Justė pasiilgo scenos. Labai… „Didelė vidinė tragedija ir dvasinis krachas“, – atsidūsta dainininkė. Nors vis dar negali dainuoti, laisvo laiko ji praktiškai neturi: interviu, fotosesijos, repeticijos, pasiruošimas albumo pristatymo koncertams ir taip toliau… Po šiek tiek lėtesnės vasaros jos laukė audringas ir įtemptas ruduo.
„Vasarą dėl balso problemų teko atidėti daugiau nei pusę suplanuotų koncertų. Bet dabar jau sveikstu. Daktarai pažadėjo, kad iki koncertinio turo pradžios pasveiksiu, – pasakoja Justė. – Iki vasaros visos naujojo albumo dainos jau buvo sukurtos, tad vasarą su Leonu pamažu pradėjom jas dėlioti. Ir pajutom, kad iš to išeis labai geras ir gražus albumas. Jis – visai kitoks nei ankstesnieji. Leonas dirbo savo sodyboje su vaikais, aš – savojoje. Nuo gamtos tematikos niekada ir nebuvome atitolę. O sodyba apskritai yra viena mėgstamiausių mano vietų. Kasdien mane supa labai daug žmonių. Kai pavargstu, gamtos prieglobstis padeda nusiraminti, susirinkti save, jis atneša kažkokią vidinę ramybę ir susikaupimą. Šią vasarą daug laiko praleidau Nidoje. Juk iki tol gyvenau praktiškai lėktuve. Išsitaškiau, organizmas visiškai išseko ir, aišku, dėjo per jautriausią vietą – balsą“, – pasakoja Justė.
– Juste, kaip pasikeitė tavo gyvenimas po daktarų diagnozės? Ką dabar darai kitaip?
– Turėjau daug laiko pagalvoti, ką darau ne taip ir supratau, kaip reikia saugoti savo dovaną, nes kitos tokios niekas nebeduos. Dabar labai renkuosi, kur ir kam dainuoti. Svarstau, ar šiandien norėčiau dainuoti, ar geriau pailsėti. Atsakingai dėlioju koncertų grafiką. Nebenoriu groti klubuose, nes tai išvargina. Daugiau laiko praleidžiu viena, jaučiu, kad man reikia tos vienatvės, nors anksčiau to niekada nereikėdavo. Mažiau naktinių išėjimų. Mama visada ant manęs pykdavo, kad vaikštau neapsivyniojusi kaklo. Mamos, aišku, visada būna teisios – dabar visada vaikštau šiltai apsirišusi kaklą. Prisiverčiu eiti miegoti anksčiau, nors esu visiškai naktinis žmogus. Tiesiog vieną dieną pasakiau sau: „Arlauskaite, gana!“
– Nebus baugu grįžti į sceną?
– Ne, nemanau. Kai labai kažko pasiilgsti, baimės nebelieka. O ir ko aš turėčiau bijoti? Labai noriu grįžti į sceną ir jaučiu, kad grįšiu su nauja jėga. Turėjau daug laiko susikaupti ir viską apgalvoti. Tai buvo vertingas stabtelėjimas.
– Jūsų su Leonu naujasis albumas tikrai bus daug šviesesnis nei ankstesnieji darbai?
– Mūsų muzika niekada nebuvo labai šalta, ji šilta, turbūt todėl žmonės joje ir atranda kažką sava. Tai – kaip užuovėja. Šis albumas daug įvairesnis muzikine, minčių, tekstų prasme. Tai bus brandžiausias mūsų darbas. Ir jis iš tikrųjų visiškai kitoks. Jame labai daug gyvybės, daug gyvų instrumentų ir mano tekstų.
– Tekstus visada rašai pati?
– Taip, nuo pat pirmos mūsų su Leonu dainos. Visi tekstai yra mano.
– Kaip jie gimsta?
– Oi, kaip negaliu pakęsti šito klausimo! Nes į jį labai sunku atsakyti. Tu nežinai, iš kur tai ateina. Tave gali įkvėpti ir viskas, ir niekas. Esu dėkinga tam kažkam, kad turiu galimybę viską, ką jaučiu, išlieti muzika ir tekstais, kad turiu gebėjimą rašyti dainas. O tie tekstai... Viduje labai daug visko jaučiu ir absorbuoju iš išorės. Aišku, dažniausiai įkvepia žmonės, jų santykiai, patirtys, jausmai. O šiaip įkvėpti gali ir pasivaikščiojimas naktiniame senamiesčio rūke, matytas filmas, kelionė. Dažniausiai tekstai gimsta kartu su muzika. Įkvėpimo aš nereikalauju. Jis ateina, kai nori mane aplankyti. Tuomet tiesiog dedu rankas ant pianino ir... Bet aš rašau ne tik dainas, rašau apsakymus, poeziją. Kada nors aš tikrai išleisiu savo knygą. Kol kas dar jaučiu šiek tiek baimės. Pirma – muzika, ji dabar svarbiausia.
– Kokia tavoji albumo pavadinimo versija? Kas yra tos užuovėjos ir jūros?
– Tai kiekvienam savo. Užuovėja yra mylimas žmogus arba namai. O jūros – tai tos gyvenimo ir širdies audros, kurias mes išgyvename. Gamtą pasirinkome kaip gyvenimo metaforą, tad užuovėjos ir jūros reiškia, kad būname visokie. Be to, mano siela nerimstanti, o muzika yra mano didžiausia užuovėja, kurioje save atrandu.
– Ar namai tau yra užuovėja?
– Savo namais aš vadinu sodybą. Penkerius metus gyvenau Londone, paskui buvo nuolatiniai skraidymai į koncertus, Švedija. Per tą laiką išvysčiau gebėjimą jaustis namie, kad ir kur būčiau. Bet kuo toliau, tuo labiau suprantu, kad noriu savo kampo ir jaukumo. Atsirado toks intravertiškumo jausmas, erdvės, kuri dar net neegzistuoja, savinimasis. Čia, kur gyvenu dabar, – senamiesčio širdis ir būtų gaila iš čia iškeliauti. Bet kiekvienas gyvenimo etapas kitoks – dabar noriu rusvų plaukų, laukiu naujo albumo, dar asmeninio gyvenimo peripetijos... Norisi pokyčių, o po jų – stabilumo. Norisi į gyvenimą įnešti tvarkos.
– Šiuo metu jame didelis chaosas?
– Oi, mano gyvenime visą laiką chaosas... Ne namuose, bet galvoje. O širdies stalčiuje – tokia betvarkė...
– Įsivaizduoji save tokią tikrą namų šeimininkę, šeimos moterį?
– Absoliučiai! Manau, būčiau nepaprasta namų šeimininkė ir geriausia mama. Ne paslaptis, aš labai mėgstu gaminti. Tik dabar trūksta laiko tai daryti namie. Manęs čia nebūna nuo ryto iki vakaro. Tad dažniausiai gaminu sodyboje. Būna dienų, kai iš virtuvės net neišeinu. Ir man labai gera. Aišku, tam irgi reikia įkvėpimo, tai kaip savotiška terapija.
Man patinka būti namie. Čia turiu savo pianiną, čia mano palangė, kur aš rymau. Ta vieta man labai simboliška, ten buvo labai daug pokalbių su įdomiais žmonėmis ir su vienu man labai svarbiu žmogumi – mes ten sėdėdavome ir gerdavome arbatą, rymodavome naktimis. Ir tekstų ten esu labai daug prirašiusi. Dar viena mano mėgstama vieta – tai miegamasis. Esu visiška miegalė... Ten mano oazė su knygomis, filmais.
– Moteriškas klausimas – ar didelė tavo drabužių spinta?
– Taip... Aš labai mėgstu gražiai atrodyti ir nesuprantu žmonių, kurie vaikšto apsirengę bet kaip. Tai kaip asmenybės vizitinė kortelė, išraiška. Be to, esu artistė, man privalu gerai atrodyti. Estetikos ir stiliaus pojūtį paveldėjau iš savo giminės moterų. Nuo mažumės turėjau tvirtą nuomonę, kaip noriu atrodyti. O spinta mano didelė, pusę jos užima koncertiniai drabužiai. Dauguma jų pasiūta dizainerės Daivos Urbonavičiūtės. Kai kuriuos tiesiog laikau prisiminimui, kitas sukneles transformuoju, atsiranda vis naujų.
– Kaip užsimezgė jūsų draugystė su Daiva?
– Prieš daug metų. Ji kuria mano koncertinius kostiumus. Susitikome maždaug prieš dešimt metų ir nebeišsiskyrėme. Prisimenu, kartą ėjau pro mados namus „Zoraza“ ir pamačiau tokius nerealius batus... Užėjau ir klausiu – ar čia avimi batai, ar paveikslas? Tai buvo tokie žali ilgi, suvarstomi verstos odos barokiniai batai su povų plunksnomis. Labai nekasdieniški. Mane sužavėjo tai, kad Daiva į kiekvieną savo darbą žiūri kaip į meno kūrinį. Tuos batus nusipirkau, po to dar kažką ir dar. Pagaliau pradėjome daugiau bendrauti ir kartą Daiva pasakė, kad nuo šiol tik ji mane rengs. Aš tam, žinoma, visiškai neprieštaravau. Su Daiva esame panašios, randame bendrą šneką, diskutuojame ir visada prieiname kompromisą.
– Kokį stebuklą ji kuria šiam jūsų koncertiniam turui?
– Pasirinkome keturių metų laikų tematiką, drabužiai ją atspindės. Kol kas Daiva eskizuoja, man jos idėjos labai patiko, tik dar nenoriu visko išduoti.
– Prisipažink, ko labiau lauki – albumo „Lees and Seas“, kurį įrašėte kartu su L. Somovu, ar savo solinio albumo, kuris turėtų pasirodyti kitą pavasarį?
– Ir viename, ir kitame yra dalis manęs, prie abiejų darbų pridėjau savo ranką ir sudėjau visą širdį. Albumą „Lees and Seas“ išleisime Lietuvoje, mano solinis darbas bus skirtas Europai ir keliems Amerikos regionams. Viskas, ką darau, vienodai svarbu.
Kadrai iš Jazzu namų - DELFI nuotraukų galerijoje:
Leonas Somovas: „Trys moterys šeimoje – labai gerai“
Šaltą rytą židinyje jaukiai spragsi malkos. Prie miniatiūrinio staliuko pusryčiauja į darželį šiandien taip ir neatsikėlusi vyresnėlė Sofija. „Tėti, kai užaugsi, tu būsi grotojas arba dainuotojas“, – sako ji rodydama pirštu į gitara brazdinantį Leoną Somovą. Ant mamos Žemynos rankų klausydama tėčio muzikos užsnūdo jauniausia šių namų gyventoja – keturių mėnesių Sara. L. Somovo namuose svečiavosi žurnalas „Lamų slėnis“.
Ką tik Leonas leido paklausyti kelių dainų iš naujo, jau tuoj pasirodysiančio jo ir Justės Arlauskaitės-Jazzu albumo „Lees and Seas“. Trejus metus jiedu su Juste buvo užsiėmę savais projektais ir darbais, o šią vasarą nuo tų darbų pabėgo į gamtą ir įrašė keliolika visiškai naujų kūrinių. „Kūrybiškai albumas jau baigtas, liko tik techniniai taisymai. Pavyzdžiui, paskutinę minutę sugalvojom, kad vienam priedainiui trūksta styginių instrumentų partijos, – apie kūrybinę virtuvę pasakoja Leonas savo namų virtuvėje gurkšnodamas stiprią itališką kava. – Tas procesas turbūt niekada nesibaigtų. Po mėnesio, metų klausai albumo ir vėl atrodo, kad reikėjo kažką pakeisti. Turbūt kažkuriuo metu reikia pasakyti sau „stop“, kitaip galėtum vieną dainą visą gyvenimą įrašinėti.“
„Lees and Seas“, pasak Leono, bus kitoks – gyvesnis, melodingesnis ir organiškesnis albumas nei ankstesnieji. Jame – kur kas daugiau instrumentų, gyvumo, jis – šviesesnis, nuotaikingesnis. „Kažkaip evoliucionavome į gyvą grupę. Šiame albume bus galima išgirsti net kankles ir akordeoną. Tik šių instrumentų skambesys pateiktas šiuolaikiškiau. Kanklėmis groja mergina, šiuo metu studijuojanti Belgijoje. Akordeono partiją norime įrašyti su Martynu Levickiu.“
Albumo pavadinimas – „Lees and Seas“, arba „Užuovėjos ir jūros“ – gimė kiek vėliau nei pirmosios dainos, Justei ir Leonui atitrūkus nuo miesto pagundų ir pabėgus į gamtą. „Dirbau sodyboje netoli Trakų. Išvažiavome iš miesto, kad galėtume susikoncentruoti į darbą. Juk vasarą mieste labai daug pagundų. O darbas sodyboje išėjo į naudą. Todėl ir pats albumas artimas gamtai, organiškas“, – kalba Leonas.
