– Dabar 11 valanda ryto, ar jau spėjote šiandien ką nors įdomaus nuveikti?
Giedrius: Žinoma, juk namus susitvarkėme! Vakar net nebandėme, nes… na, tai suprasti gali tik tie, kurie turi vaikų. Vakar aštuntą vakaro turėjome susitikimą, nors paprastai aštuntą jau einame miegoti – kartu su Bernardu.
Aistė: Prigulame šalia, kad jis nepabustų.
Giedrius: Mūsų darbo diena dažniausiai taip ir baigiasi. Bet tvarką namuose turime palaikyti, nes čia ateina klientai, čia ir dirbame. O ir šiaip kūrybinės netvarkos mūsų namuose nebūna, būna kūrybinė tvarka – aš mėgstu, kad dėžutės būtų gražiai sudėtos, viskas savo vietose. Kuriant drabužius, tenka žiūrėti, kad kiekvienas kraštelis, kiekvienas peltakys būtų lygus, tad estetika mums nėra svetima. Šįryt tiesiog sustumdėme daiktus į vietas. Bernardas atsikėlė šeštą, mes po septynių. Sūnus atsibudęs dar ilgai pasakoja, ką sapnavo. Ir šiaip jis viską reguliuoja. Jo vieno nepaliksi, Bucas jo neprižiūri, tad gyvenam vis keisdamiesi. Aistė prausiasi pirma, po jos – Bernardas, na, o aš jau paskutinis. Tada Aistė leidžiasi ruošti pusryčių. Po pusryčių aš vedu Bucą į lauką, turim su juo tokį smagų ritualą. Grįžę pasikalbame: ką veiksime, ką perskaitėme, kokios naujienos, kokie planai ir darbai laukia. Tada dirbam. Šiandien šeimyna dar spėjo numigti, kad būtų geros nuotaikos, ir štai atėjote jūs.
– Darbas ir laisvalaikis jūsų gyvenime persipynę ar tai – atskiros stichijos?
Giedrius: Dažniausiai viskas persipina. Labai džiaugiamės, kai ateina savaitgalis, tada šiek tiek atsipalaiduojame, nors nebūna, kad visai nedirbtume. Juk galvojame, šnekamės apie reikalus, o tai irgi yra darbas. Atsipūsti stengiamės sekmadienį. Kai tavo darbas tau patinka, jis natūraliai tampa didele gyvenimo dalimi ir nebėra kaip jo atskirti. Pastaruoju metu atsiranda šiokia tokia rutina, o gal sistema – kas kada kelsis, kada eisim į parką, kada miegoti. Tai ir yra žavesys, džiaugsmas. Aišku, gerai, kad gyvename gražioje vietoje, viskas šalia. Aplinka mūsų neslegia, galime kūrybiškai dirbti, susitikimai vyksta greta, na, aš dar kartais ištrūkstu į Kauną.
Aistė: Aš nelabai ištrūkstu. Geriausia, kai išeiname į lauką, tada nereikia Bernardo nešioti, galiu pailsėti, pastumdyti vežimą, o kartu ir pravalyti galvą.
– O kas judu gyvenime veža?
Giedrius: Kol kas – tėvystė. Grįžti ir pamatai kažką naujo – vaikas ką nors pasako, žaidžia, paima daiktą, pasižiūri. Tai ir yra džiaugsmas. Be to, veža kūrybinis procesas – tai, ką dabar kuriam, kaip norim apie tai papasakoti žmonėms. Ir begalė kitų dalykų. Pirmiausia – šeima, vaikas. Paprastai kalbant, tai yra didelė dovana. Kai tokią dovaną gauni, būtų keista tuo nesidžiaugti. Bernardas veža!
Aistė: Taip, dabar toks gyvenimas, anksčiau gal būtume sakę, kad labiausiai veža darbas, kūryba, idėjos. Dabar tai liko antrame plane.
Giedrius: Kūrybos procesas yra tarsi kūdikis, labai įdomu ką nors padaryti nuo A iki Ž, bet tai eina kažkur šalia, iš kūrybos negauni tiek, kiek bendraudamas su vaiku, matydamas, kaip jis auga, kaip jis susibraižo, gumbą gauna. Kūryba turi etapus su pertraukomis, o čia nuolat matai, kaip vaikas formuojasi, suvokia pasaulį. Tai toks nesibaigiantis gyvas performansas. Čia yra tęstinumas, o kūryboje pabaiga ateina gana greitai.
– Kaip du skirtingi žmonės vieną dieną tampa duetu?
Aistė: Mūsų specialybės gana artimos: scenografija ir kostiumo dizainas. Viskas išėjo labai natūraliai, esame kartu, duetas, nes tai labai patogu, nes artimas žmogus šalia.
Giedrius: Vienam kurti labai sudėtinga. Artimas žmogus tave supranta, žino, kaip tu dirbi, kokia tavos stilistika, tu žinai, kaip ir ką ji įsivaizduoja. Tai taip natūralu. Aistei patiko dirbti su kostiumo dizainu.
Aistė: Būtų nepatikę, nebūčiau įsitraukusi, užsiimčiau kita veikla. Daug tokių šeimų.
– Ar dirbdami kaip duetas nepaminate savo individualių ego?
Aistė: Oi, ne. Mūsų bendrame darbe matau labai daug savęs, savo ego visiškai patenkinu.
Giedrius: Tiesiog esame sutarę, tiksliau, Aistė nusprendė mažiau lįsti į viešumą.
– Dizainerių bendruomenė Lietuvoje, jūsų akimis, yra draugiška ar konkurencinga?
Giedrius: Faktas, kad ji konkurencinga, tai natūralu. Kiekviename darbe taip turėtų būti, nes konkurencija skatina tobulėjimą. Bet tai yra sveika konkurencija, be pavydo scenų ar kenkimo kitam. Draugiška konkurencija. Aš asmeniškai nesu visiems draugiškas, taip yra dėl skirtingo kūrybos braižo. Vieni dirba iškeldami idėjas ir tikslus, įgyvendina vadinamąjį ikoninį dizainą, o kiti kuria verslą ir tai laikina. Tokia mada suvartojama ir iš jos nieko nelieka. Mano manymu, drabužis turi nešti idėją, žinią, tai neturi būti tik vartojama prekė, dulkė, kuri nieko nesako. Man patinka tikra, nedirbtina stilistika. Kai dizaineris kuria drabužius ir jų pats nedėvi, man kyla klausimas – kam tada iš viso kurti? Jei nedėvi savo drabužio, tu nežinai, kas su juo vyksta, kaip jis kinta. Tokių dizainerių daug, kaip kūrėjai man jie nepatinka, su jais ir nedraugauju. Ar dizainerių bendruomenė draugiška? Gal ir taip, tik ne su visais būtina draugauti.
Aistė: Bet juk taip yra visose srityse.
– Grįžkime iš darbo į namus. Jums iš namų smagiau išeiti ar į juos grįžti?
Giedrius: Kai išeini, visada smagu išeiti, bet kai grįžti, visada smagu grįžti.
– Kas jums namuose svarbiausia?
Aistė: Be žmonių, nieko čia nebūtų, tad žmonės namuose ir yra svarbiausia. Tik tai. O kas gi dar čia? Tik sienos. Visą namų jaukumą kuria žmonės.
Giedrius: Taip. Galbūt dar yra daiktų, kurie mums svarbūs, pavyzdžiui, drabužiai...
Aistė: Čia smagi vieta, pro langus atsiverianti panorama. Grįžti ir galvoji, kaip gera, kad čia gyvename, o ne kur nors toli. Pavyzdžiui, vasarą daug laiko praleidome gamtoje, vienkiemyje. Čia grįždavome tik reikalų susitvarkyti. Po to vėl bėgdavome.
Giedrius: Vasarą gaila gaišti laiką čia. Vasara mieste yra toks keistas dalykas. Taip, čia kultūra, civilizacija, bet kartais nuo jos labai gerai atsitraukti ir išsivalyti. Tada kitaip į viską žiūri, daug paprasčiau. Vasara, praleista ne Vilniuje, mums suteikė daug tikrumo.
– O ruduo?
Aistė: Darbymetis...
Giedrius: Taip, mes daug dirbame, pirmą kartą šiemet rudenį nevažiavome prie jūros, nors šiaip visada šiuo metų laiku vairuojame jūros link, ten tokiu metu būna mažai žmonių. Pasivaikščioti, pabūti, išsigryninti, atrasti naujų idėjų, tai padeda išlaisvinti mintis, atsigauti, svarbūs tampa kiti dalykai, nebematai tos buities ir net tarsi ilsiesi dirbdamas. Nors mums darbas nėra lažas, nereikia kasdien prieš ką nors atsiskaityti, esame patys sau šeimininkai, tai mums ir leidžia atsipalaiduoti ir mėgautis.
Ruduo mums labai gražus. Ypač kai vartus atvėrė Bernardinų sodas, ten labai malonu. O kai lyja, miestas būna visai tuščias. Sunkiau savaitgaliais, kai į senamiestį suvažiuoja daug žmonių.
– Ar turite kokių nors šeimos tradicijų?
Aistė: Pasivaikščiojimai, pusryčiai, vakarienė.
Giedrius: Pietūs – mažiausiai džiaugsmo sukeliantis dalykas, nes Aistei reikia juos ruošti...
Aistė: Aš irgi tokia laukianti įkvėpimo, mūzos virtuvėje, o ji retai mane lanko... Kai maistą tenka gaminti dažnai, mūzos nebelieka.
Giedrius: Jei dirbtume ne namie, gaminti maistą savaitgaliais būtų pramoga.
Aistė: Mielai duočiausi aš toje virtuvėje savaitgaliais, bet kai tenka kiekvieną dieną...
Daugiau istorijų ir nuotraukų – žurnale “Lamų slėnis” / www.lamuslenis.lt
G. Paulausko namai - DELFI nuotraukų galerijoje:
