Paskelbtas idėjos konkursas
Praėjusią savaitę Palangos savivaldybės interneto svetainėje pasirodė kvietimas dalyvauti dainininko Stasio Povilaičio atminimo įamžinimo konkurse Palangoje. Tai daryti gali fiziniai ir juridiniai asmenys, ūkio subjektų grupės. Konkurso dalyviai turi verstis meninio apipavidalinimo, skulptūros, statybos, architektūros, restauravimo, dizaino ar panašia veikla ir būti spėję sėkmingai įgyvendinti bent vieną su savo veikla susijusią sutartį. Taip pat konkursantai privalo pasiūlyti bent vieną tinkamą kvalifikaciją turintį specialistą, atliksiantį idėjos projektavimo darbus.
Norinčiųjų registracija vyks elektroniniu paštu kristina.litviniene@palanga.lt. Tuo pačiu adresu iki rugpjūčio 31-osios vakaro galima siųsti ir su konkursu susijusius klausimus. Organizatoriai pretendentams kelia tokius reikalavimus: naudojamos medžiagos turi būti ilgaamžės, forma ir turinys – derėti, idėja – originali ir patraukli, o svarbiausia – turi atliepti įamžinamą asmenybę, sąsajas su Palanga, nekontrastuoti su esama architektūrine aplinka. Projektų teikimo terminas – iki rugsėjo 9-osios pietų, o viešai jie bus pristatomi nuo rugsėjo 10-osios iki 16-osios viešojoje bibliotekoje.
Skaitmenines projektų kopijas išvysime Savivaldybės interneto svetainėje. Visi norintys galės pareikšti nuomonę raštu. Už tris geriausias pasiūlytas idėjas Savivaldybė yra parengusi pinigines premijas: pirmosios vietos laimėtojui bus išmokėta 3000, antrosios – 2000, trečiosios – 1000 eurų.
Sprendimui reikia laiko
Komentuodamas viešojoje erdvėje pasirodžiusius siūlymus, jų įgyvendinimo galimybes Palangos miesto meras prašė palaukti, kol emocijos nuslūgs.
„Tos kalbos tuoj po netekties buvo spontaniškos, neapsvarstytos. Žinoma, kad reikia įamžinti S. Povilaičio atminimą Palangoje, dėl to abejonių niekam nekyla. Vis dėlto, kaip tai padaryti, turėtų nuspręsti visuomenė, o ne vietos valdžia ar vienas kuris žmogus, – įsitikinęs Š. Vaitkus. – Jeigu dauguma norės, kad S. Povilaičio vardu pavadintume Koncertų salę, neprieštarausime. Tačiau nesakau, kad tai padarytume per dieną. Toks žingsnis – ilgų diskusijų, procedūrų klausimas. Taip, esu kalbėjęs, jog galėtume maestro vardu pavadinti vieną miesto gatvių ar alėjų, bet dar kartą tvirtinu – tai turi nuspręsti žmonės. Kaip sužinoti jų nuomonę? Manau, reikėtų surengti ne vieną apklausą, galbūt konkursą. Ir nereikėtų skubėti: sprendimas turi būti gerai apsvarstytas, apgalvotas ir įvertintas. Juk jis bus galutinai priimtas daugeliui metų.“
Turi būti išlaikytas saikas ir pagarba
S. Povilaičio bendražygis ir kolega dainininkas Simonas Donskovas kalbų gausą iškart po maestro mirties vadina ne pagarba, o įžeidimu.
„Negalima šitaip elgtis, situacija buvo aiškiai „perspausta“. Vien tik man žurnalistai skambino kasdien, kartais net po kelis per dieną. Ir visų interesas tas pats – pasiteirauti apie Stasį. Jau tikriausiai su visa šalies žiniasklaida dėl to susipykau, – piktinosi tokiu žiniasklaidos atkaklumu klaipėdiškis S. Donskovas. – Man, kaip dainininkui, mano kartai Stasys buvo kokybės ženklo atstovas. Toks ir išliko. Jaunimui ir šiandien sakau – pabandykite sudainuoti taip, kaip S. Povilaitis. Mat dabartiniai muzikantai siekia vieno – išgarsėti, tapti populiariais. Tam tiesiog reikia turėti daug pinigų. Stasys buvo kitoks – populiarus dainininkas, liaudies mylimas estrados artistas. Šitai paliudijo ir jo laidotuvės. Stasį į kapines palydėti atėjo visa Palanga. Tad šie žmonės ir turėtų pasakyti savo nuomonę, kaip įamžinti jo atminimą. Nereikia svarstyti kvailų pasiūlymų, reikia susitelkti ties vienu – parodyti pagarbą. Tai – svarbiausia“.