Ieškodami idėjų albumo viršeliui, Justė ir Leonas norėjo ko nors nemonotoniško, kitokio, nei buvo anksčiau. Norėjo spalvų, kurių pilna gamtoje. Pagaliau buvo pasirinktas iliustratoriaus Ginto Galvanausko piešinys. Jame – dviejų žmonių, albumo autorių, refleksija. „Daug kam gal tai bus kiek netikėta, bet mums patinka“, – šypteli Leonas.
Šiuo metu Leono laukia ne tik koncertinis turas ir naujojo albumo pristatymas, bet ir ne vienas projektas. Štai po dviejų dienų jis išlekia į Minską atidaryti savo ir Dariaus Žičkaus parodos “Nuages” – instaliacijos, kurioje persipynę muzika, vaizdas, jausmas. Be to, laukia projektai su G. Ivanausko, Klaipėdos šokio teatrais. Rugsėjo pabaigoje Leonas grįžo iš Šiaurės Italijos, Vičencos miestelio. Ten, istoriniame teatre „Olimpico“, įvyko režisieriaus Eimunto Nekrošiaus spektaklio pagal Senojo Testamento „Jobo knygą“ premjera. Leonas kūrė spektaklio muziką.
„Man patiko dirbti su teatru. Kai paskambino ir pasiūlė dirbti su E. Nekrošiumi, galvojau: „Oho...“ Tai labai gera patirtis. Režisierius sugeba tiksliai išaiškinti, ko jam reikia, jis turi savo viziją. Nors būna visko... Kartais vakare apsitariame kurią nors sceną, kitą rytą ateinu pasiruošęs, o jis sako: „Oi ne, nebetinka... – pasakoja L. Somovas. – Didžioji dalis spektaklyje skambančios muzikos yra sukurta mano, bet panaudojau ir motyvų iš kitų kūrinių. Per spektaklį turi būti užkulisiuose, stebėti veiksmą ir groti. Tai savotiškas gyvas miksavimas, garsų keitimas. Po premjeros Vičencoje turėjo būti dar keli spektakliai, bet man teko grįžti į Lietuvą, nes čia jau laukė kitas projektas – su Jurga Šeduikyte.“
Kol Leonas pasakoja apie muziką, kaip kūrė albumo viršelį J. Šeduikytei, kaip įrašinėjo dainas su Juste, kaip keliavo po Lietuvą apsikarstęs trimis fotoaparatais ir ieškojo tobulų gamtos kadrų, galvoje vis sukasi mintis: o kiek jo lieka šeimai?
„Tai, ką darau, yra mano gyvenimo dalis. Į muziką neini kaip į darbą, – sako Leonas. – Aišku, su šeima norisi praleisti kuo daugiau laiko, bet Žemyna mane supranta. Juk nebūnu visada užsidaręs. Kai labai tiksliai žinai, ką darai, kai nebelieka pasimetusių ieškojimų, tada viskas paprasčiau. Namie turiu įsirengęs nedidelį darbo kampą, kad galėčiau daugiau laiko praleisti su šeima. Aišku, kai tenka įrašinėti instrumentines partijas, einu į studiją.“
Leonas prisipažįsta, kad dvi dukrelės – ketverių Sofija ir keturių mėnesių Sara – jį pakeitė į gerąją pusę. O trijų moterų draugija šeimoje jo nė kiek netrikdo. „Tai labai gerai. Sako, senatvėje dukros tavimi labiau rūpinasi“, – juokiasi Leonas.
Daugiau istorijų ir nuotraukų – žurnale „Lamų slėnis“ / www.lamuslenis.lt
Akimirkos Leono Somovo - DELFI nuotraukų galerijoje:
