris. Kurios plikom rankom traukdavo iš ugnies verdantį puodą. Jos padarė valgyti.
Daigų lapelių troškinys ir kukurūzų košė. Jos padėjo man atskirai, pastatė man kėdutę, o pačios nuėjo į kampą, atsisėdo ant žemės ir pradėjo valgyti. Pasijaučiau nejaukiai, pasiėmiau maistą ir prisėdau prie jų. Namuose labai švaru. Mes pavalgėm. Ir aš jau turėjau atsisveikinti, kadangi jau temo, o reikėjo grįžti atgal tuos septynis kilometrus, o vakare žvėrys suaktyvėja. Jos nedaug kalbėjo visą dieną, bet visą dieną jas stebėdamas aš turėjau daug ką pasakyti sau. Vienu metu, kai mes ėjome į priekį, maža mergaitė atsisuko i mane ir paklausė, gal jinai gali panešti mano kuprinę. Matyt, ji pamatė mano silpnumą. Visas tris dienas, mes ėjome pas daug ponų, daug buvo kalbų, žmonių, visokiausių valgių. Bet labiausiai, šilčiausiai, vaišingiausiai ir mandagiausiai priėmė mane tos mergaitės. Nes jos pasidalino tai, kas joms yra brangiausia. Jų nuolankumas, jų stiprumas, komandiškumas, stipri seseriška meilė įstrigs ir privers dar daug ką man gyvenime apmąstyti. Aš grįžau sužavėtas. Bet tik vakare, kai ėjau miegot aš supratau, kad aš susižavėjau jų savybėm, bet ne tai, kas jas supa aplink. Todėl, kad jos neleido pamatyti mūsų visai grupei kaip neturtingai jos gyvena. Nei vienai sekundei. Aš labai noriu, kad išsipildytų jų svajonės ir kad jos galėtų pagelbėti daugeliui kitų žmonių, nes nuoširdžiausiai gelbėja tie, kuriems irgi reikia pagalbos. O pagalbos reikia mums visiems. Ir nieko čia nepaslėpsi. Iki. Viskas.
Virginija Kochanskytė: „antsvorio problema Tanzanijoje neegzistuoja“
Virginijos dienoraštis:
Šiandien ,,išsimaudėme“ dulkėse. Galingi UNICEF džipai vėl ropštėsi į kalnus. Nuo uolos ant uolos liuoksėjo beždžionės. Žolė išdžiūvus, geltonuoja plynės. Gąsdinantys didžiuliai akmens rieduliai kybo virš kelio. Žmonės eina pėsčiomis. Vaikščiojimo programos čia vykdomos kasdien, be jokio raginimo. Antsvorio problema Tanzanijoje neegzistuoja. Štai kur būtų labai prasmingas ,,geltonojo dviračio“ projektas. Moterų nugaras ištiesina ant galvos nešami vandens kibirai ir nešuliai. Bet pavydėti joms išdidžios laikysenos praeina noras, sužinojus, kad vėliau stuburas ,,verkia“, kentėdamas baisius skausmus. Važiuojant ilgu dulkėtu keliu, užduodi klausimus, iš kur jie ima vandenį kalnuose. Vienas kitas upelis, šulinys didesniame kaime. Štai ir viskas – troškuliui numalšinti, virimui, skalbimui, laukams laistyti. Nedidelius žemės sklypelius laisto tik tie, kurie gyvena šalia upelio. Bet vis tiek pomidorai graikiško riešuto dydžio.
Pagalvoji, vaje, kokia graži Lietuvos gamta, kiek žalumos, vandens, vėjų. Kokius gražius miestus mes pasistatėme, kiek puikios architektūros, kokios jaukios pakelių koplytėlės Žemaitijoje, Aukštaitijoje, Dzūkijoje. Kiek meniškų kryžių Sūduvoje. Ir kiek visur įdėta širdies, meilės.
O Tanzanijos pasididžiavimas tik jų gamta, be jokios abejonės. Pasidomėjau, koks amžiaus vidurkis. Pasakė, kad jie jo neskaičiuoja, nes beveik pusę gyventojų sudaro vaikai, o vaikų mirštamumas didelis ir pridūrė, kad žmonės čia gyvena maždaug iki šešiasdešimties metų.
Ši diena atvėrė kraujuojančią Tanzanijos žaizdą – didžiulį AIDS paplitimą tarp vietos žmonių, ypač kaimo. Skiepai, tai tik problema, geranoriškų žmonių dėka lengvai išsprendžiama – tik penkis litus kainuoja skiepas vaikui nuo šešių mirtinų ligų. O štai AIDS tikra nelaimė – daugelis kaimo žmonių net nežino, kad serga šia liga. Medicinos punkto nėra atstumu per dieną ar dvi kelio. O ir medicinos punkte tokių tyrimų nieks nedaro. Reikia keliauti į AIDS tyrimų centrą, kurie yra tik dideliuose miestuose. Ir tai kainuoja. Tad gyvena, kol gyvenasi ir palieka vaikus nežiniai.
Šios dienos susitikimas buvo skirtas dviem sesutėm (15 ir 11 metų), kurių mama prieš penkis metus susirgo AIDS ir mergaites paliko našlaitėmis. Su sesutėmis susitikome kaimo mokykloje ir nusprendėm palydėti jas iki namų. Pasakė, kad netoli, gal kokia valanda kelio. Sužinojom, kad teks eiti pėsčiomis siauru kalnų takeliu, nes nėra mašinoms kelio. Ėjome dvigubai ilgiau. Iš kur mergaitėms žinoti kiek laiko eina, jei jos neturi laikrodžio. Keliasi su tamsa, išsiverda valgyti pusryčiams ir pietums, nes grįžta jau temstant. Į mokyklą kartais vėluoja, bet mokytojai džiaugiasi, kad jos ateina. Iš pamokų išeina anksčiau, kad grįžtų dar nesutemus. O sesutės mokytis labai nori. Tanzanijoje mokslas mokamas, bet našlaičiams valstybė daro išimtį. Mergaitės svajoja būti vienuolėmis. Iš kurio tai Lietuvos istorijos amžiaus – aštuoniolikto, devyniolikto? Juk tada ir pas mus vienintelis kelias ,,į žmones“ skurdo vaikui buvo kunigų seminarija arba vienuolynas.
Perėjom kelias kalnų perėjas. Mūsų grupę lydėjo keli vietos žmonės, mokytojas. Sesutės striksėjo priekyje lengvai lyg kalnų ožkytės. Paskui jas skubėjo Giedrius su operatoriais pasiruošti filmavimui. Mus lydinti Elizabet paslydo ir nučiuožė sausomis žolėmis galva žemyn. Išsigando pati, išgąsdino ir mus. Tad sulėtinome tempą. Pravartu būtų mūsų tėveliams, keliaujantiems kartu su vaikais į turistų rojų, bent dienai užsukti štai į tokią kaimo mokyklą ir su kuriuo nors iš mokinių karštyje nukeliauti į jo namus už aštuonių kilometrų. Ir svarbu būtų ne vaikams, o jų tėvams – suprastų, kad nueiti į mokyklą pėsčiomis jų vaikui tik į sveikatą, o nuvažiuoti autobusu keletą stotelių ar net į kitą miesto galą, tai tik puikiausia pramoga. O kur dar daugybė garsų, kvapų, vaizdų… Kiek daug nuostabių patyrimų atsisako civilizacijos išlepintas žmogus.
Mokytojo paklausėme, kur sesutės perka valgyti. Jis tik nusijuokė ir pasakė: ką užsiaugina, tą ir valgo. Taigi, augina sau pavalgyt. Kažką dar turi ir parduot, kad kokį palaikį rūbelį įsigytų. Ką jos valgo? Pakeliui sutikome moterį su kūdikiu ant rankų. Ji nuo sudžiūvusio kukurūzo stiebo nusilaužė kukurūzą, išsilukšteno ir graužė. Iš kukurūzų sumalami miltai, verdama košė. Užsiaugina žalių lapų, panašių į špinatus. Dar bulvių, pomidorų, bananų. Gal kokią vištytę. Štai ir viskas… Vanduo iš netoliese tekančio drumzlino upelio. Privalumas tik tas, kad viskas ekologiška, jokių E.
Iš aplinkinių namų atėjo smalsaujantys vaikai ir baugščiai mus stebėjo iš toliau. Vaikai čia bėga nuo svetimo žmogaus. Gal dėl to, kad jų pasąmonėje nuo senų senovės užkoduota – baltasis yra skriaudėjas, prievartautojas, okupantas. Azijos šalyse baltąjį nori paliesti, tiki, kad tai jiems atneš laimę ir sėkmę… Bet tik ne Afrikoje.
Mažutėlaitėje molinėje trobelėje ant sienos matėme Tanzanijos prezidento, o šalia Obamos portretą. Moteris su pasididžiavimu pasakė: tai mūsų prezidentai. Juodoji rasė pagaliau patyrė satisfakciją.
Labai norisi tikėti, kad mergaičių svajonė išsipildys – jos išsimokslins, taps vienuolėmis ir darys gerus darbus. Kitaip ir būti negali. Juk geriausiai supranti, kas yra gerumas tik tada, kai negailestingos aplinkybės tave skaudžiai nuskriaudžia. Jos geriau nei kas kitas dalinsis savo širdies šiluma, šviesa, meile su likimo nuskriaustaisiais.