S. Donskovas sakė nemanąs, kad jo nuomonė šiuo klausimu būtų svarbi ar kad į ją turėtų būti atsižvelgta. Dainininko įsitikinimu, galutinį sprendimą vis dėlto turės priimti Palangos miesto valdžia.
Svarbiausia – dainos: jos yra gyvasis paminklas
Palangiškis Nerijus Stasiulis tikina artimai bendravęs su išėjusiuoju ir dėsto savo idėją – ant tilto, kur mėgo lankytis maestro, įrengti kavinę.
„Su šviesios atminties S. Povilaičiu daug metų buvome pažįstami asmeniškai. Žinau, kad Stasys mėgo gerti juodą kavą, rūkyti ir žiūrėti į jūrą. Aš jį tokį įsivaizduoju ir noriu, kad toks jis išliktų kitų žmonių atsiminimuose, – pasakojo N. Stasiulis, kurio žodžiai per dainininko laidotuves pravirkdė ne vieną. – Jūra S. Povilaičiui buvo labai brangi, daug dainų jis sukūrė sėdėdamas kopose ir žvelgdamas į ją. Kavinė ant Palangos tilto, beje, yra kadaise buvusi. Tad nieko stebinamo mano pasiūlyme nėra. Juo labiau kad dabartinės technologijos suteikia ypač daug galimybių.“
Pasak N. Stasiulio, toje kavinėje galėtų būti renkamos lėšos S. Povilaičio fondui, iš jo finansuojami geriausi metų kompozitoriai, dainų tekstų autoriai, renkamos gražiausios dainos apie Palangą ar jūrą.
„Idėjų kaip įamžinti maestro atminimą yra ir gali būti pačių įvairiausių. Jeigu būtų mano valia, skelbčiau konkursą. Mano galva, čia – ne Palangos miesto, o nacionalinio lygmens klausimas. Juk S. Povilaitis buvo ne tik šio miesto, bet visos šalies, visų pasaulyje išsibarsčiusių lietuvių mylimas artistas, – įsitikinęs žinomas kultūros darbuotojas. – Pirmiausiai reikėtų atsiklausti visuomenės nuomonės. Mes, palangiškiai, privalome S. Povilaitį įamžinti – jis miestui labai daug davė. Nors, kaip sakiau, reikėtų pagalvoti ir apie jo dainų likimą, jų tolesnę raidą, egzistavimą. Toks būtų gyvasis S. Povilaičio atminimo paminklas. Ir tai – svarbiausia.“
Palangoje – nuo 1961-ųjų
Kalbos apie S. Povilaičio skulptūros įamžinimą prie Palangos tilto kilo dėl to, kad čia buvo paskutinė vieta, kur maestro koncertavo 2015 m. liepos 6-ąją.
Dėl sunkios ligos jo gyvybė užgeso lygiai po trijų mėnesių – spalio 6-ąją.
Kaune gimęs dainininkas pajūryje apsigyveno nuo 1961 metų.
Maironio gatvėje turėjo namą, kur mėgo leisti ne tik vasaras, bet ir žiemas.
S. Povilaitis palaidotas Palangos naujosiose kapinėse.
Vieno iš paskutiniųjų savo interviu „Vakarinei Palangai“ metu maestro sakė, kad nugriovus Vasaros estradą, Palangoje nebeliko vietos, kur jam būtų malonu koncertuoti.
Nugriautosios vietoje iškilusiai naujajai Palangos koncertų salei joks vardas nesuteiktas.
Mylėtas ir vertintas
Estrados ansamblį S. Povilaitis kartu su bendraminčiais įkūrė dar besimokydamas vakarinėje mokykloje.
Išvykęs iš Palangos, Vilniuje studijavo žurnalistiką, dainavo įvairiuose ansambliuose, iš kurių žinomiausias – „Nerija“.
Pirmasis solinis dainininko albumas pasirodė 1974 metais (iš viso išleista 20).
Jo veikla įvertinta dešimčia apdovanojimų:
1967 m. Baltijos šalių konkurse „Liepojos gintaras“ suteiktas laureato vardas,
1968 m. konkurse „Vilniaus bokštai“ įteiktas diplomas,
1970 m. tapo konkurso „Lenkų daina“ laureatu,
1991 m. skirta Antano Šabaniausko premija,
1993 m. apdovanotas naujosios komunikacijos mokyklos „Gintarinės palmės“ premija už nacijos formavimą,
1997 m. už nuopelnus muzikai įteikta „Bravo“ premija,
1997 m. apdovanotas DLK Gedimino 5 laipsnio ordinu,
2007 m. skirta Vyriausybės kultūros ir meno premija,
2013 m. įteiktas medalis „Už nuopelnus Vilniui ir Tautai“,
2013 m. M.A.M.A. apdovanojimuose įvertintas už nuopelnus Lietuvos muzikai.