– Gintare, kokia Jūsų emigracijos istorija?
Man niekados nereikėjo išvažiuoti iš Lietuvos dėl pinigų stygiaus. Mama turėjo savo parduotuvę ir tikrai tų pinigėlių buvo. Bet mano abu broliai išvažiavo į Angliją ir aš nusprendžiau sekti jiems iš paskos. Tuo metu, prieš 11 metų, Anglija atrodė stebuklų šalis. Pirmas mano darbas buvo bulvių fabrike, vėliau perėjau į šokolado gamyklą. Po to ėmiau mokytis daryti depiliacijas, priauginti nagus.
– Dabar Jūs vairuojate vilkiką. Kaip tai įvyko?
Visada buvau mergaitė, kuriai patinka automobiliai. Anglijoje vilkikų vairuotojai labai gerai uždirba, tik būdavo sunku gauti šį darbą. Bet prieš ketverius metus buvo priimtas įstatymas, sakantis, kad vyrai nuo 65 metų nebegali vairuoti sunkvežimių, dėl to atsilaisvino daug darbo vietų. Mano brolis pirmasis pradėjo dirbti šį darbą, o tada aš irgi nusprendžiau išbandyti savo jėgas. Lietuvoje išsilaikiau specialius kursus, gavau tinkamos kategorijos teises vairuoti ir grįžusi pradėjau praktikuotis. Tai yra patys didžiausi vilkikai, kokie gali būti. Be to, didelė motyvacija yra pinigai, kai gali uždirbti 150 eurų per dieną.
– Atrodo, kad tai labai vyriškas darbas. Kaip yra iš tikrųjų?
Daug kas sako, kad tai vyriškas darbas, bet stipriai pasiginčyčiau su tuo žmogumi. Pavyzdžiui, anksčiau aš dirbau salone, kur tvarkiau moterų nagus, blakstienas, antakius, bet nesijaučiau taip gerai, kaip dabar, vairuodama fūrą. Čia jaučiuosi savo rogėse: tu gali visą dieną daryti, ką nori, tau niekas nestovi už nugaros. Šis darbas nėra fiziškai sunkus, todėl puikiai jaučiuosi jį atlikdama. Pavyzdžiui, šiandien pradėjau darbą 6 valandą ryto, o baigsiu 11 valandą dienos. Be to, man labai patinka vairuoti.
– Ar yra kažkokios taisyklės, kaip privalote rengtis?
Gali dirbdamas apsirengti kaip nori. Rengiesi, kad būtų patogu: sportinė apranga, tamprės. Užsidedu kedukus, striukę. Nėra specialaus aprangos kodo.
– Ar daug susilaukiate aplinkinių vyrų dėmesio, reakcijų? Juk retai gali išvysti merginą prie tokio didžiulio vilkiko vairo?
O, patikėkite, susilaukiu daug vyrų dėmesio. Man net dokumentus atneša prie lango, kad nereikėtų išlipti. Šitame darbe tikrai daug lengvatų moterims. Net bendradarbiai pavydi, sako: „Na va, mūsų princesė atvažiavo, jau dabar tau viską padarys“. Tai princese ir vadina.
Net kelyje aplenkdami vyrai mane pamato ir sustingsta arba leidžia vėl juos aplenkti, kad galėtų pasižiūrėti į mane. Būna, ir mojuoja, ir bučiukų siunčia. Vienas rumunas prilipo ir norėjo gauti telefono numerį, aš atsisakiau. Tada jis mane susirado per mano darbdavius, skambino į biurą, bandė kitais būdais gauti telefono numerį. Žinoma, niekas jo nedavė. Po savaitės jis rado mane socialiniuose tinkluose, teko jį užblokuoti.
Ar atvažiuoju į mūsų servisą pertraukai, ar į degalinę, visi mane stebi, mojuoja ar šypsosi. Kitąkart juokas ima, vairuoju jau ketverius metus, ir tai vis dar vyksta. Aišku, vyrai žiūri, kaip statau atbulom vilkiką, nes stereotipas yra toks, kad atvažiavo blondinė, pažiūrėsim, kaip ji čia įvarys tą automobilį. Bet kai viskas gerai pavyksta, tik palinksi galvomis ir tiek.
– Jūsų vyras turėtų pavydėti tokio dėmesio.
Mes su vyru susituokę dešimt metų, bet šiuo metu vyksta skyrybos. Turime šešiametį sūnų. Jis lanko mokyklą, bet ateityje planuojame grįžti į Lietuvą, nes norisi namo. O jei grįžus bus labai blogai, išvažiuosiu savaitgaliui padirbėti ir vėl grįšiu.
– Turbūt dabar dar padaugėjo gerbėjų?
Mano prioritetas visada buvo šeima. Bet mūsų su vyru keliai ir nuomonės radikaliai pradėjo skirtis, todėl nebematome prasmės būti kartu. Niekada dar nebendravau su kažkuo, kas galėtų užimti jo vietą. Tik dabar pradėsime su vyru gyventi atskirai, todėl dar nelabai į kitus žiūriu.
Kai visai išskirsime, galėsime pradėti gyventi savo gyvenimus ir tikrai susirasime savo antras puses. Nors atsiranda baimė likti vienai, bet visi draugai sako, kad taip ilgai nebus.
– Jei ne paslaptis, kokia pagrindinė skyrybų priežastis?
Jis nelabai turi laiko šeimai. Darbas užima jam pirmą vietą, o mums, kaip šeimai, trūksta dėmesio. Tai turbūt pagrindinė priežastis. Yra vyrai, kurie daug dirba ir duoda šeimai, ir yra vyrai, kurie daug dirba, o šeima nieko negauna. Kai du žmonės pakankamai uždirba, gi to užtenka, kam tiek draskytis. Dėl to prasideda pykčiai ir net tenka skirtis. Bet aš savo vyro nesmerkiu, yra jo tiesa ir mano tiesa.
– Kaip sūnus reaguoja į Jūsų skyrybas?
Jis prisirišęs prie manęs, nes dažniau matomės dėl mano lanksčių valandų. Vaikui tėčio nelabai trūksta, jie rečiau matosi. Iš dalies aš džiaugiuosi, nes dabar vaikas patirs mažiau streso. Jie susitiks su tėčiu savaitgaliais, tikiuosi, viskas bus gerai. Sūnus labai didžiuojasi manimi, nori kartu vairuoti. Daviau jam prie vairo atsisėsti, jis buvo labai patenkintas.
– O kaip Jus keliai suvedė su dainininku Stano?
Nuo pat vaikystės dainuoju, per gyvenimą tai užsimiršo, bet buvo giliai paslėpta svajonė dainuoti toliau. Donata Virbilaitė yra mano vokalo mokytoja. Sugalvojau parašyti Stano ir pasiūliau įrašyti dainą kartu. Tad netrukus Jūs išgirsite dainą ir viešai. Tikiu, kad kritikos bus daug, bet dėl to man nei šilta, nei šalta. Jei man patiks rezultatas, tai galėsiu toliau užsiimti šia veikla.
– Kaip sekėsi dirbti su Stano?
Jis mane labai nustebino, nes yra labai šiltas žmogus, su juo tiesiog lengva bendrauti. Jis parašė tokią tobulą dainą, negalėjau patikėti, kad jis taip lengvai mane supras.
